Užtat tipiniu atveju (ypač, kai kortelė su pinigais ir būtinybė pirkti moters naguose, nors ir su tokiais vyrais teko susidurti) viskas vyksta taip (supaprastintas variantas):

Juk greitai suktis yra taip not osom. Reikia kaip CSI tyrėjui iššniukštinėti visas prekybos centro parduotuves (nesvarbu, kad tau reikia tik batelių, o naujo nuotraukų albumo, dekoratyvinės lėkštės ar kvepalų pirkti net neketinai), kiekvieną daiktą apžiūrint taip, lyg ant jo būtų Elizabeth Short žmogžudžio pirštų antspaudai. Radus ką nors panašaus į tuos nelemtus norimus batelius, reikia juos testuoti taip, tarsi paprasti aukštakulniai turėtų atlaikyti zombių apokalipsę, 7-ių balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimą ir atominės bombos sprogimą. Bet to dar negana: baigus testavimą reikia dar bent pusę valandos tampytis prie daikčiuko tikintis, kad atsivers trečia akis, kurios pagalba bus galima pamatyti kažką, ko turimos dvi neįžiūri. O po to būtų tiesiog nuodėmė dar pusvalandžio nepratrypčioti galvojant: „Noriu aš to daikto, ar ne?“. Daiktas jai tinka, patinka, į dalis dar nepabiro — pirktų, bet reikia dar pašvaistyti laiką.

Verta pastebėti, kad baigtis „Noriu“ būna reta. Dažniausiai apsipirkinėjančioji nusprendžia, kad daiktelis vis tik jos pinigų nevertas arba, dar geriau, sugalvoja apeiti kitas parduotuves: gal ten bus kas nors įdomesnio. Ir, kas labiausiai užknisa, pasitaiko, jog apėjus pustuzinį supermarketo kioskų, grįžta į pirmąjį ir nusiperka tuos iki išprotėjimo ištestuotus batelius.

Baltuma turbūt iki gyvenimo galo nesupras, kam to reikia. Malonu apsipirkinėti, sakote? Turbūt teks sukišti tai į klasikinį stalčių „Skonio reikalas“, nes vis tik trūksta man tiltų galvoje, kurie padėtų suprasti, kas malonaus gali būti procese „Visą dieną tampausi po parduotuves: gal ką nors nusipirksiu, bet greičiausiai ne“.

Išvis isteriškai juokingas variantas yra tos, kurios į apsipirkinėjimo procesą įtraukia visą patariamąjį komitetą — vyrą (draugą), vaikus ir kitą devintą vandenį nuo kisieliaus. Patariamasis komitetas iš esmės, beje, nereikalingas: moteriškė ant jų nuomonės buvo dėjusi dar prieš apsipirkinėjimą ir vis tiek padarys taip, kaip pačiai atrodo geriau. Bet komitetas privalo stovėti šalia. Nesvarbu, kad maždaug visi iš visų jo narių telaukia, kada greičiau pasibaigs šita katorga. Deja, ji greitai nesibaigia ir moteriškei telieka stebėtis: kodėl gi vyras toks piktas. Nes, neįdomu, dūra tu, tam vyrui pusvalandį stypsoti šalia, kol tu nuspręsi, pirksi tą paltą, ar ne, o po to dar tris valandas rinktis naują lėkščių servizą, kurio niekam nereikia.

Klasikinis mano palinkėjimas bet kokioje veselėje būna: į parduotuves einama po vieną. Pakankamai sutraumavo liaudies ir tėvų patirtis, kai finale vienas piktas, nes gavo progą valandėlę paspoksoti į prieš veidrodį besisukinėjančią žmoną, kuri jo klausinėjo, ar verta pirkti tą sijoną, bet taip ir nenusipirko, o kita pikta, nes „vyras neturi kantrybės net palaukti, kol ji apsipirks“. Versti vyrus apsipirkinėti kartu yra… Na, mieloji, jei tave galų gale paliks, tai žinok, kad vien už tuos žygdarbius nusipelnei. Puikiai gali išsiversti ir viena, arba kankindama konsultantes: joms už tai bent jau pinigus moka.

• Minčių originalumas
• Kova prieš sistemą
• Ne mainstream pasaulėžiūra
• Nuotraukų apdorojimas vintažiniais efektais ir užrašų Helvetica šriftu dėliojimas

Na, ponios, ponai ir katės, atspėkite, koks dar pavirkavimas, be „Gates‘as nebaigė universiteto“, yra labai populiarus, kai kalba pasisuka apie švietimą. Taip. Tai visokių menininkų-humanitarų-hipsterių-maištautojų inkštimai, kad švietimo sistema yra supuvusi, bloga, degradavusi, ugdo nemąstančius robotus, žlugdo individualybę, nevertina originalumo, bla bla bla, bla bla bla, bla bla bla… Apskritai švietimo sistema čiulpia, ją reikia išdulkinti, o apie ugdymą viską geriausiai žino garsiai rėkiantys hipsteriai, kurie gavę progą, nedvejodami visus įmanomus vertinimo kriterijus pakeistų pateiktais viršuje.

Vėlgi: false, false, false. Labai didelė dalis vapančių apie tuos puvėsius bando pastatyti tobulą auksinį Eldoradą, kuris, kažin, ar su savo perdėtu susifokusavimu į visokius kreativičius, personaličius ir jūnyknesus, greitai nenusibaigtų.  Nėra, na, nėra po tuo kelmu sliekų.

Taip, tam tikras dvokelis nuo švietimo sistemos sklinda. Problema: jį skleidžia ne tos galūnės, kurias dauguma rypautojų apie „švietimo sistema sucks“ įsivaizduoja skleidžiant. Negerai yra tai, kad šimtaprocentinis humanitaras negauna brandos atestato su pagyrimu, nes kaip spuogas ant lygios odos tarp visų pažymių tarpsta šešetas iš bendrojo lygio matematikos, arba tai, jog tarptautinių olimpiadų laureatas „tiksliukas“ negauna to paties raudono dokumento, nes jam frazė „užuolaidos buvo mėlynos“ reiškia ne melancholiją, filosofinius apmąstymus ir pasaulio našlaitystės jausmą, o būtent mėlynas užuolaidas. Negerai yra tai, kad paskutinius du metus nemažą dalį mokinių tvarkaraščių sukramsnoja krūva ne itin reikalingų modulių, kurių buvimas pateisinamas žodžiais „dėl bendro išsilavinimo“. Negerai yra tai, jog lietuvių kalbos VBE yra privalomas ir stojamajam balui vėliau (didumos į tiksliuosius mokslus orientuotų specialybių atveju) turi neadekvačiai didelę įtaką, nepaisant to, jog universitete kur kas labiau reikės užsienio kalbų. Tiek to: turime itin ydingą lietuvių kalbos mokymą vyresnėse klasėse ir egzaminą, kuris labiausiai priartėja prie teiginių apie „suvienodintus robotukus“. Negerai, tai, kad profiliuotas mokymas prasideda tik 11-oje klasėje. Ne itin teigiamas ir mažas programų pasirinkimas skirtingų gabumų vaikams. Galop pati švietimo sistema yra tokia, jog ne mokyklos reikalingos vaikams, o šie mokykloms, nors, manau, kiekvienam klykiančiam apie tai, kaip „mokykla užpisa“, turėtų būti sudaromos sąlygos keliauti ten, kur jis nori: vėliavą į rankas ir tebūnie tau staltiese kelelis klotas, hipsteri. Tiek trūkumų galima rasti pernelyg nekankinant galvos ir iš esmės nekišant nosies į aukštąjį mokslą.

Problema yra ta, kad tik labai maža dalis kalbančių apie „supuvusią“ švietimo sistemą sugeba aiškiai nurodyti, kur tie puvėsiai slepiasi. Likusių lūpose tai tėra tušti lozungai. Jie panašūs į vieną F prisirinkusią pusprotę snarglę iš filmo „Detachment“, kuri psichologei aiškino, jog po mokyklos baigimo planuoja hengautinti su savo boifrendu ir dūinti modeling džob, nors daugiau nei akivaizdu, kad jai tam trūksta visų įmanomų ypatybių ir resursų. Manosi žinantys, kad kažkas toje švietimo sistemoje negerai, bet nesugeba to nurodyti. Jie nenutuokia, kam tas dalykas skirtas apskritai. Jie nežino, ko jie nori iš švietimo. Ir tuo labiau jie nežino, ką reikėtų keisti. Labiausiai tikėtina, kad įdavus tokiems vadeles, jie visą sistemą pamaus ant numylėtos originalumo abstrakcijos. Juk svarbiausia „mąstyti netradiciškai“, o jau tada paciento problemos, kad jis nenori būti operuojamas chirurgo, kuriam dešimtukus rašė už „originalius ir netradiciškus pjūvius“ (apendicito atveju nupjauta nosis ir išpjautas kairysis plautis tikrai būtų originalus sprendimas).

Jie nori, kad mokykla „padėtų atrasti save“. Po velniais, bukapročiai asilai, tai yra Jūsų problema, Jūsų! Mokykla neturi Jums ant lėkštutės pateikti savasties. Juolab, kad dauguma iš Jūsų net nežino, ko nori. Blogiau nei moteriškės, parduotuvėje pusę valandos besistaipančios prieš veidrodį, kurioms niekaip neina apsispręsti: nori jos šito sijono ar ne. Tos bent jau nesugalvoja apkaltinti parduotuvės „nepadėjimu atrasti patinkančio sijono“. O, štai, „antišvietimininkams“ rodosi, jog už jų egzistencines problemas atsakinga mokykla. Nes, matyt, administracija (bent keletą kartų mažesnė už mokinių masę) turi per mažai darbo ir neturi bėdų bei privalo kiekvienai nesusiprotėjusiai lepiai mimozai nurodyti tinkamos dirvos plotą.

Dar visi tie hispteriokai loja, jog mokykla ugdo nemąstančius robotus, kurie vėliau vergaus sistemai. Visų pirma iš kur pas juos atsirado ta patologiška neapykanta viskam, kas yra bent kiek konkretu ir apibrėžta? O nemąstantys robotai? Kas čia per …? Vienintelis modulis, kuriam galima sėkmingai prikabinti šį kaltinimą, yra lietuvių kalba. Na, geriausiu atveju, dar visokios dailės ir muzikos. Taip. Tai tikrai sudaro tokią didelę mokinio tvarkaraščio dalį, kad galima cypti apie nemąstančius robotus. Ir, suprask, norint išspręsti uždavinį, nereikia nė trupučio naudotis smegenimis. Tik kodėl, jeigu tereikia „iškalti pagal šabloną“, dauguma „antišvietimininkų“ vyniojasi su ketvertais. Ak, tiesa! Ji gi baisingi „maištininkai“. O nepatenkinami pažymiai iš matematikos kontrolinių darbų yra tiesiog nepakartojama ir nuostabi „maišto“ išraiška.

„Suvienodina mąstymą“,- dar prideda šie kūrybingi ir nenuilstantys maištautojai, įkandin cypdami, jog negalima visų vertinti pagal vienodus kriterijus, o visi pažymiai yra dvokianti sistemos dalis. Guess what? That‘s the fucking point, you morons! Bent jau daugumoje atvejų. Yra nustatytos normos, ką reikia išmokti. Kažkaip reikia patikrinti, kas buvo padaryta; galop po vidurinės mokyklos atkeliauja stojimai ir priėmimui reikia kažkokių kriterijų. O jei neišeina net diskriminanto suskaičiuoti, tai šitai ne mokyklos ar ŠMM bėda, o tuščio dubens vietoj galvos. Ir nereikia čia mosuojant retomis sėkmingomis išimtimis* čiulbėti apie inovatyvumą, asmenybę ir kitus taškais konkrečiai nepamatuojamus dalykėlius. Lygiai taip pat cyptumėte, norėdami konkretumo, jei kas nors Jūsų vizijas perkeltų į realybę, ir įvedus vertinimą pagal „minčių originalumą“, tokią sistemą tam tikri asmenys pajungtų savo naudai. Kur prasideda interpretacijos, ten tai ir egzistuoja. O tamstos liktumėte prie suskilusios geldos, t.y. krūvos nuotraukų su „prasmingais“ užrašais.

Bet jie vis tiek nori, kad pagrindinis vertinimo kriterijus būtų originalumas. Žinote, kaip kažkas interneto platybėse parašė: „Fuck your originality. It doesn‘t mean you are useful“. Tokių individų problema — iš didelio rašto jie net ne iš krašto išeina, o nukrenta į idiotizmo bedugnę. Jų originalumas yra toks originalus, kad turbūt tik jie patys jį ir supranta. Panašiai kaip mano baigtoje gimnazijoje vietiniai meninykai, sugalvoję liaudį nustebinti dar niekur nematytu (nebent ant skalbinių virvės), nepakartojamu (nes joks sveiko proto žmogus ir nenorėtų kartoti) kūriniu: ant vielinės tvoros sukabintomis pakabomis su rūbais. Visgi, kadangi žmonės nelinkę suprasti tokio originalumo, reikia pasakoti, jog „Only thing that matters is idea. Performance doesn‘t matter“. Oh, sorry. Performance matters too. Ir jei sugebi kliedėti, jog Rembranto „Nakties sargyba“ nėra menas (taip, teko tokią nesąmonę skaityti), tai jau yra diagnozė ir nesi nusipelnęs nieko daugiau nei poilsio palatoje minkštomis sienomis.

Galų gale būtų tie šnekoriai pakenčiami. Deja. Daugumai iš jų po užpakaliu padėta po petardą, kuri neleidžia elgtis civilizuotai. Nekalbant apie tai, jog 45-ios minutės ramaus pasėdėjimo pamokoje tampa nesuvokiamų fizinių ir dvasinių išteklių reikalaujančiu žygdarbiu. Dėl to reikia „maištauti“. O tai pasireiškia šitaip: užpiskim tėvus, užpiskim mokytojus ir apskritai užpiskim visus, kurie yra aplink mus. Bėgimas iš pamokų, ir taip ne pačių stipriausių mokytojų nervų ėdimas įvairiais išsišokimais, tag‘ų paišymas ir kitoks vandalizmas — tokia veikla yra „maištas“, rodantis jog esi „prieš sistemą“. Čia jau net komentarų nereikia. Tiesiog kažkur smegenyse esantis tiltelis, turėjęs užtikrinti, jog egzistuotų suvokimas „Pasaulis apie tave nesisuka ir neprivalo prie tavęs taikytis“, buvo susprogdintas.

Originalumas nėra blogai. Išskirtinumas nėra blogai. Pokyčiai nėra blogai. Pokyčių netgi reikia. Blogai yra masės rėkiančių, susireikšminusių žioplių, kurie laido skambius šūkius, nežinodami, ko nori ir ką jie ketina pasiekti. Tokie yra dar ir potencialiai pavojingi, nes nesuvokia, kur jų kliedesiai gali nuvesti.

* Garantuoju, kad tų sėkmingų išimčių yra žymiai mažiau nei tokių individų, kurių aukščiausias pasiekimas vėliau būna senas, sukežęs bemvas ir dienos, su draugeliais leidžiamos toje pačioje geldoje, pastatytoje aikštelėje šalia kebabinės, fone grojant rusiškam popsui.

Visuomenės priimti apibrėžimai šiuo atveju yra gan aiškūs. Uždirbai milijardą — sėkmingas finansiškai. Išleidai tuziną visame pasaulyje žinomų ir milijoniniais tiražais išpirktų albumų — tu sėkmingas muzikantas. Tavo paveikslus graibsto įvairaus plauko estetai ir meno kolekcionieriai — sėkmingas dalininkas. Nusikaltimų istorijoje turi šimtą žmogžudysčių — sėkmingas serijinis žudikas. Reikalas paprastas: esi sėkmingas, jei kažką darai gerai ir tai atsiperka. Bemiegių naktų, išdraskytų nervų ląstelių, anglies spalvos paakių, ištirpusių ryšių su artimaisiais ir kitų šalutinių produktų kintamojo į šią formulę niekas neįtraukia. Kitaip tariant — Forbes svarbu tavo banko sąskaita, o ne tai, ar esi laimingas.

Apskritai pinigai yra gerai. Tam tikrą kiekį jų turėti reikia. Jei tavo banko sąskaitoje sukasi ne nuliai, o gan padorios sumos, reiškia tai, kad turėsi ką pavalgyti ir tai greičiausiai nebus „bomžpakiai“. Prakiurus dančiui galėsi nueiti pas odontologą, kuris išspręs šią problemą, ir tau nereikės naktimis iš skausmo laipioti sienomis. Suplyšus batams spintoje atsiras nauja pora, sūnėnui gimtadienio proga bus nupirkta dovana, panorėjus ištrūkta į kelionę ir t.t. Turėti tiek pinigų, kad gyventum saugiai ir komfortabiliai, yra gerai. Labai gerai.

Bet… Vėliau su didesnėmis pinigų sumomis kyla ir didesnės bėdos. Gyveni ramiai ir turi gerai apmokamą darbą, butą, už kurį paskola sumokėta, mašiną ir pakankamai santaupų? Puiku. Esi daugmaž finansiškai saugus ir tau nereikia drebėti dėl to, kas nutiks, jei netyčia išdžius pajamų upė. Bet, va, jei toji upė į banko sąskaitos jūrą suneša paprastam mirtingajam nesuvokiamus kiekius vandenėlio, tai jau gali atnešti nemažai nepatogumų. Pageidaujamas ir nelabai landžios purvasklaidos dėmesys žmonos suknelėms, vaikų mobiliesiems telefonams ir ypač bet kokiems potencialiems skandalams, gerokai didesnė tikimybė, kad atžalos išaugs panašios į Paryžę Hilton, galvos skausmas dėl įvaizdžio ir reputacijos, virtinė tetų, dėdžių, seniai nematytų pusbrolių ir pusseserių bei kito devinto vandens nuo kisieliaus, kurie mielai gautų šiltą vietelę prie lovio, problemos dėl saugumo (prieš keletą metų teko skaityti, kad saugumo sumetimais R. Abramovičiaus vaikams telefono numeriai keičiami kas dvi savaites) ir atsakomybė: kur gi kišti tuos pinigus.

Taip: pinigai gerai. Kol šalutinis jų turėjimo poveikis nesugraužia gyvenimo. Arba kol nepavirsti Hetty Green*.

* Hetty Green, dar žinoma kaip Volstryto ragana, buvo anokia tai verslininkė iš Amerikos, pagarsėjusi savo taupumu (Skrudžas Makdakas iš komiksų apie Donaldą, palyginus su ja yra dosnus filantropas). Anoji nejungdavo šildymo ir nenaudodavo karšto vandens. Neplaudavo rankų ir važinėdavo sena karieta. Valgydavo centus kainuojančius pyragėlius arba košes, pašildytas ant biuro radiatoriaus.  Savo biuro, beje, ji neturėjo: savo reikalus tvarkydavo vieno banko patalpose, už kurias nemokėjo nuomos. Dėl Volstryto raganos taupumo kentėjo ir jos šeima. Hetty duktė Sylvia ištekėjo būdama 32-ų už 27-iais metais vyresnio vyro, mat kitus gerbėjus mylinti motušė „išbanindavo“, manydama, jog šie tenori jos pinigų. Sūnus Edward‘as (Nedas) nukentėjo dar labiau. Legenda pasakoja, kad kai berniukas susilaužė koją, Green bandė įkišti jį į labdaringą ligoninę vargstantiesiems, bet buvo atpažinta. Įpykusi ji paliko ligoninę ir bandė Nedo traumą gydyti pati, kas baigėsi jo kojos amputacija. Pasakojama, kad Volstryto ragana net mirė dėl apopleksijos priepuolio, ištikusio po ginčo su tarnaite dėl pieno kainų.

Toks tūlas senatorius Glenn‘as Grothman‘as iš Viskonsino sako, kad siaučia vienišos motinystės (tėvystės) epidemija ir nurodo pagrindines to kaltininkes — moteris. „There’s been a huge change over the last 30 years, and a lot of that change has been the choice of women“ — teigia jis. Jo kolega Don‘as Pridemore‘as davė suprasti, jog moterys patiriančios vyrų smurtą turėtų nesiskirti: „If they can refind those reasons and get back to why they got married in the first place it might help“.

Tas pats Glenn‘as Grothman‘as bandė prastumti įstatymą, kurį priėmus „non-marital parenthood“ būtų laikoma „contributing factor to child abuse and neglect“. Jis taip pat yra pasisakęs prieš valstybės paramą vienišoms motinoms: „he wrote that the government urges women not to get married by making programs like low-income housing assistance, school choice, WIC, tax credits, and food stamps more attractive than marriage“. Tam netgi buvo pasiūlytas sprendimas: „Restrict the types of foods that can be purchased with food stamps, make Section 8 housing more cramped and limit the value of assets owned living there to $2,000, and eliminate school choice, among other things.“. Nenori, potenciali vaikų skriaudėja, gyventi santuokoje, kaip kiekviena padori Viktorijos laikų mergelė? Priversim kaišiodami tau pagalius į ratus. Tik „teisingos“ šeimos turi teisę į komfortą! Beje, Viskonsine trečdalis tėvų vaikus augina vieni. Dauguma jų yra vienišos motinos.

Neatsilieka politikas iš Aliaskos Alan‘as Dick‘as su kliedesiais, kad moters nėštumas nėra „jos nėštumas“ (turbūt moteriai pastojus, kažkas aplinkui taip pat „apnėštėja“). Dar daugiau: jis pritaria aborto, vykdomo be biologinio tėvo sutikimo, kriminalizavimui. Įdomu, kaip ponas Dick‘as galvoja patikrinti, kad savo parašą padėjo būtent tėvelis, o ne, tarkim, paslaugus draugas, ir kiek tai kainuotų. Žiūrėkit, moteriškės, pateksit į tą statistinį vienetą, kurioms po vienos nakties nuotykio nesuveikia kontracepcija — gausit gainiotis tėvelį. Išprievartavimo atveju, manau, Aliaska merginai surengs malonų susitikimą su prievartautoju, kurio metu šis galės padėti parašiuką ant reikalingų dokumentų. Beje, manau, tokio įstatymo priėmimo atveju būtų logiška, kad vyrija pasidalintų nėštumo metu moterį kamuojančiais negalavimais ir gimdymo skausmais.

Aliaskos respublikonai taip pat bando prastumti įstatymą, kuris verstų valstijos pareigūnus meluoti moterims apie galimybes, susijusias su jų nėštumu, ir uždraustų jiems nukreipti jas pas abortus atliekančius gydytojus. Taip pat, kaip dabar madinga Amerikoje, jie siekia, kad būtų priimtas įstatymas, kuris įpareigotų moteris prieš abortą pasidaryti ultragarso tyrimą. Įvarius panašius apribojimus ir „bonus‘us“ (privalomas laukimo periodas prieš abortą, įpareigojimas atlikti tam tikrus tyrimus, išklausyti gydytojo moralą apie būtas ir nebūtas pasekmes, išgirsti vaisiaus apibūdinimą) turi ne viena JAV valstija.

Galbūt, jei kai kuriems politikams taip nepatinka vieniši tėvai ir abortai, jie remia kontracepciją — lengviausią ir patogiausią būdą išvengti minėtų reiškinių? Pasvajokite! Anoks tai Rush‘as Limbaugh* — liežuvio už dantų nesugebantis nulaikyti nepraustaburnis patinas — Sandrą Fluke, Džordžtauno universiteto teisės studentę, pasisakančią už kontracepcijos kainų kompensavimą, išvadino kekše ir prostitute, užsiiminėjančia seksu taip dažnai, kad net negali susimokėti už kontraceptikus. Ir ne, tai nebuvo vienkartinė pastaba, už kurią šis kuilys vėliau atsiprašė. Jis išrėžė krūvas nuo pirmos iki paskutinės raidės šlykščių komentarų, už kontracepcijos kompensavimą pareikalavo panelės Fluke ir kitų „feminazis“ jų sekso įrašų patalpintų internete, leptelėjo, jog Sandra Fluke taip dažnai mylisi, jog nuostabu, kad dar gali vaikščioti ir išvadino ją „a woman who is happily presenting herself as an immoral, baseless, no-purpose-to-her life woman“. Iš visų pusių gavęs krūvas „F7U12 rage“ ir netekęs gan daug rėmėjų, Limbaugh atsiprašė Fluke.

Taigi, matome, kad violetinei partijai, šeimos reikalų žinovams ir kitokio plauko vietiniams politikams iki panašių veikėjų už Atlanto dar yra labai toli. O pabaigai Ellen DeGeneres apie tradicines vertybes: „I want to be clear and here are the values that I stand for. I stand for honesty, equality, kindness, compassion, treating people the way you want to be treated, and helping those in need. To me those are traditional values. That’s what I stand for.“.

* Tipas, kurio šlykščių pasisakymų sąrašas yra ilgesnis už Auksaplaukės kasas.

Neskaičiusiems žinių: šiąnakt Kaune, Šilainiuose, užsidegė septintame devynaukščio aukšte esantis butas. Vienas žmogus žuvo, vienuolika sužeistų, kai kurie iš jų sunkiai, trys dešimtys evakuoti. Keli žmonės nuo gaisro bandė gelbėtis šokdami pro langus ar balkonus. Labiausiai tikėtina versija — padegimas. Liepsnojęs butas jau seniai buvo pagarsėjęs kaip triukšmingų linksmybių šaltinis; jo gyventojai ne itin skaitėsi su kaimynais. Galop šiąnakt besilinksminanti kompanija sulaukė svečių. Atidarius duris į butą buvo pripilta degaus skysčio ir padegta. Rezultatą jau žinote. Plačiau: delfi, 15min.

Jei ši versija teisinga, tai tinkamiausias žodis apibūdinti tai surengusiems žmonėms yra debilai. Tikiuosi, juos ras, nuteis ir naujuosiuose savo namučiuose savo dalį jie dar gaus iš vietinių. Nusipelnė.

Ir nereikia čia man pasakoti, kad „studentai prisibaliavojo“, „išprovokavo“ ar „tai gal tik norėjo pagąsdint“. Normalaus pateisinimo tokiam poelgiui nėra. Drugelius volu traiškė viena totali psichopatė nevisprotė iš filmo su Gerard‘u Bulter‘iu. Traiško ir krūva puspročių realybėje. Bet sveiko proto žmonės taip nesielgia ir suranda būdą bėdas sutvarkyti be tokių neproporcingų priemonių. O laistytis degiu skysčiu dėl to, kad kompanija per garsiai linksminasi nėra adekvatus sprendimo būdas. Reikia šiek tiek pasinaudoti smegenimis, prieš ko nors imantis. Nors labai abejoju ar tai yra šitokių žmonių galimybių ribose…

Atnaujinta

Pasirodo gaisrą sukėlė nepilnametis, kuris buvo sumuštas per konfliktą su besilinksminančia kompanija ir nusprendė atkeršyti. Jis buvo sulaikytas, prireikus medikų pagalbos paguldytas į ligoninę, kur yra saugomas pareigūnų. Sulaikytas ir kitas įtariamasis, dalyvavęs padegime. Mano nuomonė apie gaisro sukėlėjus nesikeičia: toks elgesys yra itin kvailas ir nepateisinamas.

Aišku, kai rašai taip, jog mokama vieta MRU teisės studijose ir iškritimas iš jų per pirmą semestrą atrodo kaip milžiniškas „overachievement‘as“, kurį sugebėjai pasiekti nebent padedama juodosios magijos, bet užtat turi didesnes už galvą krūtis, užimančias pusę profilio nuotraukos, tai vargu ar verta tikėtis, kad šnekėsi kitaip. Reikia gi kažkaip pašerti savimeilę. O kai be krūtinės daugiau jokio privalumo neturi, tai aišku, kuo ir kaip šersi.

Visų pirma šis bei tas apie tik didžiakrūtes mylinčius vyrus. Anokie tai austrai atliko tyrimą ir paaiškėjo, jog didžiules krūtis labiau mėgsta paaugliai, o vyresni vyrai teikia pirmenybę mažesniems dydžiams. Svetainės askmen.com atliktos apklausos duomenimis (35-as klausimas) tik 14% vyrų teikia pirmenybę D dydžio ar didesnėms krūtims, o 22-iems procentams krūtų dydis apskritai nėra svarbus. Tikrai ne viename atsiliepime vyrai sako, jog, nors didžiulės krūtys yra malonios pažiūrėti, bet tai yra nėra pati svarbiausia moters charakteristika. Ne vienas priduria, jog svarbu ne pats dydis, o proporcingas sudėjimas.

Be to milžiniškas biustas gali pritraukti (ir pritraukia) ne tik vyrų žvilgsnius, bet ir nemažą būrį problemų. Štai, mažakrūtė Keira Knightley su įspūdinga Gucci suknele. Pabandykite jos vietoje įsivaizduoti Pamelą Anderson. Tai jau būtų ne gražu, o vulgaru. Didžiulis biustas, besiveržiantis pro kiek įmanoma daugiau atidengiančios iškirptės kraštus, švelniai tariant, nėra labai skoninga. Moterims su mažu biustu šiuo atveju pasisekė labiau.

Bet ką čia kalbėti apie estetinį vaizdą, jei didelis biustas komplikuoja rūbų paieškas. Parduotuvėse sunku rasti didesnių nei F dydžio liemenėlių, jų pasirinkimas yra gerokai menkesnis nei mažesnių dydžių. Problemos gali kilti ne vien apatinių drabužių parduotuvėse. Ne kartą iš pažįstamos moters su didžiuliu biustu girdėjau atsidūsėjimų, jog ji dažnai negali pirkti patinkančių rūbų, nes krūtys juos šlykščiai ištempia ar per jas neina užsegti sagų.

Galų gale — sveikata. Kai krūtinė mažesnė, lengviau pastebėti ir apčiuopti jose besiformuojančius piktybinius darinius. Be to didelė krūtinė ir sveria nemažai, kas galop baigiasi nugaros, pečių, galvos, kaklo skausmais, verčia kūprintis ir taip gadina laikyseną. Būtų gerai, jei toks biustas su metais bent jau išliktų stangrus ir patrauklus akiai. Deja. Didelės krūtys su metais dar ir linkusios nukarti.

Taigi ne toks didelis lobis yra tie balionai po kaklu. O pabaigai: kodėl aš galvoju, kad būtų buvę protinga susiręsti mygtuką „Papasakoti Baltumai, jog ji yra mažapapė kalė ir taip rašo, nes pavydi“.

Gates‘as nebaigė universiteto.

Niekada negirdėjote, neskaitėte ir nematėte nieko panašaus? Sveikinu: esate kurčias, aklas, arba esate visiškai atsiskyręs nuo išorinio pasaulio. Tai ne pilkųjų, amžinai nepatenkintų „delfinariumo“ amebų putojimasis ant gėjų, emigrantų ir valdžios, bet pasiteisinimų „Esu kvailas kaip baitraištis — būsiu melejonierius“ yra daugiau nei pakankamai. Ir netgi ne viena tema*.

Būna net tokių, kurie išdrįsta kliedėti kažką apie tai, jog nežibantys rezultatai mokyklos suole ir auditorijose yra sėkmės paslaptis ir piešia vaizdelį, jog „nepažangumas = sėkmė“. „Ir tai ne pavieniai atvejai, o tendencija. Būdinga tendencija! Nesislapstykime nuo galbūt kažkam nemalonaus ar žeidžiančio savimeilę, bet akivaizdaus fakto, kad versle ir apskritai gyvenime sekasi kaip tik tiems žmonėms, kurie nepirmavo mokykloje ar universitete.“. Suprask: esi nedisciplinuotas vėpla besidomintis tik istorijos bendrojo lygio pamokomis (dėl to, kad mokytoja dažniausiai pusvalandžiu anksčiau leidžia išeiti) — sėdėsi su Armani kostiumu didžiuliame kabinete, viršutiniame dangoraižio aukšte, ant raudonmedžio stalo dailios blondinės sekretorės padėtus dokumentus pasirašinėsi Montblanc parkeriu, jai išeinant spoksosi į jos sėdmenis ir vargo nematysi**. Gerai mokaisi: geriausiu atveju dirbsi eiliniu vadybininku to vyruko su Montblanc‘u kompanijoje, nešiosi Rolex klastotę, važinėsi byrančiu penkiolikos metų senumo automobiliu, negalėsi įnoringiems vaikams pripirkti iPod‘ų ir iPhon‘ų, o tavo žmona vaikščios su iškleiptais „popieriniais“ bateliais iš Kauno „bazių“. Išvis liūdna ateitis tavęs laukia, jei gausi bakalauro laipsnį: jei labai pasiseks būsi šlavėju ir ne kitaip, o tavo buvęs klasiokas „trejetukininkas“ su prabangiu parkeriu kaskart pravažiuodamas aptaškys tavo apgailėtinas drapanas balos vandeniu. Sunerimkite, pirmūnai!

Toliau — pavyzdžiai: Steve‘as Jobs‘as, Michael‘as Dell‘as, Mark‘as Zuckerberg‘as, Richard‘as Branson‘as ir, savaime suprantame, Bill‘as Gates‘as. Tik Google viršūnėlės demotyvacijose, po kuriomis rašoma „Aš nebaigiau universiteto, bet man dirba daug tų, kurie baigė“ ar rašinėliuose apie „būdingas tendencijas“ niekada nesirodo. Labai jie nedera prie „inovatoriaus-genijaus-milijonieriaus-trejetukininko“ paveikslo. Larry Page‘as, Sergey‘us Brin‘as, Marissa Mayer, Patrick‘as Pichette, Nikesh‘as Arora, Sundar‘as Pichai, Susan‘a Wojcicki, Jeff’as Huber‘is turi magistro laipsnius, Eric‘as Schmidt‘as, Robert‘as Alan‘as Eustace, David‘as C. Drummond‘as, Matthew Stepka — daktaro, Vic Gundotra, Andy Rubin‘as, Salar‘as Kamangar‘as — bakalauro.

False, false, false, mielieji! „Būsi žioplas — būsi turtingas“ nėra jokia „būdinga tendencija“. Tai nėra „nemalonus ar žeidžiantis savimeilę, bet akivaizdus faktas“. Faktas, kad būna neįtikėtinų aukštumų pasiekiančių žmonių, kurie nesipuikuoja aukštais akademiniais pasiekimais. Visgi tai yra greičiau išimtiniai atvejai, nei kažkas, kas leistų galvoti apie „būdingą tendenciją“.

Atsiverskime Forbes turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą ir pažiūrėkime į tuos milijardierius be formalaus aukštojo ar aukštesniojo išsilavinimo. Oi! Iš 150-ies pirmųjų tokių tik 47-i. Tikėtina, kad realus skaičius dar mažesnis, nes į šią kategoriją įtraukiau ir tuos, kurie apie kurių išsilavinimą nėra informacijos. Taigi optimistiškiausiu atveju tik beveik trečdalis turtingosios grietinėlės atitinka „būdingą tendenciją“. Beje, jei galvojate, kad 103-ys „diplomuotieji“ geriausiu atveju gali pasipuikuoti kokiais nors vietinės reikšmės bendruomeninių koledžų diplomais, klystate. 89-i iš jų turi bakalauro ar magistro diplomus, 10-mt — daktaro ir tik 4-i aukštesniojo mokslo.

Be to, nemanote, kad lyginti save su Bill‘u Gates‘u, Michael‘u Dell‘u ar Mark‘u Zuckerberg‘u yra kiek drąsoka? Labai jau optimistiška tikėtis, kad tamstos pasiekimai bus panašūs į jų. Milijardierių yra… Na, labai nedaug. Pažvelkime į statistiką, kur viename katile kunkuliuoja ir eiliniai žmonės.

Štai JAV Darbo statistikos biuras (Bureau of Labor Statistics) sako: „Education pays“ (tiems, kurie galvoja, kad „Professional degree“ turi kažką bendro su „profke“). Lentelė nereikalaujanti didesnių komentarų. Europos Sąjungoje situacija panaši. Kiek senesnė Lietuvos statistika taip pat nebyloja neišsilavinusių milijonierių naudai.

Taip, yra žmonių, kuriems įspūdingo išsilavinimo neturėjimas nesutrukdė pasiekti aukštumų. Mano kurse yra bent vienas žmogus, kuriam eilutė apie bakalauro diplomą CV yra iš esmės nereikalinga. Visgi tai nėra žmonės apie kurių pavyzdžiais galima penėti „itin sėkmingų vidutinybių“ tendenciją. Minėtas pažįstamas pagal pažangumą yra pirmajame srauto dvidešimtuke (iš 200-ų studentų), nemažą savo laiko dalį skiria darbui ir tobulėjimui. M. Dell‘as ir S. Jobs‘as savo laiko nešvaistė klijuodami demotyvacijas „Nebaigeu univero, būsiu turtings“. Maža to, M. Zuckerberg‘as turi įspūdingą laimėjimų ir gebėjimų sąrašą („Zuckerberg had excelled in the classics before transferring to Phillips Exeter Academy in his junior year, where he won prizes in science (math, astronomy and physics) and classical studies (on his college application, Zuckerberg listed as non-English languages he could read and write: French, Hebrew, Latin, and ancient Greek“), Harvarde gavo „reputation as a programming prodigy“. B. Gates‘as SAT (kažkas panašaus į Lietuvos VBE) surinko 1590 iš 1600 taškų. Harvarde jis sukūrė algoritmą „tortų“ rūšiavimui, kuris daugiau nei tris dešimtis metų buvo greičiausias. Vėliau sukurtas greitesnis metodas rezultatus pagerino tik vienu procentu. Neblogi „trejetukininkai“, ar ne?

O kokie gi pasiekimai tų, kurie nuolat pasiruošę papasakoti, jog „Gates‘as nebaigė universiteto“? Įspūdis toks, kad geriausiu atveju aukščiausias pasiekimas yra „Zeitgeist“ įkvėpta „Fuck USA“ temos demotyvacija, kurią Facebook‘e „pašarino“ idiotas pusbrolis, prie motinos Dell kompiuterio MS Word rašęs CV sargo darbui sandėlyje, ir hipsterė sesutė, iš rankų nepaleidžianti iPhone‘o. Ne kas, ne kas… Bet nieko. Mokykloje jo aukščiausias vidurkis — 8 iš kūno kultūros, nes kartais ateina į pamokas, todėl po poros dešimčių Maljorkoje karučiu vežios eurus. Juk „trejetukininkas“.

* Lietuviai juodo humoro gerbėjai visada pasiruošę atkosėti apsakymą tema „Aš esu protingas, inteligentiškas, sofistikuotas ir išsilavinęs beveik anglų seras (dama), nes mėgstu juodą humorą, ir tikrai nesu iš paauglystės neišaugęs atmata, radęs būdą iš visų tyčiotis be atitinkamų sankcijų“. Įdomu, kuris nors iš taip kliedinčių turi pakankamai drebučių galvoje, kad būtų pajėgus suvokti, jog protingi žmonės būna, kad mėgsta tokią humoro formą, o ne tokio humoro mėgimas automatiškai daro asmenį protingu?

** Labai mėgstamos Amway „klapčiukų“ šnekos. Labai.

Aš laukiu. Jau seniai laukiu. Vis dar kantriai laukiu. Laukiu atsakymo. Atsakymo į klausimą, kodėl aš negaliu įvairaus plauko vėplų priploti su banhammer‘iu, kuris nebūtų suvedamas į visokias „VaJėzusMarijaŠventojiDvasiaPopiežiauIrVisiŠventieji, mane užbaaaaanino, koks seubas, čia baisesnė diktatūra nei Šiaurės Korėjoj“ plauko isterijas ir beviltiškus kliedesius apie cenzūrą, nes, mat, asilėlių nuomoniūkštė yra baisingai vertinga, juos reikia toleruoti, kad ir ką šie darytų.

Taigi: kodėl aš neturėčiau ban‘inti vėplų? Ir nereikia čia cypti apie cenzūras: ne tame, liaudiškai tariant, esmė, o kai kurių žmonių nesupratime (netgi po perspėjimų), kad nuolatinis išsi**sinėjimas čia pageidaujamas mažiausiai. Jei galvytė nepajėgi apdoroti tokios informacijos, bus galima šnekėtis su spam‘o dėže: ji labai kantriai ir atidžiai klausosi visokio šlamšto.

Taip ir ne

Pavyzdys sąmoningai perdėtas, bet vis tik keista, kai panašaus plauko „yeslifer‘iai“ pradeda bent kiek prasmingiau laiką leidžiantiems žmonėms kabinti „nolifer‘io etiketę“.

Juodosios dėžės su spalvotuoju ekranu tragedijos

Baltumos tėvų namuose yra tokia stebuklinga, visų garbinama relikvija, vadinama televizoriumi. Bendrabučio kambaryje aš jos neturiu ir, tiesą sakant, nepasigendu. Kaskart grįžusi suprantu, kodėl. Negana to, kad kiekvieną šeštadienį ten ryte mane pažadina kažkokios laidos namų šeimininkėms vedėjų „navyniniai“ balsai, kartais dar tenka vėl susipažinti su tokiu dalyku kaip įvairūs muzikiniai projektai.

Prieš keletą savaičių pasitaikė „Žvaigždžių duetai nr. daug“. Priminė, kaip tokiuose „projektuose“ gaminami dainų perdirbiniai: tekšt, pliurpt, žlegt ir, pirmyn, dainuokit. Garselis, tiesą sakant, buvo tragiškas.

Radau tik vieną tos dienos įrašą: štai ką Mia ir G. Leškevičius padarė iš Adele „Someone Like You“. Gal mažiau kraupiai Deivis ir Renata perdirbo La Bionda „There For Me“, kurią yra perdainavusi Sarah Brightman: su Josh‘u Groban‘u ir José Cura. Ne ką geriau pasirodė A. Pilvelytė ir R. Bubnelis su „Adagio“, perdainuotu Il Divo. Nesužavėjo ir J. Jankevičiaus bei Liepos „Wild World“ perdirbinys (originalas — Cat Stevens, vienas iš žinomesnių perdirbinių — Mr. Big).

Toje nelemtoje laidoje buvo pasirinktos ne šiaip vidutinės dainos (nors šitas pavyzdys rodo, kad net iš „Friday“ padarytų kažką dar kraupesnio nei originalas), iš kurių galima išspausti ką nors žavaus ar įspūdingo, o tos, kurios jau buvo perdirbtos ir perdirbtos taip, kad bet kokie „žvaigždiaduetiški“ bandymai žaisti toje smėlio dėžėje atrodo lyg bandymas išprievartauti ir nužudyti tuos kūrinius. Atlikimas ausis verčia kraujuoti, o išversti žodžiai… Ai, tiek to. Gerai, kad mano kambaryje stebuklų dėžė negyvena.

Iš auditorijų fronto

Tas įdomus momentas, kai iš paskaitų vesti ateina iš kompanijos ateina turbūt gyvenime to nedaręs žmogus ir daro tai geriau negu dauguma sutiktų dėstytojų…

Skubus priedas

Jau ruošiausi publikuoti šį įrašą, bet gavau komentarą… Taigi šiek tiek pratęsiu pirmąjį punktą. Man labai nepatinka, kai žmonės sugalvoja, kad jie vieni čia moka naudotis smegenimis, o aplinkui visi — idiotai. Kaip taisyklė, patys manantieji nuovoka nežiba.

Gan dažnai pasitaiko panašių pokštų su komentarais. Štai, kartą, po įrašų apie blogas.lt gan žymią mergaitę, pas mane atsirado bent 6-i komentatoriai su identišku IP, identiška nuomone ir identiška jos raiška. Tąkart pabuvau gera ir apsiėjau tik su įspėjimu taip nedaryti. Panašių pokštų yra buvę ir daugiau.

Mielieji, kurie kiša nagus prie komentarų nežinodami iš esmės nieko: tas laukelis el. paštui įvesti nėra tam, kad komentarų forma gražiau atrodytų. Duomenys, kuriuos ten įvedate, nėra nuskandinami kur nors Botnijos įlankoje. IP taip pat yra matomi.

Tad prašau elgtis adekvačiai. Jei tokia galimybė nevilioja, turėkite omenyje, kad „Print Screen“ mygtukas klaviatūroje taip pat įmontuotas ne tam, kad vietą užimtų.

Supratai, Algi?

Random words ↑ random Words ↓
Random words ← random wORDS→
Random words ≤ RaNdOm ^WOrds ≥
Random words ¼ random _words ½
Oi, ble, vėl šuns nepashėriau

Matote? Man visai neblogai pavyko. Parašiau kažką, kas lengvai galėtų būti dar vienu (iš labai daugelio) hipsteriškų eilėraščių, kurių nesuskaičiuojamos daugybės vaidenasi lietuviškų kūrybinių svetainių archyvuose.

Kiekvienas lietuvis, pakankamai išgėręs, patampa Enrico Caruso. Norint patapti poetu net to nereikia. Susikuri „akauntą“ kur nors pertrauka.lt ar rasyk.lt, pasiraitoji rankoves ir bandai įtikti vietiniam „elitui“, kurių kai kurie turbūt geriau sutiks nusipjauti abi rankas ir vieną koją, bet nesiliaus netgi komentarų rašyti taip, kaip kalbėtų alkoholikas benamis su nupjautu liežuviu. O parašyti eilėraštį, kuris turėtų bent šansus aniems patikti, galima labai lengvai.

Visų pirma, reikia atsiminti keletą auksinių taisyklių:

1. Rimas yra „sooooooooooooooooo mainstream“.
2. Ritmas yra „sooooooooooooooooo mainstream“.
3. Pavadinimas yra „sooooooooooooooooo mainstream“.
4. Klasikinė eilėdara yra „sooooooooooooooooo mainstream“.
5. Bet kokios logikos apraiškos yra „sooooooooooooooooo mainstream“.
6. Apskritai viskas, ką galima rasti eilėraščiuose, parašytuose iki 1990-ųjų yra taip „sooooooooooooooooo mainstream“, kad to jokiu būdu negalima naudoti padoriame moderniame eilėraštyje, nes kitaip tai bus ne eilėraštis, o eilinis „meinstryminis“ kliedesys, kurį vadindami eilėraščiu, neišmanėliai, tamsuoliai, masinės medijos paveikti „meinstrymo“ mėgėjai, įžeidinėja šlovingą, nepakartojamą, neprilygstamą, tobulą, meniškiausią iš visų menų — modernųjį meną.

Jei jau įsikalėte šias taisykles į galvą, galime pereiti prie planavimo, kaip ir apie ką rašysime. Galite iš karto pamiršti keturių ir dviejų eilučių posmelius, nes tai yra „sooooooooooooooooo mainstream“. Dėl tos pačios „sooooooooooooooooo mainstream“ problemos, eilėraštis turėtų būti kuo trumpesnis. Geriausia — iki 30-ies žodžių ir iki 6-ių eilučių. Jei kūrinys bus ilgesnis, gali kilti grėsmė, kad būsite palaikytas „meinstryminiu“ kūrėju arba moderniojo meno mėgėjams tiesiog nusibos skaityti Jūsų kūrybą. Skirstymas posmeliais visiškai nesvarbus, nes pats idealus eilučių skaičius neleidžia posmelių padaryti „meinstrymiškų“.

Galime pereiti prie rašymo proceso. Tam, kad būtų aiškiau, kartu pabandysime parašyti vieną modernų eilėraštį. Jis bus jau nurodyto ilgio — 6-ių eilučių, kurias skelsime į dvi strofas po tris eilutes.

Yra žmonių, sakančių, kad geriausia pavadinimą sugalvoti po to, kai kūrinys parašytas. Modernaus eilėraščio atveju tai visai nesvarbu. Reikia vadovautis tik pora taisyklių: pavadinimas jokiu būdu negali būti susijęs supačiu eilėraščiu ir privalo būti absoliučiai nelogiškas. Priešingu atveju Jūsų eilėraštis „by default“ bus „sooooooooooooooooo mainstream“, kad jo jokiu būdu nebus galima laikyti moderniu. Jei nesiseka sugalvoti tinkamo pavadinimo, visada pasiteisina įvairių atsitiktinių simbolių krūva. Keletas tinkamų pavadinimų pavyzdžių:

• „Čiumbarkvakt“
• „Lobotomija -sraiGTUose- vyšniomis“
• „konteininaąąą spintas l‘amour“
• „שװ׳מךח؋أتخ“
• „╘╡╟╫╥╖╞╬╡╢╓╒“
• „√⅞ ₴Ω ₰₯∏∑ ↨ùÞÎӠ*“

Aš pasirinksiu pavadinimą „Tatrumba ѮѾ ///easement///“. Toliau — iš esmės nebesvarbu. Galite rašyti bet ką, kol neišgėręs ir (ar) haliucinogenų neprisirijęs sveiko proto asmuo nepradės Jūsų raštų suprasti. To reikia vengti bet kokiomis priemonėmis. Vos tik kūrinys tampa suvokiamas — jis „by default“ patenka į „mainstream‘o“ kategoriją.

Vis dėlto reikia parodyti, kad esate protinga, išsilavinusi ir apsišvietusi, bet kartu jausminga, poetiška bei dramatiška asmenybė. Tam puikiai pasitarnaus įvairūs ilgi tarptautiniai žodžiai (inkapsuliacija, egalitarizmas, antropocentriškas, encefalografija, idempotentiškumas), anglų kalba (kvaili žmonės nekalba angliškai), lotynų kalba (kvaili žmonės tuo labiau nežino nė žodžio lotynų kalba), prancūzų, italų, ispanų kalbos (jausmingos kalbos „by default“), neaiškūs simboliai (rodo, kad žinote, kaip MS Word programoje juos įterpti, o tai yra išsilavinusio žmogaus bruožas) ar visi įmanomi teksto efektai, keiksmažodžiai (parodysite, kad esate prieš kenksmingas ir žalingas visuomenės normas), kalbos apie seksą ir įvairias šlykštybes (sudarysite mėgstančio ir norinčio šokiruoti asmens, kurį riboja „meinstryminė“ pilkoji visuomenė, įspūdį).

Liko sudėlioti žodžius. Leiskite pasireikšti savo fantazijai. Vis tiek, jei turinys nepažeis šiuolaikinio eilėraščio kūrimo taisyklių, tai, ką rašysite, nebus taip ir svarbu. Jei norite, galite pasinaudoti žemiau pateikiamu šablonu… Beje, gramatikos taisyklės yra „too mainstream“. Nesilaikykite jų.

Pirmoji eilutė turi atsakyti į klausimą „Kas?“. Atsakymas gali būti bet koks, bet negali būti logiškas. Aš pasirinkau: „urbaniSTINIS kruvino [...] optimizavimo poliformizmo enlightment“. Šioje eilutėje gali būti tiek žodžių, kiek norite, bet kitoje eilutėje jis privalo būti vienas: prieveiksmis arba veiksmažodis. Tarkime, „dainuoja ᴥ“. Labai svarbu, kad taro eilučių nebūtų jokio ryšio. Tai reiškia, jog paukščiai nečiulbės, neskraidys, neles, nežiūrės, bet lituoti gali. O trečioje eilutėje gali būti absoliučiai bet kas, kad ir „devinta; _eilutė; kurva; au; revoir;;;;;;“.

Ketvirtoje eilutėje prirašykite įvairių būdvardžių ir prieveiksmių, atmieštų smulkesnėmis kalbos dalimis: „kažkur reversiškai elementari ir džyrkšt \mėšlina/“. Ką rašysite penktoje eilutėje nėra svarbu. Privalote tiktai paminėti save. Kad ir: „vagina į mane Ⱥ“. Eilėraštį dera pabaigti vienu vieninteliu veiksmažodžiu. Mano pasirinktas „ReMoNtUojA“.

Štai, ponai ir ponios, turime puikų ir modernų eilėraštį, kuris jokiam „nemeinstryminiam“ poetui gėdos nepadarytų:

Tatrumba ѮѾ ///easement///

urbaniSTINIS kruvino [...] optimizavimo poliformizmo enlightment
dainuoja ᴥ
devinta; _eilutė; kurva; au; revoir;;;;;;

kažkur reversiškai elementari ir džyrkšt \mėšlina/
vagina į mane Ⱥ
ReMoNtUojA

Kaip matote, tikslas: turime du posmus po tris eilutes, kuriuose yra 21-as žodis. Beveik. Ar pastebėjote, kaip tvarkingai atrodo eilučių kraštai? To neturi būti. Tvarkinga lygiuotė yra „sooooooooooooooooo mainstream“. Doras eilėraštis privalo atrodyti kaip tvarkingas ir kultūringas programinis kodas, taigi šiek tiek jį pataisykime:

  Tatrumba ѮѾ ///easement///

                  urbaniSTINIS kruvino [...] optimizavimo poliformizmo enlightment
dainuoja ᴥ
devinta; _eilutė; kurva; au; revoir;;;;;;

                                                                    kažkur reversiškai elementari ir džyrkšt \mėšlina/
vagina į mane Ⱥ
ReMoNtUojA

Va, dabar šis eilėraštis tikrai nedaro gėdos šiuolaikinei poezijai. Sėkmės, ponai ir ponios poetai, kuriant.

Tiesą sakant: labai tingiu rašyti šį įrašą. „The Bing Bang Theory“ garsai šalia manęs taip pat neprideda motyvacijos (tokio gero serialo dar reikia paieškoti. Linai, ypač jį rekomenduoju tau). Taigi sėdžiu, spoksau į didžiulę katę (greičiausiai britų trumpaplaukė) kompiuterio ekrane, geriu „Pepsi“ ir švaistau laiką. Šalin, tingume, rupūže tu, šalin!

Dabar turėčiau parašyti šį bei tą (septynis dalykus) apie save. Nesugalvoju, ką parašius, nes šituo ir taip dalinausi labai dosniai. Ir vis dėlto pabandykime.

1. Pagal MBTI testą mano charakteris yra INFJ tipo. Turbūt geriausiai mane atitinka tai, kad turiu tam tikrų sugebėjimų mintis dėstyti raštu. Didžiąją dalį gyvenimo raštu tai dariau geriau nei skleisdama įvairius garsus iš burnos, kurie limpa į žodžius. Visgi pastaruoju metu mane sunkiai tenkina tai, ką rašau. Dažnas sakinys ir po 5-ių perrašymų skamba „ne taip“.
2. Mano galvoje nuo 14-os metų auga visata. Toje visatoje yra planeta. Ta planeta turi iki 2-ių milijonų metų istorijos (skaičiuojant Žemės metais būtų dar daugiau, nes planeta nuo savo žvaigždės yra nutolusi labiau nei mes nuo Saulės), jei skaičiuosime nuo tada, kai planetoje buvo pradėtas laiko skaičiavimas. Joje be žmonių gyvena elfai, vampyrai, nimfos, milžinai, angelai ir kitokie įdomūs padarai, kurie skraido drakonais, o prireikus gali priauginti nukirstas galvas prie kūnų (savaime suprantama, kol galvos ir kūnai galutinai nenusibaigė). Vis ruošiuosi pradėti konspektuoti, kas toje planetoje darosi, bet „Ai, gal dar ne dabar“.
3. Jei nepasiseks su ta specialybe, kurią dabar studijuoju, planuoju bandyti kur nors už Lietuvos ribų studijuoti su literatūra ir kūrybiniu rašymu susijusią specialybę. Geriau neprireiktų.
4. Apie tai, ką rašau blog‘e, kalbu su labai nedaugeliu žmonių. Neverta. Tarkim, šnekėtis apie tai su tėvais būtų tas pats, kas bandyti su plaukų džiovintuvu ištirpdyti Antarktidos ledynus.
5. Pastebėjau įdomią tendenciją. Jei semestro numeris yra nelyginis, moduliai būna sąlyginai lengvi, bet Baltuma tingi ir to pasėkoje turi gan apgailėtiną vidurkį. Jei semestro numeris lyginis, būna bent vienas modulis, nuo kurio Baltumai slenka stogas ir krenta čerpės (šiais metais šitą garbiną rolę kilniaširdiškai sutiko atlikti modulis, kurio metu tenka dirbti su skausmingai paprasta programa: jokios grafinės sąsajos; tik baltos raidės juodame fone. Jei yra manančių, kad su tokiu primityviu… dalyku dirbti yra labai malonu, tai siūlau persigalvoti).
6. Labai prastai orientuojuosi erdvėje. Nuvažiuoju ne tais troleibusais, išlipu ne tose stotelėse, nueinu ne tomis gatvėmis, pasuko priešingomis kryptimis ir… po trijų nesėkmingų bandymų jau atsimenu kelią.
7. Senelių namuose (keistai skamba) vienoje laiptų pakopoje yra skylė (iš lentos iškrito šaka). Būdama maža nuolat spoksodavau pro tą skylę ir galvodavau, kaip patekti į po laiptais esantį kambarį gelsvomis sienomis. Truko kelis metus, kol supratau, kad pro skylę matosi ne kas kitas, o pirmo aukšto koridorius, esantis šalia laiptų, ir jokio paslaptingo kambario nėra.

O apdovanojimą perduodu:

• Ričardui, nes tai yra vienintelis IT blog‘as, kurį skaitau.
• Linui, nes tikiuosi, kad tai jam bus paskatinimas kuo greičiau viešumon paleisti tą gerą įrašą apie kūrybingumą.
• Ramintai, nes jos įrašus tiesiog labai įdomu ir smagu skaityti.
• Apo: tikiuosi, kad kada nors pradės rašyti dažniau.

1. Miau — žodžių žodis, tinkantis visur ir visada. Juo galima išreikšti bet kokią emociją ar būseną (laimingas „Miau“, aistringas „Miau“, besijuokiantis „Miau“, mieguistas „Miau“, suerzintas „Miau“, piktas „Miau“, liūdnas „Miau“, dėmesio norintis „Miau“, besimeilinantis „Miau“) ir praktiškai bet kokį atsakymą. Na, nebent išskyrus „Tavo programoje daugiau klaidų nei vaikų indų šeimoje“.
2. Mur — mažiau universalus žodelis nei „Miau“. Negatyvaus „Mur“ nebūna.
3. Are you kitten me? — šitas memas išreikštas garsiniu pavidalu.
4. What?!!! — šis memas garsu.
5. Hugs for me — šitą labai dažnai girdi Baltumos vaikinas. Baltuma mėgsta apsikabinimus. Tik su labai nedaugeliu „seal of approval“ gavusių žmonių.
6. Yeah, right — „Nusišneki arba trolini, bet tiek jau to“.
7. Ką sakei? — kartais galvoju, kad esu gan stipriai neprigirdinti.
8. Taip — naudojamas vietoj „Supratau“, kai Baltuma ko nors paklausia dėstytojų ir tada jie pradeda šnekėti, šnekėti, šnekėti…
9. Good for you — „default‘inis“ atsakymas, kai kas nors skundžiasi savo labai smulkiomis nesėkmėmis.
10. Vėluoji — skiriama vienam asmeniui, kuris daryti darbus dažnai (beveik visada) pradeda daryti atsiskaitymo išvakarėse. Deadline‘ai yra deadline‘ai ne be priežasties.
11. Don‘t you even fuckin‘ dare! — jei tu ne kompiuteris, gailėsies. Jei tu kompiuteris, gailėsis kažkas kitas, taigi turėk sąžinės.
12. Noriu katės… — gyvenimas be katės nėra pilnavertis gyvenimas. Tai, kad sąlygos katės auginimui dabar nepalankios, fakto, kad jos trūksta, nekeičia.
13. NOT! — Pavyzdžiui: „Tai tikrai yra labai nuostabus, įdomus ir geras filmas… NOT!“.
14. Reikia baigti žvengt… CHA CHA CHA CHA CHA — naudojama užėjus isteriško juoko priepuoliui.
15. Turiu darbų — universalus ir visada teisingas pasiteisinimas bei atsakymas, kai kas nors paklausia, ką veiksiu. Turbūt tik pirmame semestre būdavo momentų, kai viskas būdavo padaryta ir tuo metu galėjai dėl nieko nesukti galvos. Einamuoju momentu virš maniškės, beje, sėdi penki laboratoriniai darbai, dalis kursinio darbo tarpinio atsiskaitymo ir vieno namų darbo uždaviniai.
16. Geras Adukas — išreiškiamas „affection“ kompiuteriui. Taip, mano kompiuteris turi vardą — Adas.

Norėčiau pasidalinti mintimis apie, mano galva, patį pavojingiausią egzaminų minų lauką, kurį pačiai teko pereiti. Jis dar vadinamas Lietuvių kalbos valstybiniu brandos egzaminu. Jei daugumai „mainstream“ egzaminų galima pritaikyti formulę „Ką išmoksi — tą turėsi, kiek teisingai parašysi — tiek gausi“ ir interpretacijų ten mažai, tai lietuvių kalbos VBE tave lengvai gali sutraiškyti vien dėl to, kad vertintojos nuotaika šiandien bloga. Konkrečiau: rašysiu apie samprotavimo rašinio dalį.

Pirmiausia nukirskite bent 10 balų nuo planuojamo rezultato, jei draugaujate su tiksliaisiais mokslais. Kodėl? Todėl! Lituanistai nemėgsta bičiuliautis su kažkuo, kame nėra užtektinai vietos melancholiškoms interpretacijoms, kas yra tikslu, apibrėžta bei neužkišta neva prasmingais pavirkavimais. Prieš keletą metų kaimyniniame miestelyje vyko vienos iš tiksliųjų mokslų olimpiadų respublikinis turas. Suvažiavo organizatoriai, dalyviai ir krūvos įvairiausio plauko komisijų. Tose komisijose buvo ne vienas anksčiau šioje olimpiadoje pasižymėjęs asmuo, iš kurių dalis jau studijavo anokiame tai Kembridžo universitete. Olimpiadą priglaudusios mokyklos „žurnalistės“ sugalvojo tuos žmones pakalbinti ir, aišku, paklausė apie brandos egzaminų rezultatus. Visų laikyti egzaminų rezultatų pavydėtų daugelis. Tik ne lietuvių kalbos. To rezultato pavydėtų jie. Ne daugeliui, bet tikrai nemenkai daliai. Panašią tendenciją teko pastebėti ne kartą ir ne du.

Skaitėte kokius nors dokumentus, kuriuose surašyti lietuvių kalbos egzamino tikslai ar uždaviniai? Perskaitėte, kad jo įvertinimui Jūsų vertybinės nuostatos neturi įtakos? Rašinio tikslas — išnagrinėti problemą? Kurgi ne! Popieriuje kiekviena ideologija veikia be priekaištų. Visus kliedesius apie menamus tikslus galite mesti lauk iš savo galvos. Tai — nereikalingos šiukšlės. Realiai samprotavimo rašiniu tikrinama, ar mąstote „teisingai“ ir ar tinkamai tas „teisingas“ mąstymas nugula popieriuje. Jūsų tikslas — pasirodyti kuo „teisingesne“ (artimesne statistiniam nuolat susiraukusiam lituanistui, kuris negali mąstyti tiksliai ir geriau pasikars, negu žiūrės į ką nors paprastai, bei jaučia fizinį skausmą, kai išgirsta bet kokio populiaraus daikto*, reiškinio ar asmens paminėjimą) siela ir tai tinkamai perteikti.

Pamirškite tokį dalyką kaip „mano nuomonė“. Savo nuomonės Jūs neturite ir Jums nepatariama jos turėti, išskyrus tą atvejį, kai Jūsų nuomonė visada be išimties sutampa su lituanistų nuomone ir jaučiatės pats laimingiausias, kai pasitaiko proga paburbėti, jog „Šiuolaikinis jaunimas neskaito knygų, yra sugadintas kompiuterių, kvailas ir šlyyyyyyykštuuuuuuuuuuusssssssssssss“ (tokiu atveju Jums ir šito įrašo skaityti neverta). Taip nėra? Iki to meto, kai baigsite perrašinėti savo tekstą, turės būti. Vis dėlto esate užsispyręs ir su savo pažiūromis nenorite skirtis? Rizikuojate sau į ratus įsikišti net ne pagalį, o visą rastą.

Prieš pereidama prie labiausiai į neviltį varančios dalies — rašinio turinio — norėčiau kiek pataukšti apie „technines“ detales. Nuo rašymo taisyklingai neišsisuksite. Kableliai, dvitaškai, brūkšniai ir nosinės privalės būti sudėlioti. Nežinote, kaip rašomas tam tikras žodis? Ieškokite pakaitalų. Kyla problemų su skyryba? Supaprastinkite sugalvotą sakinį, išskaidykite jį į du.Kirba mintis, kad tam tikras žodis yra barbarizmas ar panašaus plauko lituanistus į depresiją varantis parazitas? Geriau jo nevartokite.

Patartina neeksperimentuoti su rašinio „architektūra“. Taupi įžanga ir pabaiga bei trys (galima ir daugiau, bet rizikuojate, kad viršysite žodžių limitą; be to, reikės daugiau argumentų, kas gresia jų persiklojimu ir dubliavimusi) dėstymo pastraipos — pakankamai optimalus variantas. Pirmosios paminėtos dalys turi suryti kuo mažiau žodžių dėl to, kad iš esmės jose nepasakoma nieko, o žodžių reikės dėstymui. Visgi nepamirškite „trijų sakinių taisyklės“. Priešingu atveju bus mušami balai.

Visos šios rašinio dalys turi gražiai sulipti į sklandžią visumą taip, kad matytųsi kuo mažiau siūlių. Kiekviena pastraipa turi savo paskirtį; nepadarykite iš jų košės (pvz.: įžangoje nekraunami argumentai ir nepradedami įrodinėti, dėstymo pastraipose vienas argumentas negali „pavogti“ kitam skirtos pastraipos). Vis dėlto tekstas turi atrodyti nuoseklus. Tam labai pasitarnauja tai, kas anglų kalboje vadinama „linking words“ (pirmiausia, be to, visgi, vis dėlto, galiausiai, galop ir t.t.). Jie padeda nutiesti tarp rašinio dalių šiokius tokius tiltus, dėl ko jos neatrodo kaip paskiros salos.

Įžangoje neskubėkite iškart pristatyti savo rašinio pamatinio teiginio, kurį grįsite. Pradėkite tarsi iš nuošalės: nuo besisiejančio su pristatysima kultūrinio konteksto, istorinio momento ar bendrybės, kuris lyg ir turėtų atkartoti Jūsų mintį. Pamažu link jos eikite ir tik paskutiniame sakinyje pristatykite savo pamatinį teiginį.

Toliau seka trys dėstymo pastraipos, kurių šablonas yra toks: pirmame sakinyje pateikiamas pamatinį teiginį pagrindžiantis argumentas, pora jį papildančių pavyzdžių  (vienas atrodo gan skurdžiai ir nesvariai; prirašius daugiau nei du užsidegs signalinė „per daug žodžių“ lemputė) ir mini išvada. Argumentai turėtų nepersikloti ir nesidubliuoti, būti (ar bent atrodyti, kad yra) parinkti iš skirtingų sferų (nepaisant to, kad dažna tema yra tokia, jog įmanomas skirtumas tarp tų „skirtingų sferų“ yra plonesnis už katės kailio pūką ant tūlos senmergės lituanistės sofos atkaltės). Apie pagrindžiančius pavyzdžius parašysiu šiek tiek vėliau. Mini išvada — perfrazuotas pirmame pastraipos sakinyje pateiktas argumentas.

Svarbiausias uždavinys rašant išvadų pastraipą — neprirašyti nieko, kas vienokia ar kitokia forma nebūtų jau pasirodę rašinyje. Jokių naujovių, jokių išlygų ar prieštaravimų, jokių išimčių. Pasinaudodami dėstymo pastraipų argumentais perfrazuokite pamatinį teiginį. To užteks.

Dar vienas patarimas: nedarykite iš samprotavimo rašinio debatų (nebent labai pasitikite savo jėgomis). Tai — vaikščiojimas Nemuno ledu pavasariui beįsibėgint: nepastebėsite, kaip nuskęsite. Jokių „yra taip, bet gali būti ir anaip“. Visų pirma dažnai duotos temos yra tokios, kad pozicijos, kurią galima pasirinkti, lituanistai nekenčia (pvz.: iš 2008 m. VBE užduoties: „Ar menas daro žmogų geresnį?“. Pasirinksite „ne“ poziciją, tūlai lituanistei greičiausiai įvarysite infarktą, o pažymys kentės ir labai skaudžiai), kartu iškart atmesdami bet kokius tą pusę grindžiančius argumentus kaip neteisingus „by default“.

Nesistenkite išsamiai išgliaudyti temos, neapžvelginėkite skirtingų pozicijų. Geriau glostykite vertintojo širdį vienpusiška rašliava, pilna „teisingų“ minčių, kur apie „bjauriosios“ dalies egzistavimą nėra net užsiminta. Aišku, galite rizikuoti, bet kartu smarkiai rizikuojate suerzinti vertintoją ir įjungti jo „Ieškau kvailų ir nereikalingų priekabių“ režimą.

Aptarėme, kaip rašysite, metas pereiti prie to, ką rašysite. Jei leisite, pirma įvesiu sąvoką „teisingas mąstymas“. Šį pyragą sudaro tokios sudedamosios dalys:

• Tinkamas išprusimas — Jūs skaitote „teisingas“ knygas, žiūrite „teisingus“ filmus, klausotės „teisingos“ muzikos, einate į „teisingus“ spektaklius bei užsiimate kita „teisinga“, „prasminga“ ir iki absurdo rimta veikla.
• Tinkamas santykis su kultūra — Jums širdis apsąla, kai išgirstate ką nors apie rimtąją ir „teisingąją“ kultūrą ir mielai nusišypsotumėte, bet veido raumenys nuolat palaikantys „aš intelektualas, kuris į viską žiūri LABAI rimtai“ miną to jau nebeleidžia. Populiariosios kultūros arba nekenčiate ir niekinate, arba ją ignoruojate, nes tai yra visų pasaulio blogybių šaltinis, bevertis ir niekam nereikalingas parazitas. Apskritai kultūra ir menas yra svarbiausi elementai, palaikantys žmogaus egzistavimą (na, kam reikalingas tas maistas ir deguonis, jei nėra kultūros?!).
• Konservatyvumas — Jūs esate sena kerpė, su nostalgija žiūrinti į laikus, kuriuose negyvenote, gerbianti visas įmanomas tradicijas ir pasišiaušianti, kai tik kur nors netoliese nuskamba žodis „inovacijos“.
• Dvasingumas — Jūs esate toks dvasingas ir persismelkęs giliomis vertybėmis, kad, su Jumis palyginus, visi šventieji yra ištvirkėliai ir kekšės. Beje, ateizmas su dvasingumu nesuderinamas. Kodėl? Todėl!
• Patriotizmas — Lietuvą mylite, mylėjote ir mylėsite, net jei po panagėmis Jums kiš įkaitintas adatas. Emigracija ir kosmopolitizmas — blogis per se. D. Rimšaitė — išdavikė, padariusi mirtiną nuodėmę, kuriai atleisti negalima ir niekada atleista nebus.
• Determinizmas — Jūs esate likimo mėtomas ir vėtomas žmogelis, kuris iš esmės neturi jokios įtakos savo gyvenimui. Viską už Jus padaro tam tikros „gamtos jėgos“, o Jums dažniausiai lieka tik susitaikyti su jų sprendimu ir plaukti pasroviui. (Baltuma anokiais 2010 m. rašė VBE rašinį tema „Ar žmogus visada gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus?“. Vienas iš pasirinktų argumentus papildančių pavyzdžių — Rugsėjo 11-osios skrydis 93: keleiviai pasirinko bandyti iš teroristų atgauti lėktuvo kontrolę. Per egzamino aptarimą Baltumos korepetitorė „nugesino“ šį pavyzdį tokiais žodžiais: „O ar bokštuose buvę žmonės galėjo rinktis?“. Regis, išgirdau, kaip mano žandikaulis trinktelėjo į virtuvės grindis.).

Šie komponentai lituanistų yra labai mėgstami. Pateiksite save kaip „teisingai mąstantį“ asmenį — beveik garantuotai sužavėsite vertintoją. O laimingas vertintojas — nesikabinėjantis prie nereikšmingų smulkmenų ir dosniai balus dalinantis vertintojas.

Kiekvieno rašinio „ką rašysime“ dalis prasideda nuo temos ir pamatinio teiginio pasirinkimo. „Kaip/Kodėl?“ tipo klausimų atveju dviračio neišrasi. Tiesiog atsakinėkite į klausimą, savo atsakymą pakreipdami priklausomai nuo klausimo: „Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?“ — „supermegahyperduper“ svarbi, o svarbumas sunkiasi iš kiekvieno kampo. „Kaip apie meilę kalbama lietuvių kultūroje?“ — labai gražiai, turtingai, nuostabiai, nepakartojamai, idealiai ir t.t., tai tobulos literatūros pavyzdžiai (apskritai keista, kaip joks grynakraujis lietuvis dar negavo Nobelio premijos).

Kiek keblesni klausimai prasideda žodeliu „Ar“. Šiuo atveju reikia pasirinkti tinkamą atsakymą: taip ar ne. Netinkamai parinktas žodelis — minų laukas, iš kurio išeiti gyvam yra sunku. „Teisingas mąstymas“ turėtų padėti Jums pasirinkti gerą atsakymą. „Ar dora prisidengti kauke?“ — ne, tai nedvasinga (išlyga: galima dėl „kilnaus tikslo“, bet aš jau rašiau, kokie neprognozuojami pelėkautai yra išlygos). „Ar menas daro žmogų geresnį?“ — taip, taip, taip! Ypač tas „rimtasis“.

Pagal duotą temą pasirinkote pamatinį teiginį. Dabar reikia jį pagrįsti. Pats metas įvesti „the most valid“ argumento sąvoką. „The most valid“ argumentas — argumentas, atitinkantis „teisingą mąstymą“ ir papildytas „teisingais“ pavyzdžiais, kas yra ne kas kitas, kaip iš „teisingų“ kūrinių („Kalbos“, psl. 19—28). išrinktos analogijos, žymesnių lituanistų ar rašytojų darbų ar biografijų detalės bei lietuviškos „rimtosios“ kultūros elementai.  Jei išrinksite tinkamus pavyzdžius iš šių sferų, vertintojas patirs orgazmą ir dosniai pažers Jums balų.

„Slightly less valid“ pavyzdžiai — iš užsienio rimtosios kultūros, istoriniai momentai (jei Lietuvos — aprašyti su patriotizmo gaidele). „Not so valid“ pavyzdžiai — socialiniai reiškiniai ir su kultūra menkai besisiejantys įvykiai. „Very not valid“ — įvairaus plauko statistikos ir moksliniai tyrimai, kur lieka mažai vietos vaizduotei ir interpretacijoms, o ir „teisingą mąstymą“ prie to sunkiai priklijuosi, bet kas, kas smarkiai kertasi su „teisingu mąstymu“ ar tie pavyzdžiai, kuriuose populiarioji literatūra apibūdinama ne kaip smerktinas ar bent ignoruotinas bevertis reiškinys.

Vis dėlto gali nutikti taip, kad iš „teisingų“ šaltinių pavyzdžių prisirinkti nepavyks. Tada galima juos rankioti iš ne tokių „teisingų“ versmių: interneto, žurnalų, laidų ir t.t. Žurnalai ir laidos turi būti kaip įmanoma labiau „rimti“. Pavyzdys iš žurnalo „Psichologija tau“ tinka, iš „Panelės“ ne. Priežastis jau aiškinau.

Panaši situacija su internetu. Lituanistų „seal of approval“ turi iš esmės trys internetiniai šaltiniai, iš kurių vienu vargiai pasinaudosite: „Šiaurės Atėnai“, dvasingumo versmė bernardinai.lt ir lituanistų „Moodle“**. Labiau į savo sritį įklimpęs vertintojas dar gali žinoti „Literatūra ir menas“ savaitraštį, tekstai.lt tinklapį. Pavyzdžiai iš ten dažniausiai bus „valid by default“. Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ne kartą girdėjau, kaip mokiniai pasakodavo tiesiog išgalvodavę pavyzdį ir prispriegę jį prie vieno iš „teisingų“ šaltinių. Vertintojai — ne kiborgai, visų straipsnių atmintinai neišmoks.

Beje, jei esate čia, greičiausiai Jums nereikia pristatinėti „blog‘o“ sąvokos. Turiu gan liūdną žinią — lituanistų tarpe blogosfera laikoma labai nerimtu dalyku. Kartą bandžiau remtis joje rasta informacija. Rezultatas: korepetitorė mane informavo, kad reikia rodyti, jog esu išprususi ir domiuosi rimta kultūra, o ne vien „tokiais dalykais“ (įsivaizduoti iškalbingą toną, kurio neįmanoma interpretuoti kitaip nei paniekos ir menkinimo). Taigi, jei Jums atmintis siūlo tiesiog nepakartojamą pavyzdį, kurį radote pas kokį nors bloger‘į, rašykite, kad „atsimenate tokį straipsnį“ kokiame nors „approve‘intame“ šaltinyje ir jis turėtų būti užskaitytas. Beje, ar mėgstate ekstremalius pojūčius? Paminėkite rašinyje Andrių Užkalnį ir laukite rezultato. Pasufleruosiu: šita persona lituanistų… Na, nėra labai mėgstama (su sąlyga, kad atsitiktinai parinktas lituanistas X apskritai žino, kas yra tas A Užkalnis).

Visada lieka galimybė, kad Jūsų darbas paklius vertintojui, kuris (dar) nėra sugraužtas rimto ir „teisingai“ mąstančio lituanisto sindromo. Visgi kol kas ji, manau, yra per maža, kad būtų verta rizikuoti. Aišku, jei Jūsų įgūdžiai ir gebėjimai nepriekaištingi, galite nebijoti jokių vertintojų išpuolių, kuriems tarpti palikta pakankamai vietos.

Paskutinių vidurinės mokyklos metų lietuvių kalbos modulį apskritai laikau surijusiu daugiausiai laiko ir, palyginus su tuo, davusiu mažiausiai naudos. Pernelyg ilgai dantimis ariama ta pati vietinio lietuviškos literatūros kiemo dirva, visą kitką paliekant nuošalėje, pernelyg susikoncentruota į itin „aukštas materijas“, pamirštant praktiškesnius elementus. VBE — ydingas, pilnas skylių, į kurias galima kišti savo interpretacijas ir asmeniškumus. Apskritai tokio tipo egzaminas, mano galva, turėtų egzistuoti nebent kaip stojamasis į tam tikras specialybes. Visgi artimiausiu laiku jokių žymesnių pakeitimų galime nesitikėti. Per daug lituanistams brangus privalomo egzamino ir „išprusimo bei brandos tikrinimo“ postamentas, ant kurio patys save pastatė.

* Lituanistai yra hipsteriški. „Mainstream‘o“ jie nekenčia ir stengiasi kuo labiau nuo jo atsiriboti.

** Lituanistų „Moodle“ yra labai įdomi vietelė, kur visokių įdomybių daugiau nei Narnijoje ir Viduržemėje kartu sudėjus. Tarkim, yra ten vienas pripažintas ir gerbiamas samprotavimo rašinių vertinimo guru. Du tos pačios temos rašinius įvertino taip, jog susidaro įspūdis, kad vieną dieną guru nuotaika buvo kaip žolės į plaučius pritraukus, o kitą — kardinaliai priešinga. Vienas rašinys, nors, mano galva, turi ne vieną nemenką trūkumą (pvz.: labai miglotai atsakyta į temą, struktūros trūkumai), įvertintas kaip „labai geras“, kitas „ištaršytas“ iki idiotiškų absurdų, kai reikalaujama paaiškinti kiekvienam abiturientui, o tuo labiau akademikui, žinomus apibrėžimus ar išrašyti atmintinai išmoktas kūrėjų citatas, nes, matyt, tiesiog žinoti ne vieną kartą nagrinėtus ir nurodytus kūrybos bruožus nepakanka: reikia išradinėti dviratį iš naujo…

Pamenu, buvo metas, kai su tam tikru atžarumu žiūrėjau į „pilką, purviną, žiaurų, ydingą“ pasaulį ir galvojau, jog visuotinis atsigręžimas į religiją gali būti tai, kas išgelbės žmoniją nuo chaoso, egoizmo ir tuštybės. Kaip tik tada tai subyrėjo į šipulius: žmonija nuostabi, visata nepakartojama, o tikėjimas Dievu — nereikalingas! Prasmingas ne Dievas, o idėjos, kurios šį pasaulį stumia link tobulybės.

Prie to turbūt mažiausiai prisidėjo Dievo „fanklubas“, kuris yra vienas labiausiai mane erzinančių dalykų šiame pasaulyje. Tiesiog pakako suvesti populiariausią žmonių įsivaizduojamą draugą su ta realybe, kurioje gyvename. Tai nuostabu kaip aklo, nemąstančio, nebylaus atsitiktinumo vaisius. Nepakartojamas pats faktas, jog mes esame čia, nors to tikimybė — absoliučiai miniatiūrinė. Mes esame, mąstome, vaikščiojame, rašome, jaučiame, gyvename, grožimės, džiaugiamės, nors statistika ir buvo mums daugiau nei nepalanki. Bet mes esame ir vien tai atima žadą.

Vis dėlto šis įdomus, sudėtingas ir žavintis pasaulis yra pilnas tokių trūkumų, kurie yra neatleistini mąstančiai, visagalei, mylinčiai būtybei. Skurdas, nusikaltimai, skausmas, badas, karai, kankinimai… George‘as Carlin‘as nebuvo sužavėtas, nesužavėta ir Baltuma. Toks pasaulis būtų įspūdingas, jei jį būtų sukūręs sliekas ar ameba. Visgi, jei galvosime, kad tai padarė visažinė, visagalė būtybė, tai yra didžiausias ir kraupiausias man žinomas „epic FAIL“. Šios programos kodas nuolat mėto didžiausias krūvas klaidų. Pardon, jei taip dirbtų koks nors realus programuotojas Petriukas, iš save gerbiančios kompanijos, manau, jis greitai keliautų lauk.

Gerai, gerai. Jau nujaučiu, kad kai kurie žiosis sakyti, jog „karas, badas ir t.t. yra žmonių darbas“. Turbūt žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai, potvyniai, uraganai ir panašūs kataklizmai taip pat žmonių darbas. Ne. Tai kodėl jie egzistuoja? Mylintis Dievas taip demonstruoja šiltus jausmus savo kūriniams, ar būdamas visagaliu patingėjo pataisyti šiuos gamtos trūkumus?

Beje, Dievo meilė mums yra mažių mažiausiai keista. Savo galvoje jis turi viziją, pagal kurią, jis norėtų, kad mes elgtumėmės. Todėl jis mums duoda laisvą valią, kuri yra labiau linkusi į priešingą variantą, nei Dievo norai. Vėlgi Dievas neskuba taisyti savo darbo broko, o nusprendžia, kad savo mylimus prasikaltusius žmones siųs pragaran. Pagrobėjo su ginklu logika: „Nedarysi, kaip liepta, — tau pyzdiec“. Ir nereikia man aiškinti apie tai, kad žmogus Dievą pasirenka laisva valia, o pagrobėjas verčia nelaimingąjį vykdyti jo paliepimus. Gali priešintis ir pagrobėjui. Tiesą sakant, tai bus netgi protingiau nei veikti prieš Dievą. Visų pirma tu turi šansą nusikaltėlį neutralizuoti. Visų antra blogiausia, kas tavęs laukia, yra mirtis. Palyginkite tai su garantuota amžinybe kančių pragare.

Maža to, Dievas vis tikrina, ar mes, jo tobuliausieji ir mylimiausieji kūriniai, nenustojome juo tikėti. Tikrinti jis, kas keisčiausia, linkęs ne stebuklais, o kančiomis: ligos, artimųjų mirtys, sužalojimai… Dievas turi labai ilgą sąrašą ne itin malonių dalykų, kuriuos jis pasitelkia, norėdamas išbandyti mūsų lojalumą jam. Švelnūs metodai turbūt kažkodėl netinka.

Be to populiariausias pasaulyje įsivaizduojamas draugas net nebando išvengti tikėjimo patikrinimų būtinybės. Būtų gerokai paprasčiausiai, jei Dievo buvimas mums būtų faktas, o ne tikėjimo palaikoma pasaka. Deja, jis nesistengia, kad taip nebūtų. Jis nepastebimas ir pastebimu būti nesiruošia, nors taip ir išspręstų netikėjimo problemą. Visagalei būtybei, mylinčiai žmones, turbūt principai neleidžia pasirodyti savo kūriniams.

Įdomu ir tai, kad mus, savo tobuliausius kūrinius, labai mylėdamas, Dievas laiko mus baisingai nuodėmingais. Maža to, ši tobula būtybė yra labai kerštinga ir sunkiai susitaiko, kad žmonės, kuriems jis pats davė laisvą valią, jo vis tik kartais neklauso. Ar pamenate tokius Adomą ir Ievą? Kartą jie iš Dievo sodo „nupyzdino“ obuoliuką. Dėl šio epinio, neįsivaizduojamo žiaurumo, protu nesuvokiamo nusižengimo, Dievulis vis dar ant mūsų, šių žmonių ainių, nesuvokiamai niršta ir siunčia mums įvairias baisybes. Išsilieti ant pirmųjų žmonių, regis, nepakako. Reikia ir palikuonims ėsti gyvenimus.

Yra sakančių, jog būna, kad Dievas kančias atsiunčia norėdamas nubausti žmones už jų nuodėmes. Tik turbūt kartais nepavyksta jam nurodyti gavėjo adreso. Ar žinote, kas yra Edvardso sindromas? Tai toks apsigimimas, su kuriuo palyginus, Dauno sindromas yra panašus į lengvą peršalimą. Įdomu, kuo nusikalsta su juo gimę vaikai? Ar gal tėvams taip reikia priminti, kad tas nelaimingas obuolys vis tik buvo nuskintas?

Taigi dar kartą pažvelkime į Dievą. Būdamas tobulas ir visagalis jis sukūrė toli gražu į tobulumą nepretenduojantį pasaulį. Jis visagalis, bet nenumatė, kad laisva valia, kurią duos žmonėms, kirsis su jo norais. Nieko tokio: jis tiesiog nusprendė, kad tuos, kurie paties duotos laisvos valios padedami, nepaklus jo įsakymams, sukiš į pragarą. Tam, kad būtų smagiau, jis savo nepastebimumu padeda žmonėms juo netikėti ir atsigręžti į mokslą. Galop jis vis dar gedi savo brangiojo obuoliuko, todėl siunčia žmonėms kančias. Daug kančių. Ir tik retkarčiais įterpia kokį nors stebuklėlį. Bet tai niekis. Dievas yra tobulas, visagalis ir mus myli!

Mielieji, man tai neprimena nei tobulos, nei visagalės, nei visažinės, nei tuo labiau mylinčios būtybės. Man tai primena žmogelius, kurie įsidiegę žaidimą „Sims“, išsiaiškina visus būdus veikėjams nudaigoti, ir po to tuo užsiima. Dievas yra didžiausias man žinomas sadistas. Pjūklui reikėtų iš jo dar daug mokytis. Jis susimovė kurdamas šį pasaulį ir vietoj to, kad tai pataisytų, užkrovė šitą problemą žmonėms bei užėmė poziciją „I wanna play a game. Padarysiu tavo gyvenimą… ne pačiu gražiausiu ir, jei po to vis dar mane garbinsi, nenutėkšiu tavęs į pragarą“.

Makabriška Didžiojo tėvelio iliuzija: maniakas ir jo aukos. Nieko bendra nei su meile, nei su gailestingumu, kurį kai kurie įžvelgia. Be to… netikra. Mitas, luošinamas pažinimo. Nereikalinga ir išsigimusi klasė, kurią atsitiktinumas sugebėjo apeiti. Egzistuojant galimybei rinktis tokios meilės su botagu, į kurią, kaip bebūtų keista, kai kurie laikosi įsikabinę nagais, ragais ir dantimis, man nereikia.

P. S. Kas sugebėjo sugalvoti tą absurdišką mintį, kad žmonės yra tobuliausi gyvi padarai? Paklausėte kokios nors kitos rūšies nuomonės? Gerokai paniokotos planetos? Išnaikintų gyvūnų ir augalų nuomonės?

Skaityta ištrauka mano nuomonės apie autorių nepagerino. Nesiimu pernelyg peikti pačios knygos, bet, jei tokiais primityviais būdais, kur tarp eilučių galima įžvelgti ir arogantišką panieką ateizmui (tendencingai atrinktos citatos apie netikinčiuosius), bandoma populiarinti mokslą, tai jis bus išpopuliarintas nebent tarp potencialių mokslininkų močiučių, kurias seniai surietė osteoporozė, o smegenis niokoja Alzheimeris. Tie, kurių tarpe mokslą populiarinti reikėtų labiausiai, su „Tikimybė atsirasti atsitiktinai per maža, todėl tai padarė Dievas“ tipo šnekomis nėra linkę bičiuliautis.

Apskritai į klausimą „Mokslas ir religija: ar jie suderinami?“ labai trumpai ir taikliai atsakė Ateistas. Dar pridėčiau tai, jog tikėjimas, grūsdamas pseudoatsakymus, kiša pagalius į ratus galimybėms pažinti ir žinoti, o atsiradus žinojimui, tikėjimas kažkuo nebetenka prasmės. Visgi pakrapštinėkime kai kurias minėtos ištraukos detales (pastaba: ištraukos, ne knygos, nes po tokios „demo versijos“, rankos pirkti šią knygą ir ją skaityti nekyla).

Ką tuo klausimu sako garsūs pasaulio mokslininkai ir dvasininkai? XX amžiaus mokslininkas, Nobelio premijos laureatas fizikas A. Einšteinas teigė, kad mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla. Svarbi mintis!

Įdomu, kiek žmonių, tiek religingųjų, tiek ateistų, jau paslydo ant šios banano žievės? A. Einšteinas šiuo atžvilgiu buvo, pasakykime taip: geras trolis. Daug skirtingų pozicijų užimantys žmonės galėtų jo pasisakymuose rasti kažką, kas leistų jiems daryti išvadą, jog šis asmuo buvo „savas“.

Gal dėl šiltnamio efekto, gal dėl Vakarų pasaulio visuomenės ydų, bet jaučiamas mokslo ir tikėjimo santykių atlydys. Vatikanas pagaliau oficialiai atsiprašė dėl G. Galilėjaus persekiojimo, o popiežius Jonas Paulius II pripažino evoliuciją esant „daugiau nei hipotezę“. Tomo Fulerio (Thomas Fuller) Teologijos seminarijos Pasadinoje (JAV) konservatyviųjų protestantų intelektualinis centras prieš keliolika metų pripažino žmonių giminės medžio natūralią kilmę.

Atlydys? Greičiau bažnyčios bandymas susirasti „galingą draugą“, nes tai visgi yra parankiau nei statyti prieš mokslą ietis. Beje, įdomus grafikas.

Mokslo pasaulyje vyksta labai spartūs pokyčiai. Kasdien atrandama kas nors nauja apie mikropasaulį, Visatą, žmogų. O religiją apėmė stagnacija.

Jei kažkieno, kas pokyčiams ir naujovėms yra itin uždaras, o keičiasi tik prispaustas reikalo, kelyje nelauktų toks momentas, būtų keista.

JAV Nacionalinė mokslų akademija ir Amerikos mokslo pažangos asociacija rengia projektus, kaip suartinti mokslą ir religiją, kad prasidėtų dialogas. Įsteigti Čikagos religijos ir mokslo centras ir Teologijos ir gamtos mokslų centras Berklyje. Kembridžo ir Prinstono universitetai įsteigė profesorių etatus mokslo ir tikėjimo sąlyčio taškams ieškoti.

Vienai pusei — mokslui — tas dialogas nereikalingas. Įdomu, ką religija gali jam pasiūlyti? Maldavimus kokiomis nors mokslo skylėmis įrodyti Dievo egzistavimą?

Č.Taunsas mokslo ir tikėjimo nelaiko priešiškomis jėgomis. Jis aiškina, kad mokslas siekia suprasti Visatos mechanizmus, religija – jos prasmę, todėl mokslas ir religija negali būti atskirti.

Suprasti ar sukurti pasaką, kuri pridengtų galimybę, jog vis tik mūsų egzistavimas tos prasmės neturi?

Keblūs etiniai klausimai, kuriuos iškėlė klonavimas, genų inžinerija, dirbtinis apvaisinimas ir kiti atradimai, skatina mokslą ir Bažnyčią ieškoti sąlyčio taškų.

Bažnyčia ir klonavimas (1, 2, 3, 4, 5). Bažnyčia ir genų inžinerija (1, 2, 3). Bažnyčia ir dirbtinis apvaisinimas (1, 2, 3, 4, 5). Neblogas sąlytis, ar ne?

O kas gi taip subtiliai sudėsto atomus rožės žiede, kad joks chemikas negali to padaryti? Neseniai Amerikoje klausiausi kunigo pamokslo apie vandens lašą. Išgirdau vieną gražiausių mokslinių paskaitų apie vandenį – jo kilmę, paprastą ir kartu sudėtingą sandarą, savybes. Kunigas pasakė, kad vanduo – nuostabus Dievo kūrybos vaisius, ir niekas jam neprieštarautų.

Vėl ta pati dainelė apie tokį didelį sudėtingumą, jog ne Dievas to negalėjo padaryti.

Fransis Kolinsas (Francis Collins) mano, kad tikėjimas jam padeda dirbti. „Šis stiprus jausmas padeda suprasti dvasinę gyvenimo pusę. Daug mokslininkų iš tikro nežino, kiek daug jie praranda netyrinėdami savo dvasinių jausmų“ [...]Masačusetso universiteto fizikas Deividas Skotas (David Scott) svarstė, kodėl dauguma postmodernistinės akademinės kultūros mokslininkų, norėdami, kad būtų laikomi rimtais, turi tyčiotis iš tikėjimo. Iš tikrųjų didieji mokslininkai nebijo plačiau atskleisti savo darbo sąsajų su religija, nes jiems tai atrodo intelektualiai patrauklu. Pavyzdžiui, I. Niutonas žavėjosi Biblijos pranašystėmis, manė, kad planetų Zodiakas atsirado neatsitiktinai ir rodo estetinį Kūrėjo protą. Nobelio premijos laureatui fizikui Verneriui Heizenbergui (Werner Karl heisenberg) tikėjimas netrukdė atrasti neapibrėžtumo principą.

Ir kas iš to? Suprask: garsūs mokslininkai neklysta?

Ar iš tikrųjų yra esminių prieštaravimų tarp mokslo ir tikėjimo, kaip daugelis mano? Ar mokslas jau užėmė Dievo vietą? Nobelio premijos laureatas fizikas Leonas Ledermanas (Leon Lederman) teigia, kad mokslas neranda dievybės įrodymų, bet ir moksle ne viskas aišku ir lieka vietos Kūrėjui, tik tos vietos yra daug mažiau, nei buvo prieš 50 metų.

Ir tos vietos vis mažėja, mažėja…

Oksfordo universiteto zoologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) yra tarsi vyriausiasis gladiatorius kovoje su religija. Jis mano, kad ir netikintis žmogus gali būti laimingas, harmoningas, moralus ir intelektualus.

Visų pirma ta atsargiai kišama mintis, jog vis tik ateistai negali būti nei laimingi, nei harmoningi, nei moralūs, nei intelektualūs, yra itin kvaila ir net įžeidžianti. Be to, įdomu, kam reikia prirašyti ilgiausią pastraipą apie prof. R. Dawkins‘ą, o po to prikibti tik prie vieno savo parašyto sakinio?

Velingtono kunigaikštis Arturas Velslis (Arthur Wellesley) yra pasakęs: „Išmokslinkite žmones be religijos ir padarysite juos protingais velniais!“ Gal todėl perpildyti kalėjimai? Gal todėl nesaugu gatvėse?

Ištraukos autorius tikrai susipykęs su statistika.

Kita vertus, „gražiausia muzika, subtiliausias menas, geriausios knygos ir tobuliausios politinės sistemos buvo sukurtos žmonių, kurie tikėjo Dievą“, – rašė Vilfordas Hiuksonas.

Kliedesys, panašus į apgailėtinus nevispročių seksistų rėkimus, jog moteris yra prastesnė už vyrą, nes daug išradimų padaryti būtent vyrų, parankiai nutylint, jog moteris, priešingai nei vyras, dar turėjo rūpestį išsivaduoti nuo jai primestos tam tikros rolės, kuri sėkmingai užkirto jai kelią į akademinę sferą. Prie ko, beje, prisidėjo ir religija. Tik sąlyginai neseniai netikėjimas Dievu pradėjo nesudarinėti žmogui gan didelių problemų.

Galbūt Dievui skirta erdvė traukiasi, bet tai nepaveikė tikinčių mokslininkų. Džordžijos universitete atliktos apklausos rezultatai rodo, kad 40 proc. mokslininkų šiandien yra tikintys kaip ir 1916 metais.

Ar ne atsitiktinai buvo pasirinkta Džordžija, kurios gyventojai pagal 2009 m. duomenis, yra vieni iš labiausiai lankančių bažnyčias? Ir kodėl būtent Džordžija? Kodėl ne, tarkim, NAS?

Kai kurie garsūs mokslininkai tvirtai įsitikinę, kad mokslas dar daug vietos palieka Dievui. Fizikas Robertas Milikenas (Robert Millikan) rašė niekada nepažinojęs mąstančio žmogaus, kuris netikėjo Dievo.

Dar vienas įrodymas, kad ir protingi žmonės kartais nusišneka.

Kitas Nobelio premijos laureatas Džošua Lederbergas (Joshua Lederberg) sakė, kad niekas kol kas nepaneigia Dievo.

Taipogi neįrodo jo buvimo.

Nenuginčijama ir tai, kad religinis impulsas skatina mokslinius tyrimus.

Dėl to, kad norima kažką išsiaiškinti, sužinoti, atrasti, ar dėl to, jog siekiama jau turint numatytą rezultatą, mokslą prie jo „pritempti“?

Kembridžo universiteto profesorius fizikas Džonas Polkingornas (John Polkinghorn) pažymi, kad šiandien yra tendencija ieškoti Dievo dramatiškuose fizikos ir biologijos nenuoseklumuose ir, jei jo ten nerandama, skelbiama, kad religija nugalėta.

Ji nėra galutinai paguldyta ant menčių. Ji tik pralaimi dar vieną, eilinį mūšį.

Tačiau Dievas gali veikti subtiliais būdais, kurie yra paslėpti nuo fizinių mokslų.

Žmonės, žinokite: aplink Žemę skrieja milžiniškas sūrio tortas. Jo nepamatysi, niekaip kitaip nepatikrinsi, ar jis yra, jo veikimo nepastebėsi. Bet jis yra! Ir skamba kvailai ir yra kvaila. Tik kažkodėl, kai vietoj milžiniško sūrio torto įrašomas žodis „Dievas“, net akademikai pradeda linksėti į nepatikrinamumo ir nepastebimumo taktą.

Tikėjimą Kūrėju palaiko ir tai, kad mokslas iki šiol dar neatskleidė gyvybės kilmės ir nenugalėjo mirties.

Man ypač patinka šio sakinio žodžiai „iki šiol“.

Tačiau ir šalti fizikos dėsniai gali reikšti didį tikslą, mano Karnegio instituto astronomas Alanas Dresleris (Alan Dressler), nes mokslas susiduria su iššūkiu: „Žmonės atsisako senojo tikėjimo, kad žmonija yra Visatos fizinis centras, bet jie turi grįžti atgal ir įtikėti, kad jie yra prasmės centras.“

Labai, LABAI arogantiškas požiūris arba „Kas kitas pakels homo sapiens uodegą, jei ne pats homo sapiens?“.

moralė be religijos yra medis be šaknų, upelis be jį maitinančio šaltinio ar namas ant smėlio – jame patogu gyventi iki pirmos audros

Įdomu, ar kas nors pastebėjo, iš kieno lūpų dažniausiai sprūsta frazės, kad „Jei Dievo nėra, vadinasi, galima daryti absoliučiai viską“ (beje: 1, 2)?

Gal todėl Lietuvoje apie 50 proc. susituokusių jaunuolių skiriasi?

Gaila, neradau Lietuvos statistikos, bet užsienyje ji sako kai ką kitą.

Auksinė taisyklė yra simetriška. Jei tikintieji pakenčia netikinčiuosius,tai netikintieji taip pat turi elgtis su tikinčiaisiais. Reikia skatinti tikėjimo laisvę. Aukščiausias moralės principas taikomas ir mokslui, ir religijai – laisvė mąstyti, tikėti ir elgtis taip, kaip žmonės pasirenka. Svarbiausia, kad mintys, tikėjimas ir veiksmai nepažeistų lygiavertės kitų laisvės. Jei religija negrasina mokslui ir laisvei, reikia su ja elgtis pagarbiai ir tolerantiškai, nes vienų laisvė netikėti yra neatskiriamai susijusi su kitų laisve tikėti. Laisvės principas yra aukščiau už mokslą ir religiją.

Tikėti galite tuo, kuo norite. Tik neprašykite Jums šypsotis ir į taktą linksėti, kai savo tikėjimo padedami, darote ar kliedite nesąmones. Ir dar kartą: įdomu, kai apie laisvę šneka tie, iš kurių pusės vis atskrieja bandymai netikintiesiems prispriegti savo šeimos modelį ar kitas religingųjų gyvenimo taisykles (pvz.: abortai).

Kitą dieną po šios knygos ištraukos pasirodė tūlos fizikos mokytojos Irenos Stulpinienės rašliava „Ateizmas – tikroji visų nedorybių, nusikaltimų ir patyčių šaknis!“. Pavadinimas — rėksmingas, kvailas ir tuščias. Tekste nėra nė vieno jį pagrindžiančio argumento. Šis teiginys vėl išvemiamas netoli pabaigos, nors su visu rašinėliu, kurį sudaro tendencingai atrinktos mokslininkų citatos, papildytos isteriškais autorės komentarais, turi mažai ką bendro.

Ir vis dėlto negali nesistebėti, kaip tai, kas greičiausiai yra toks pat realus kaip Gendalfas, Haris Poteris ar grafas Montekristas, gali būti gali turėti tokią didžiulę įtaką realiame pasaulyje.

Stovi Jamaikoje toks Rose Hall’as. Nesigilinsime į visą jų istoriją. Svarbu tai, kad kažkada jie atiteko tūlam John‘ui (kai kur rašoma, kad jo vardas buvo James‘as) Palmer‘iui. Šis vedė anokią labai gražią smulkutę (sakoma, kad jos ūgis buvo apie 1,5 m.) mergaitę vardu Annie.

Apie šios kilmę teko skaityti bent dvi versijas. Populiaresnė: Annie gimė anglės ir airio šeimoje, vėliau išsikėlė į Haitį. Mergaitės tėvai mirė gan anksti ir ji buvo užauginta auklės. Kita versija: istorijos herojė užaugo Prancūzijoje, iš kur po vedybų persikėlė į Jamaiką. Gyvenimas čia, pasakojama, jai nepatiko ir ji ilgėjosi Paryžiaus.

Vienintelė šių versijų bendrybė — vudu. Pirmojoje versijoje pasakojama, kad šio meno Annie išmokė ją auginusi auklė. Kitoje teigiama, jog to ji išmoko iš įbaugintų savo vergų, kurie sutiko jai suteikti visas trokštamas žinias, kad tik išvengtų šeimininkės rūstybės.

Baltoji Rose Hall‘o ragana (taip Annie buvo praminta) buvo ypač žiauri. Lokių spąstai jai padėjo išlaikyti vergus plantacijoje, kad šie nepabėgtų. Vergai buvo kankinami ir žudomi ne vien dėl to, jog jai neįtikdavo. Mirtis jų laukdavo ir vien dėl pavyzdžio kitiems. Teko rasti ir pasakojimų apie Annie jodinėjimus po savo žemes ir visų pamatytų vergų plakimus bei kūdikių ir vaikų žudymą tam, kad būtų galima jų kaulus panaudoti vudu ritualams.

Ką tuo metu darė Annie Palmer vyras? Gėrė arbatėlę už šio pasaulio ribų. Pasirodo, jo žmonelė buvo ne tik sadistė, bet ir sunkiai patenkinama lovoje. Annie pradėjo santykiauti su vergais. Vienur rašoma, kad John‘as-James-as nebuvo tuo labai sužavėtas (pasitaikė ir pasakojimas, kur teigiama, jog užklupta Annie buvo jo primušta), todėl  jo nepatenkinamoji žmonelė pasistengė, kad šis nusibaigtų. Kai kur teigiama, jog jį uždusino vienas iš Annie vergų meilužių. Kitur, kad pati Baltoji ragana jį pasmaugė ar nunuodijo. Dar dviejų šios moters vyrų likimas buvo panašus.

Beje, vergai, kuriems tekdavo nelaimė atsidurti Annie Palmer lovoje, šia žeme taip pat vaikščiodavo neilgai. Šeimininkė, kai šie jai nusibosdavo, jais nusikratydavo. Didžiojoje dalyje istorijos herojės mirties versijų būtent tokia „pasinaudok ir atsikratyk“ politika ir buvo jos galo priežastis.

O apie Rose Hall‘o sadistės mirtį taip pat prirašyta daug. Rečiau sutinkama ir labiau įtikinama versija — Annie Palmer buvo nužudyta 1830 m. įvykusio vergų sukilimo metu. Labiau paplitusioje ir lėkšto Holivudo filmo vertoje versijoje pasakojama, kad toji eilinį kartą nusižiūrėjo vyrioką.

Vienur rašoma, kad tasai buvęs vienas iš jos vergų. Annie  nelaimei, jis buvo susižadėjęs su jos prievaizdo, taip pat galingo vudu mago, dukra. Šis, sužinojęs, kad būsimas žentas buvo pakviestas pamaloninti savo šeimininkės, pradėjo regzti planus, kaip jį išgelbėti nuo artėjančios mirties. Deja, Annie su šiuo meilužiu ilgiau nesiterliojo ir nusikratė jo tą pačią pirmąją jų „romano“ naktį.

Kitokia šios istorijos versija: Baltoji Rose Hall‘o ragana nusižiūrėjo tūlą anglą buhalterį. Šis buvo įsimylėjęs kitą mergaitę, kurios senelis užsiiminėjo magija. Annie nesnaudė ir prakeikė buhalterio mylimąją, ko pasėkoje mergaitė mirė.

Abiejų istorijų rezultatas panašus: buhalterio mylimosios senelis surinko grupę vergų, kurie padėjo jam nužudyti Baltąją raganą, o prievaizdas susidūrė su Annie vudu ir fiziniame mūšyje. Neišgyveno nė vienas. Vėliau seka pasakojimai apie bandymus apsisaugoti nuo nužudytosios dvasios bei vudu ritualus, skirtus jos dvasios įkalinimui, kurie buvo nesėkmingi. Vis dėlto prie to neapsistosiu ir pasakojimą apie Annie Palmer — Baltąją Rose Hallo‘ raganą — baigsiu čia.

Ši istorija būtų netgi neypatinga (yra gerokai įdomesnių). Vis tik buvo asmenų, nusprendusių, kad kraupokos legendos jiems negana, ir pabandžiusių sužinoti, ką apie Annie Palmer sako istoriniai faktai. Pasak vieno archyvisto iš Jamaikos, ši moteris po vyro mirties „neturėjo nei pinigų, nei vergų“. Po kurio laiko ji, nebegalėdama išlaikyti Rose Hall‘o, iš ten išsikėlė. Antrą kartą „Annie neištekėjo, neturėjo vaikų ir jai nebuvo lemta ilgai gyventi“. 1846 m. ji mirė ir buvo palaidota Montego Bėjuje, bažnyčios šventoriuje. „Neišliko joks antkapis, kuris ženklintų jos kapo vietą“.

Kitur papildoma, jog ji mirė Bonavistoje, esančioje netoli Anchovy miestelio. Be to, labiau tikėtina, jog Annie ir John‘o-James‘o santuoka buvo laiminga, o šie buvo pavyzdiniai Jamaikos gyventojai. Pastarojo mirtis sutraukė daug dėmesio, bet neišliko nieko, kas leistų galvoti apie legendoje minimą smurtą. Manoma, jog šios legendos kilmė — vietinio rašytojo H. G. de Lisser‘io kūrinys „Baltoji Rose Hall‘o ragana“.

Vietoje pabaigos — komentaras po vienu pasakojimu apie Annie: „It would really suck to live your life innocently enough & then become known to have been as evil as satan after you die & cannot defend yourself anymore.“.

Labai apibendrintas atsakymas, neretai tinkamas tada, jei nežinai smulkių niuansų: jei nori, būk. Nenori — nereikia. Nežinai, ką nori studijuoti ir, ar apskritai to nori? Pabandyk padaryti pertrauką: pakeliauti, tapti savanoriu ar pan. ir per tą laiką susilipdyti savo gyvenimo viziją. Nereikia pulti į studijas vien dėl to, jog alpdama apie tai kliedi motina ar bijai išsiskirti iš minios.

Vis dėlto, bet koks patarimas bliūkšta, jei esi žmogus, kurio vienintelis tikslas: vakaras kiurksant ant „sofkės“ su traškučių pakeliu, alaus buteliu ir girto Šapro perfomansais ar SEL‘o keiksmais, kurie yra „labai COOOOOOL. Liux. Jėgyyyyytė“; o aukštojo mokslo diplomo tau reikia… Na, tu gerai net nežinai, kodėl tau jo reikia. Tokiems asmenims tiesiog rankos nekyla rašyti patarimo stoti į universitetą ar kolegiją. Jiems reikia ne studijų, o kiosko, kuriame pardavinėtų butaforinius pseudobakalauro diplomus.

Ir visgi… Esi pasiruošęs ir nori mokytis (reikės)? Nebijai rutinos bei gali sukąsti dantis ir nugalėti sunkumus? Žinai, ką nori studijuoti (yra papildomų sąlygų)? Tada prašom!

Lietuvoje ar užsienyje?

Turbūt kai ką nuvilsiu: neteka tame magiškame užsienyje pieno upės, nestovi cukraus kalnai, medumi nelyja ir namų iš meduolių nėra. Girdėjau ne vieną kartokos realybės gaidele ar net nusivylimu pasaldintą komentarą. Jų visų potekstė akivaizdi: užsienio aukštosios mokyklos nėra magiškos karalystės, kur laukia vien charizmatiški ir geranoriški profesoriai, paskaitos tokios įdomios, kad jų neklausyti tiesiog neįmanoma, o žinios pačios skuba lipti į galvą, palikdamos daug laisvo laiko klubų grindų šlifavimui.

Deja (Laimei?). Ten reikia mokytis, o gero specialisto iš tavęs niekas neparuoš, jei pats nesistengsi. Vienos pažįstamos mokytojos sūnus (lygiai kartą matytas gyvai — olimpiadoje) mokosi Kembridže. Tam skiria didžiąją dalį savo laiko ir laisvalaikio beveik neturi.

Maža to, yra ir dar daugiau akmenų ant kelio. Ne visur mokslas nemokamas, ne kiekvienoje šalyje dosniai dalinamos stipendijos, o pragyvenimas vis tik kainuoja (pavyzdžiui: pigiausi Glazgo universiteto bendrabučiai — beveik 80 svarų per savaitę). Apie tokius dalykus kaip kultūriniai skirtumai ar kalbų barjerai net nekalbu.

Vis dėlto reitingai pasakoja, kad užsienyje galima rasti geresnės kokybės studijas (geresnės kokybės, o ne fuksijos spalvos iliuziją, kurią susikuria kai kurie svajojantys) ir didesnį studijų programų pasirinkimą. Be to, į kai kuriuos aukštas reitingų pozicijas užimančius universitetus lengviau patekti nei į lietuviškus (pažymių atžvilgiu). Nereikėtų skubėti dėl to džiūgauti, nes užsienio aukštosios mokyklos dažnai reikalauja motyvacinio laiško ar pokalbio bei rekomendacijų. Galop, apsisprendus studijuoti užsienyje reikėtų pasidomėti pasirinktą aukštąją mokyklą (programą) baigusių žmonių įsidarbinimo galimybėmis bei atsiliepimais. Atsarga gėdos nedaro.

Į studijas užsienyje, mano galva, labiau dėmesį turėtų kreipti:

• Tie, kuriuos traukia itin specifinės studijos, o Lietuvoje esančios studijų programos jų netenkina.
• Trokštantys studijuoti specialybę, kurią baigusių žmonių Lietuvoje daugiau nei pakankamai: grįžus namolio studijos užsienyje darbdavio akyse gali būti privalumu.
• Menų ir panašios krypties specialybių studentams: talento universitetas ar koledžas neįkrės, bet Vilnius — ne Londonas, Nėris — ne Byron‘as. Studijuoti ten, kur menas turi gilesnes ir turtingesnes tradicijas bei klestėjo, kai pas mus jo buvo tik užuomazgos, gali būti labai naudinga.

Ar žinai, kokias studijų programas surašei į prašymą?

Stojau į medicinos žurnalistiką ir nesitikėjau, kad reikės mokytis mediciną.

Kartoju ne pirmą kartą: tokių virkavimų, kurie išvinguriuojami taip, lyg dėl šios situacijos būtų kalta aukštoji mokykla, nepakenčiu. Tai reiškia vieną: kažkas tingėjo pasidomėti, kur stoja, ir greičiausiai net programas į prašymą surašė dėl to, kad šių pavadinimai patiko.

Studijų programos aukštųjų mokyklų interneto svetainėse yra ne tam, kad serveriuose vietą užimtų. Jomis galima pasinaudoti ir stojant. Pavyzdžiui: išsiaiškinti, kad įstojus į programą, kurios pavadinimas beveik nugulė prašyme, teks du metus mokytis nekenčiamą ir nesuprantamą matematiką. Na, arba apskritai išsiaiškinti, kur ketini kišti nosį.

Rinkti informaciją reikia ne tik apie studijų programas, bet ir apie aukštąsias mokyklas. Galbūt universitetas, kur ketini stoti, atvirai deklaruoja simpatijas kokiai nors konfesijai. Dėl to, gali būti, jog joje pagrindinis dėmesys bus sutelktas ne į dėstymą ar tyrimus, o į indoktrinaciją. Apie žmonių, kurių pažiūros kitokios, gyvenimą tokioje mokslo įstaigoje net nekalbu. Taipogi reikėtų atsargiai žiūrėti į aukštąsias mokyklas, kurios ilgus metus ruošė, tarkim, humanitarus, ir tik neseniai iškepė krūvą fizinių ar technologinių mokslų programų.

Studijų programa nėra madinga suknelė ar firminiai „kėdai“

Rinktis specialybę dėl to, jog ji yra madinga ar „prestižinė“, yra kvaila. Ne vien dėl to, jog gresia nemalonus supratimas, kad įstojai „ne ten“. Daugelio populiarių specialybių studentai vėliau dažnai papildo darbo biržos klientų gretas (medicina — ryški išimtis). Pabandykite atspėti, kokia įsidarbinimo galimybes turi „prestižiniai“ ekonomistai.

Nesielk kaip strutis

Tęskime madingų ir populiarių specialybių tema. Yra žmonių, kurie puikiai suvokia, jog jų svajonė — tiesus ir lygus kelias iki bedarbio statuso. Jie linkę slėptis už dainelės „Gerų specialistų reikia visiems“.

Mielieji, ar nutuokiate, kiek žmonių taip save guodžia? Esate garantuoti, kad tapsite tais „gerais specialistais“? Tokie bandymai kišti galvą į smėlį yra naivumo Everestas. Beveik absurdiškai optimistiška viltis, kad baigęs studijas būsi geresnis už milžinišką legioną panašiai galvojusių ar net daug darbo patirties turinčius asmenis.

Ak, ta viliojančiai žema kartelė!

Įvairaus plauko inžinerijos, informatikos, taikomosios matematikos, fizikos, statistikos ir t.t. dažnai reikalauja žemo balo ir jau gali mėgautis netgi VF vieta. Tada, jei aukštoji mokykla rimta ir specialistus ruošia ne „ant juoko“, teks labai rimtai kibti į mokslus. Matematika ir fizika sekėsi vidutiniškai? Inžinerijų and co. nerekomenduoju.

Negaišk laiko

Manau, dažniausiai pusmetis yra pakankamas laiko tarpas apsispręsti, ar studijos tave tenkina. Jei jas nutrauksi pirmajame semestre, mokesčio už studijas grąžinti nereikės. Vėliau teks rūpintis, kad neturėtum skolų. Taigi pasistenk per tą pirmąjį semestrą suvokti, ar tau reikia šių studijų.

Universitete kartais meluojama

Maniškis melavo kartą ir tik iš dalies: sakydamas, kad universitete gali viską pradėti iš naujo ir mokytis gerai, net jei mokykloje nesisekė. Tą patį akcentavo matematikos teoriją dėstęs asmuo. Šie žodžiai gali būti teisingi tik tuo atveju, jei studijuoji sau naują medžiagą.

Dalykas X nesisekė mokykloje? Greičiausiai nesiseks ir universitete. Greičiausiai universitete nesiseks netgi dar labiau. Visos iliuzijos apie galimą matematikos „pradėjimą iš naujo“ išgaravo, kai vienoje praktikos paskaitoje teko taikyti išvestines, kurias „turėjome išmokti mokykloje“, o nemokėję jų rasti asmenys netgi buvo aprėkti. Tiek liko iš to „pradėjimo iš naujo“. Štai todėl, mokiniai, mokykloje ir reikia „nevolioti durniaus“.

Padaryk daugiau nei reikia

Dėstytojai mėgsta „overachiever‘ius“. Užduotyje prašoma 4—6 pavyzdžių? Nurodykite/padarykite/išrašykite/raskite/etc. bent 6-is. Prašoma atlikti bent tris iteracijas? Jei galite, atlikite mažiausiai keturias. Galima pasinaudoti užduotyje duotu šablonu arba kurti savo? Kurkite savo. Visa tai stenkitės atlikti kuo geriau. Nauda? Beveik garantuoju, kad susikursite gero studento reputaciją, galbūt gausite papildomų balų ar galėsite be didelių nuostolių leisti sau patinginiauti vėliau (ypatingais atvejais).

Atitinkamai, jei atliksite tik minimalų užduočių kiekį, nesistebėkite, jei gausite žymą „Tinginys“.

kazka apie mokslus ten burei..- jos nuomonė yra jos reikalas – tavo nuomonė nereiškia kad yra teisynga, ivertinus tik iš vienos pozicijos ar palaikančiu žmonių atžvilgiu

Visų pirma, tikrai ne tavo reikalas į kokias studijas kitas žmogus įstojo (beje, atrodo, kad pagal tai tu matuoji žmones) – jeigu jos tėvai moka jai už mokslą – tegu moka.

Aš manau taip: jei kalbame apie tokį veltėdišką požiūrį į mokslą, diskusijų apie „nebūtinai teisingą“ ar „iš dalies teisingą“, būti negali. Tokia nuostata neturi nieko teigiamo ar pateisinamo. Tai yra bukapročio ir nemotyvuoto tinginio požiūris. Visi viražai, kad tai yra „galbūt iš dalies teisinga“, taip pat kvaili ir beverčiai. Be to, tokių „Man jūra iki kelių, po manęs nors ir tvanas, tėvai moka, todėl tipo mokaus“ filosofija besivadovaujančių ypatų yra žymiai daugiau nei vienas ir du. Tai rodo, kad mūsų šalies švietimo sistemoje yra rimtų ydų.

Studijų kokybės Lietuvoje temos kiautą savo įrašuose jau krapštė Ričardas (1, 2, 3). Aš taip pat pabandysiu kyštelėti savo nosį į šį tvartą. Tad ruošiam vežimus ir pirmyn!

Kokia vizija gimsta galvoje, kai kas nors prašneka apie kokybišką aukštąjį mokslą? Greičiausiai nesuklysiu, jei pasakysiu, kad tai — atsakingas valstybės požiūris į aukštąjį mokslą, konkurencingų specialistų paruošimas, kokybiškos studijų programos, plačias galimybes tobulėti suteikiančios aukštojo mokslo įstaigos, gerai savo darbą atliekantys dėstytojai, motyvuoti ir savo pasiekimais suinteresuoti studentai. Sąrašą turbūt galima tęsti, bet, manau, šie kriterijai svarbiausi.

Realybė? Šnekos apie universitetų jungimą rodo, kad galbūt „valdžiažmogiai“ apie aukštąjį mokslą netgi kažką žino. Apie specialistų konkurencingumą reikėtų klausti tų, kurie, turėdami diplomus, „užsieniuose“ valo žuvis ar skina braškes. Bandelių „nauja studijų programa“ prikepta pernelyg negalvojant, ar miltai nesupeliję ir kiaušiniai nepasmirdę. Dėstytojai kartais dirba taip gerai, jog naudingiau tą akademinę valandą skirti miegui, o kartais kone nesidrovėdami rodo, kad studentų nekenčia iš visos širdies. Studentai neretai labiau suinteresuoti ir motyvuoti tampa tik tada, kai įpykęs tėvas pareiškia, jog už atžalos skolas nebemokės. Tik dėl galimybių tobulėti suteikimo galima ginčytis: tai, kiek studentas išsineš iš aukštosios mokyklos, yra beveik vien tik studento reikalas, o galimybių neštis suteikiama ne taip jau ir mažai.

Taigi kodėl Lietuvoje vizija ir realybė taip skiriasi? Pradėkime nuo to, be ko universitetai ir kolegijos sugriūtų. Pradėkime nuo studentų.

Visų pirma statistinis studentas turi tėvus ar kitus artimus žmones, kurie jį sergėjo, kol šis iš rausvo pyplio tapo protaujančia (kartais) būtybe. Šie žmonės (ne)studijavo dar gūdžiais Sovietų sąjungos laikais. Iškalbinga viena mano tėvo citata, palyginanti tą metą su dabartimi: „Būdavo tada: jei niekur netiksi, tai į pedagoginį būtinai priims. O dabar kas per tvarka!“. Panašių pareiškimų esu girdėjusi daugiau nei pakankamai. Šitaip prieš man stojant į universitetą „bėdavojosi“ seneliai, su nostalgija prisimindami laikus, kai jų dukra be didelių problemų įstojo į tą patį Viešnamį prie upės, ir piktindamiesi „kvailomis reformomis“, rotacija, „kvailu mokamu švietimu“ bei valdžia, kuriai „nereikia protingų žmonių šalyje“. Taip pat sienomis ir lubomis laipiojo didžioji dauguma tėvų pažįstamų, kurių atžaloms atėjo laikas palikti mokyklą ir rinktis, ką veikti toliau. Belaipiojant būdavo nepamirštama saldžiai prisiminti, kai tada, kai jie studijavo, buvo gerai: studijuoti priimdavo kone visus, kurie panorėdavo, o dėl mokesčio už mokslą galvos per daug sukti nereikėdavo.

Manau, kad lengva įsivaizduoti, ko iš savo atžalų tikisi prie taip lengvai pasiekiamo aukštojo mokslo pripratę tėvai. Ne vieno jų lūpose žodžiai „Stok, kur nori. Apskritai daryk taip, kaip tau geriau atrodo.“ yra tik tuščia nesančio požiūrio deklaracija, už kurios slepiasi aiškiai matomas nuožmus noras matyti vaiką universitete, o jei šio kartelė pasirodytų per aukšta — kolegijoje. Atžalos prioritetai, protas, gebėjimai ar charakterio savybės tampa nereikšminga antraplane detale. Visų pirma svarbu, kad šis įstotų. Tada, atsidžiaugus dėl to, kad vaikis, itin vidutiniškai laikęs egzaminus, gavo šiltą vietą „Žemkėj“, galima atsikvėpti ir pradėti dėti viltis į būsimą aukštojo mokslo diplomą. Aišku, kartais tenka paliūdėti, nes vien tik vakarėlių teoriją ir laiko švaistymą išmananti atžala, turinti šiek tiek košės galvoje ir neblogai išlaikiusi VBE, įstoja į VGTU, pirmame pusmetyje užsidirba skolą, antrame iš universiteto iškrenta, po ko dar dvi savaites važinėja į Vilnių ir vaidina, jog mokosi. Gaila, kad nežinau, kokiomis aplinkybėmis minėti gimdytojai išsiaiškino apie vaiko karjeros studijose pabaigą. Vis dėlto esmės tai nekeičia: dalis tėvų vaikui baigus vidurinę mokyklą nemato jo niekur kitur išskyrus aukštąją mokyklą, be to, pasistengia, kad ta idėja atžalai būtų įpiršta.

Atskiras šitos situacijos atvejis — tėvai, kurie žino ne tik tai, kad jų vaikas privalo studijuoti, bet ir žinantys, ką jam reikia studijuoti. Visų to priežasčių turbūt neįmanoma išvardinti. Būna, kad gimdytojas sugalvoja ant atžalos pečių užkrauti neišsipildžiusias savo svajones, kas yra žiauru ir labai egoistiška. Kitas atvejis — tėvai „visažiniai“, kurie geriau „žino“, kaip  jų vaikas turėtų gyventi (spėju, kad ne aš viena girdėjau frazę „Tavo pažymiai geri, egzaminus gerai išlaikysi: galėtum studijuoti kokią nors normalią specialybę kaip ekonomiką, o ne tą X“) ir nesugeba paleisti pavadžio, už kurio laiko atžalą. Dar vienas dažnai pasitaikantis fenomenas — specialybė-giminės (šeimos) tradicija (įdomu tai, kad didžiojoje daugumoje tokių situacijų įpainiota medicina). Žmogaus, kuris studijuos, nuomonei ir norams apskritai nelieka nė menkiausios kertelės, nebent kažkam pavyksta tokius „pavyzdinius“ tėvelius sėkmingai paprotinti ar paaiškėja, kad atžala, nors ir jauna, nėra lengvai lankstomas medelis.

Prieš tapdami studentais jauni žmonės turi baigti mokyklą. Situacija daugumoje mokyklų, išskyrus žiupsnelį prestižinių, kurios gali sau leisti daryti griežtas atrankas, yra tokia: ne mokiniui reikia mokyklos ir to, ką ji jam gali pasiūlyti, o mokyklai reikia mokinio (krepšelio). Tarp mokinio, krepšelio ir pinigų sėdi lygybės ženklai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Statistinė mokykla turi paprastą pagrindinį tikslą — turėti kuo daugiau mokinių. Iš paskos paprastai žygiuoja ir tikslas turėti bent pakenčiamus mokinių rezultatus. Mokykla dažnai neturi daugiau jokių interesų, nebent kažko reikalauja „dėdės iš aukščiau“, o ir tai dažnai būna tik varganos pastangos „užsidėti pliusiuką“. Ar žinote, kokia liaudis mokosi tokiose mokyklose? „Prestižinėje“ rajono gimnazijoje, kurią baigiau, buvo tokių, kurie iki dvyliktos klasės galo vargiai sugebėjo išmokti apskaičiuoti diskriminantą. Kitose mokyklose, kiek žinau, buvo dar labiau intelekto nesužalotų egzempliorių.

Tokius asmenis, jei neįmanoma jų iškeisti į geresnius mokinius, stengiamasi išlaikyti, nesvarbu, kokia kaina. Nelanko pamokų? Nieko tokio. Pasiuntė biologijos mokytoją ten, kur Rokiškis vėplas siuntinėja, pasūdydamas tai atitinkamais kreipiniais? Direktorė ar pavaduotojas galbūt pamurmės moralą, galbūt įraitys įspėjimą ar papeikimą, kurie neturi jokios realios galios, ir dienos toliau tekės savo vaga. Žioplio mokinio vidurkis lygus 1,3? Vargiai pavyks jį palikti kartoti kursą be tėvų sutikimo.

Mokiniams, esant reikalui, gali būti atleidžiama viskas: nuo blogo mokymosi iki itin šlykštaus elgesio. Šis mokyklai apskritai dažnai rūpi tik teoriškai; rimčiau į tai atkreipiamas dėmesys tik tada, kaip per „valandas su Rūta“ ar „akistatas“ pravilnija istorijos apie dėl kolegų mokinių patyčių nusižudžiusią merginą. Juk, nepaisant visko, daugumoje mokyklų, neturinčių didelių galimybių rinktis mokinių, pastarieji yra karaliai ir karalienės, kurių net ir visiškai kvailos fizionomijos saugo magiškus artefaktus, vadinamus krepšeliais. Mokinių atsisakoma, kaip rašiau, kai mokykla gali juos rinktis, arba, kai šie pradeda kelti itin rimtas problemas.

Kokį mokinio požiūrį į mokslus ir mokymo įstaigas skatina tokia situacija? Atmestiną. Galinti rinktis mokinius mokykla iškeis prasčiau besimokantįjį į geresnį? Išmestojo atlapomis durimis lauks mokinių stokojančios mokyklos! Motyvacija mokytis neatsiranda, nes jos tiesiog nereikia. Gali tai daryti, kaip nori. Panorėjus kas nors vis tiek pravers savo mokymo įstaigos duris. Grėsmė, kad nusirisi taip, jog nebūsi niekam reikalingas, jei ir yra, tai itin menka. Virš galvos kabantis bent kiek blogesnių pažymių ar netinkamo elgesio Damoklo kardas greičiausiai apskritai yra elitinių mokyklų atributas.

Mokyklos, manau, mielai priimtų mokytis motyvuotus mokinius. Vis dėlto motyvacijai mokytis dėmesio skiriama labai mažai (tai dažniausiai prasideda ir baigiasi mokytojų raginimais mokytis, kurie pamirštami dar šiems nespėjus pabaigti kalbėti) ir vargu, ar rimtesni bandymai mokinius motyvuoti būtų sėkmingi. Dabartinė švietimo sistema tam yra labai nedraugiška. Nėra grėsmės, nėra dugno, į kurį galėtum išsitėkšti, vadinasi, nebus ir pastangų, kad taip nenutiktų. Iš kitos pusės mokinių suinteresuotumą savo rezultatais graužia nenormalus aukštųjų mokyklų kiekis Lietuvoje ir juokingai maži stojamieji balai, reikalingi patekti į dalį studijų programų.

Lyrinis nukrypimas: neretai žmogus, baigęs mokyklą, yra ir totaliai nesiorientuojantis darbo rinkoje. Tą rodo LAMA BPO pateikiama populiariausių universitetinių studijų programų statistika (2010 m., 2011 m.). Labai įdomu ją lyginti su Įsidarbinimo galimybių barometru. Regis, visi trimitavimai, jog teisės fakultetus galima uždaryti dešimčiai metų, ir panašūs bandymai bent kiek didinti potencialių studentų žinias šioje srityje, reikiamų tikslinės auditorijos smegenų taškų nepasiekia.

Pažvelkime, ką turime tūlam statistiniam Girvydui Kryžmantui baigus mokyklą. Girvydo Kryžmanto tėvai spiria jį mokytis universitete. Jis turi 30 balų egzaminų ir 7 balų pažymių vidurkius. Laikė fizikos VBE, todėl galvoja apie kokio nors plauko inžinerijos studijas KTU ar VGTU. Gandai, jog norint ten išsilaikyti, reikia daug mokytis, Girvydui Kryžmantui atrodo šiek tiek juokingi: pakenčiamai mokytis jis sugebėjo skirdamas minimaliai dėmesio namų darbams ir porą kartų perversdamas vadovėlius prieš kontrolinius darbus. Lietuvių kalbos mokytoja kažkada bandė jam įkrėsti proto, jog su tokiu požiūriu į mokslus, aukštojoje mokykloje jis toli nenueis. Šią mintį po trijų dienų nužudė mokyklos direktorė, neišmetusi lauk Girvydo Kryžmanto klasiokės Scholastikos, kuri pusantro mėnesio nėjo į pamokas ir pusmetį baigė su šešiais nepatenkinamais vidurkiais. Girvydas Kryžmantas nemato jokio reikalo skirti dėmesio mokslams. Kalbos, kad aukštojoje mokykloje situacija pasikeis, jam atrodo panašios į pasakas apie paralelines visatas. Tuo labiau, jog Girvydas Kryžmantas jau patikrino: jo balai daugiau nei pakankami įstoti į universitetą.

Kasmet daugiau nei pakankamai tokių girvydų kryžmantų baigia mokyklą. Dalis jų studijuos, nes to nori tėvai, nors patys apskritai dar nežino, ko norėtų iš gyvenimo. Dalis jų bandys laimę ir puls pro pirmas atlapotas aukštosios mokyklos duris, pernelyg negalvodami, kur eina. Dalis jų kris po pirmųjų pusmečių. Dalis įstos į VNF vietas ir pasididžiuodami trimituos, jog mokosi tik dėl diplomo, kaip tai daro Ramintos „sugyventinė“.

Visas šnekas šioje vietoje būtų galima baigti, jei aukštosios mokyklos šiems Girvydams savo durų neatvertų. Deja. Šiandien Lietuvoje, anot AIKOS, yra 23-ys universitetai ir 24-ios kolegijos. Tikrai ne visos jos specializuojasi siauroje srityje ir priima studijuoti tik saujelę abiturientų. Nemenka dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų turi daug studijų programų bei gali kasmet priimti ne vieną šimtą pirmakursių. Joms reikia studentų — gyvavimui būtino elemento.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2010 m. vidurinį išsilavinimą įgijo 45299-i žmonės. LAMA BPO sako, jog į aukštąsias mokyklas tais metais priimti 29989-i asmenys (apytiksliai 66% įgijusių vidurinį išsilavinimą). Įstoti bandė 39277-i žmonės arba 86,7% baigusių vidurines mokyklas. Į universitetus įstojo 17835-i abiturientai (apie 39% visų tų metų abiturientų). Į kolegijas — 12203-ys arba 27%. Paklausiu iš karto: ar kam nors atrodo logiška, kad į universitetus, kurie turėtų būti elitinės švietimo įstaigos, prieinamos gabiausiems, talentingiausiems ir labiausiai tobulėjimo trokštantiems abiturientams, patenka 39% įgijusių vidurinį išsilavinimą? Ar logiška, jog du trečdaliai abiturientų skuba į aukštąsias mokyklas?

Žiūrim, ką turim: aukštųjų mokyklų nemažai, studentų joms reikia daug. Iš kur juos traukti? Užsieniečiai, susižavėję Lietuvos studijų kokybe, kalnų upės srautu čionai nesiveržia. Tenka priiminėti vietinę liaudį, kurios didelės dalies bruožai jau aptarti.

Aukštosios mokyklos, lyginant su vidurinį išsilavinimą teikiančiomis įstaigomis, įveda vieną naujovę — šiokį tokį dugną. Nebegali kristi neatsitrenkdamas į kietą žemę. Nepažangumo kainos didelės, gali net tekti palikti universitetą ar kolegiją, kurioje mokaisi. Vis dėlto neišmesi visų, kurie įstoję į universitetą nustebo, nes sužinojo, jog čia reikės mokytis. Neišmesi masės, kuri turi vienintelį tikslą — „iškalti“ artimiausiam egzaminui reikalingą medžiagą, gauti penketą iš jo, o žinias pragerti artimiausiame bare. Tokių vaikščiojančių demotyvacijų per daug ir jos pernelyg reikalingos aukštosioms mokykloms, jog būtų verčiamos klauptis prieš mokslo kokybės standartus.

Iš gerai pagedusių produktų skanaus pyrago neiškepsi (nebent esi konservantų ir „Fairy“ arsenalu ginkluotas „prekybcentris“). Aukštasis mokslas prisitaiko prie tokių žmonių. Mažinami reikalavimai studentams, karpomos studijų programos, paprastinami moduliai. Mano fakultete, kai įstojau, netgi buvo (tebėra?) dvi to paties modulio „versijos“. Viena — bendras lygis, kita — supaprastintas (su atitinkamai užtvertu keliu pasirinkti dalį specializacijų). Prisitaikyk prie studentų, jei šie negali prisitaikyti prie tavęs.

Lyg to, kas parašyta, būtų negana, į sceną žygiuoja ir beveik nekontroliuojamas naujų studijų programų kepimas. Pakeiti saujelę modulių naujais, porą žodžių senos programos pavadinime, arba išvis atskverbi specializaciją — štai, „nauja“ studijų programa, kurią galima mesti į rinką. Kibkit, abiturientai, dideli ir gražūs!

Apie dėstytojų darbo kokybę pasakysiu tiek: situacija, kai negalima pakeisti savo veiksmais ir žodžiais studentus niekinančio, ar akivaizdžiai dėstyti nemokančio dėstytojo, yra ydinga. Tokie asmenys dar labiau smukdo ir taip menką bendrą srauto motyvaciją. Nekalbu apie tai, kad ir savo darbą atlieka prastai. Ne tik mokiniai turėtų konkuruoti dėl vietos aukštosios mokyklos auditorijoje, bet ir dėstytojai.

Vis dėlto pagrindinė problema yra būsimi (vėliau ir esami) studentai bei per didelis aukštųjų mokyklų skaičius Lietuvoje. Kol mokiniai bus „aukso grynuoliai“, kurių negalima paleisti, nepaisant to, kokie jie yra, kol švietimo sistemoje nebus išklotos trinkelės, į kurias nesimokantis tinginys gali atsitrenkti, kol aukštosios mokyklos jaus poreikį pro savo duris įtraukti kiekvieną praeinantį asmenį, kol tėvai į tokias svetingas vietas stums savo nemotyvuotas atžalas, tol apie kokybišką aukštąjį mokslą galėsime svajoti, žvelgdami į kokius nors pasaulinius universitetų reitingus, kur, geriausiu atveju, esame antrojoje tūkstančio pusėje.

Dalies šio tinklaraščio svečių galvose galbūt sukasi toks klausimas: „Kas per velnias yra ta studentų atstovybė?“. Tai yra studentų savivaldos organas, greičiausiai esantis kiekviename universitete, kurio nariai rūpinasi (turėtų rūpintis) studentų gerove: organizuoja pirmakursių stovyklas, dalyvauja įvadiniuose renginiuose, studijų sutarčių pasirašymuose, rūpinasi bendrabučių, LSP, studijų mainų programų reikalais, organizuoja įvairius renginius, tarpininkauja esant konfliktams tarp studentų ir dėstytojų, teikia informaciją ir t. t. Po „krikštynų“ buvote pakviesti vakarą praleisti klube? Greičiausiai tuo pasirūpino studentų atstovybė. Seniūnas prašo užpildyti anketas apie dėstytojus ir jų darbo kokybę? Turbūt už to slepiasi studentų atstovybė. Dažnai (visada?) SA dar išskirstoma į mažesnes fakultetines studentų atstovybes.

Mūsų FSA turi gan gražią reputaciją: prie jos prisijungia net kitų fakultetų ar universitetų studentai, organizuojama daug renginių, iš kurių svarbiausias — pavasarį vykstantis festivalis, pavadinkime jį „Purrfomance“, gan glaudžiai bendradarbiaujama su fakulteto administracija, rūpinamasi studijų kokybe, likimo valiai nepaliekami ką tik į universiteto bendruomenę kojas įkėlę pirmakursiai. Aktyvių ir visuomeniškų studentų organizacijos šlovę temdo turbūt tik dėstytojai, kurių akyse „atstovybininkas = skolininkas“. Nors dūmai be ugnies nekyla, todėl ir toks požiūris turi pagrindą. Beje, tvirtą pagrindą.

Aš pati studentų atstovybei nepriklausau. Tada, kai vyko atranka, žalsvi bendrabučių elfai pakuždėjo į ausį, kad geriau to daryti nereikia, ir aš likau už atstovybės „sandėliuko“ ribų. Dabar matau, kad žalsvieji vis dėlto buvo teisūs. Vis dėlto esu gan neblogai informuota, kas tame „sandėliuke“ dedasi.

FSA — ne karalystė ir jos valdžioje sėdi ne iki gyvos galvos sostą laikantys monarchai. Kasmet išrenkamas naujas studentų atstovybės pirmininkas. Kadangi vienas žmogus nepasirūpins visais viešųjų ryšių, projektų, socialiniais, LSP, akademiniais ir kitais reikalais, jam reikia koordinatorių komandos. Dabartinio pirmininko pirmtakas dirbo puikiai ir turėjo gerą bei stiprią komandą. Vis dėlto ir jam atėjo metas užleisti savo postą naujam pirmininkui.

Vieną gražų rudens vakarą, per FSA susirinkimą paklausus, kas norėtų pakeisti ankstesnį pirmininką, savo ranką nepasidrovėjo pakelti vienas pilietis „studentautojas“. Atstovybės liaudis tuo nebuvo sužavėta, kitaip kažkam iš auditorijos nebūtų kilęs klausimas „Ar galim siūlyti savo kandidatus?“. Susižavėti ir nebuvo kuo. Būtent šis pilietis pernai metais išvėmė blogiausio studento titulo vertą frazę „Iki „Purrfomance“ festivalio į paskaitas nėjau“ (frazė greičiausiai nėra itin tiksli, bet mintį, manau, perteikiau). „Purrfomance“ vyksta pavasario viduryje. Maža to, vienas atstovybės narys jį apibūdino kaip asmenį, kuris sprendimus priima vadovaudamasis vien savo simpatijomis: „Man nepatinka krepšinis, todėl krepšinio rungtynių su dekanatu neorganizuosim!“.

Buvo prašnekta apie dar du kandidatus į pirmininko postą. Pirmasis kandidatūros atsisakė (gaila), antrasis neatsisakė, bet jo kandidatūra nebuvo patvirtinta, nes „atėjo nepasiruošęs atsakyti į klausimus“. Vis dar nesuprantu, kaip buvo patvirtinta „studentautojo“ kandidatūra, nes, mano galva, logiškiausias FSA sprendimas tokioje situacijoje — stabdyti vykstantį karnavalą ir ieškoti rimtų kandidatūrų, o ne tvirtinti kandidatą „iš bėdos“.

Galop atėjo ilgai laukta diena, kai oficialios konferencijos metu naujasis pirmininkas turėjo būti išrinktas ir pakeisti senąjį. FSA nariai vėl pasinaudojo galimybe „sufail‘inti“ ir „studenatautojas“ tapo nauju atstovybės pirmininku. Užtat dar kraupesnė staigmena laukė jo komandos pavidalu.

Vieną postą tradiciškai užėmė senasis pirmininkas, dar trys naujosios komandos nariai — iš senojo pirmininko komandos, viena nauja koordinatorė — veteranė, jau bent kartą užėmusi koordinatorės postą (įdomu, kaip „studentautojas“ sugalvojo ją kviesti į komandą? Juk atstovybėje sukinėjosi dar daug ne itin kompetentingų asmenų), kitas koordinatorius, anot atstovybei priklausančių asmenų, ne geriausias pasirinkimas, bet ir ne tragedija, pora merginų (oi, kaip knieti pasimėtyti „cypiančios vištos“ ir panašiais epitetais) į komandą pakliuvo… Išsireikšiu švelniai: velnias žino, kodėl. Užtat naujoji cypimo, žioplumo ir nesiorientavimo situacijoje koordinatorė mane išvertė iš koto. Neįsivaizduoju, kaip sveiko proto žmogus, gali padaryti tokį sprendimą ir kišti ją į koordinatorius.

Visų pirma ar pažįstate nors vieną realią anekdotinę blondinę? Jei ne, rekomenduočiau susipažinti su šia „koordinatore“: pažinosite. Visų antra priėmimo į postą metu ji nieko nenutuokė nei apie cypimą, nei apie žioplumą, nei apie nesiorientavimą situacijoje. Įtariu, kad net nežinojo, kas šias sritis koordinuoja centrinėje SA. Be to, ji iki tapimo koordinatore nebuvo nė viename šio komiteto centrinės SA susirinkime.

Naujasis pirmininkas čia parodė pirmas proto užuomazgas (gaila, kad ne laiku, ne vietoje ir ne taip, kaip reikėtų). Apie tai, jog būtent ši madmuazelė taps cypimo, žioplumo ir nesiorientavimo situacijoje koordinatore, nežinojo niekas, išskyrus ją ir naująjį pirmininką. Nereikia ilgai mąstyti, kad suprastum, kodėl. Būtų tai paskelbęs SA, būtų sulaukęs klausimo „Tu durnas?“. Antra, pirmininkas susiprato, kad toks sprendimas tikrai ne vienam kels įdomius klausimus ir pabandė užkišti klausiančias burnas šia replika: „Aš žinau, kad yra žmonių su daugiau patirties, bet nusprendžiau pasirinkti tuos, kurie yra aktyvesni, nes patirtis įgyjama“. Verčiu į saldžiais melais ir smegenų „pudrinimu“ nepasaldintą kalbą: „Man giliai pochui patirtis ir gebėjimai. Pasirinkau asmenis, kurie dažniau FSA sandėliuke kartu su manimi mala šūdą. Sveikas prote, eik tu nachui!“.

Atsiprašau? „Patirtis įgyjama“? Tam buvo visi metai! Visi metai, kad įgytum patirties ar bent kartą nueitum į centrinius rūmus ir sužinotum, su kuo tavo koordinuojama sritis valgoma. Ši damutė to nepadarė. Jos domėjimasis cypimu, žioplumu ir nesiorientavimu situacijoje baigėsi tuo, jog ankstesniam koordinatoriui ir dar vienam šioje srityje dirbančiam asmeniui pasakė, kad gali į ją kreiptis, jei reikės pagalbos. Viskas. Tuo jos domėjimasis šiais reikalais ir baigėsi. Ji daugiau nepajudino nė piršto, kad prisidėtų prie cypimo, žioplumo ir nesiorientavimo reikalų, o centrinės studentų atstovybės komitete pirmą kartą apsilankė po to, kai tapo koordinatore (įdomu, jai kažkas pasakė, kad ji turi tai daryti, ar vis tik ji susiprato pati?). Vis tik tai, kaip matau, pirmininkui nesutrukdė kišti ją į atsakingą postą. Velniop logiką! Svarbu, kad ta mergaitė dažnai jam maišėsi akyse. Žodžiai apie „įgyjamą patirtį“ tebuvo blefas, skirtas situacijos sušvelnininui.

Tas „dar vienas šioje srityje dirbęs žmogus“ prie šios srities komiteto taip pat buvo prisijungęs neseniai, bet tai jam netrukdė rimtai dirbti, o ne „durnių volioti“. Po naujojo pirmininko išrinkimo, sužinojęs, kas tapo naująja koordinatore, apskritai nustojo lankytis FSA. Anot jo: „Tegul dabar viena su savo aktyvumu ir sukasi“. Gali būti, kad atsiras manančių, jog tai — nuoskaudos, užgniaužusios sveiką protą, kad nereikia sureikšminti postų, o svarbu stengtis dėl FSA gerovės. Vis dėlto aš 110-ią procentų pritariu šio žmogaus sprendimui: nematau nieko tikslingo ar prasmingo situacijoje, kai dirbi, o nuopelnus dėl pirmininko nekompetencijos susižeria gebėjimų neturinti ir darbo neįdėjusi vištelė. Nereikia kaip tam valstiečiui iš Prancūzijos revoliucijos karikatūrų tempti veltėdžių dvasininkų ir bajorijos.

Maža to, naujasis pirmininkas teigė, jog stengsis, kad studentų ir dėstytojų bendravimas būtų glaudesnis. Atsiprašau? Šis asmuo, kurį, garantuoju, kai kurie dėstytojai mielai pririštų prie popierinio lėktuvėlio ir paleistų pavėjui iš universiteto, kuris yra vienas tų, kuriuos galima kaltinti dėl „atstovybininko — veltėdžio nesimokančio alkoholiko“ įvaizdžio, skatins studentų ir dėstytojų bendravimą?! Kaip? Paspausdamas „Like“ po fakulteto Facebook statusu? Visi bendri studentų ir fakulteto renginiai, kurie buvo surengti po jo atėjimo į postą, įvardijami kaip „tradiciniai“. „Apvalieji stalai“ taip pat ne jo kadencijoje atsirado. Ačiū, bent, kad nė vienas iš tų renginių nebuvo užmuštas, bet sakyti, jog skatinsi dėstytojų ir studentų bendravimą, nors nedarai nieko, kas dar labiau jį pagerintų, yra kvaila.

Senasis pirmininkas, beje, ketino pakeisti FSA nuostatus ir į juos įtraukti punktą, jog daug akademinių skolų turintys asmenys negalėtų būti jos nariais (punktas įtrauktas nebuvo dėl tam tikrų „skylių“ jame). Garantuoju, naujasis šį punktą „pamirš“, nes tada greičiausiai virš jo paties galvos pakibtų šių nuostatų Damoklo kardas. Įdomu buvo išgirsti ir apie įraše plačiai aptartos koordinatorės ir vieno atstovybės nario, dėl nelankymo ir neatsiskaitinėjimo jau kviesto į pokalbį su dekanatu, verksmus apie tai, kaip šie neatsiskaito anglų kalbos. Anglų kalbos? Aš teisingai išgirdau? Norint atsiskaityti anglų kalbą tereikia kartais atsiversti vadovėlį, nueiti į testus ir atsiskaityti stambesnius darbus. Tai — lengviausias viso pusmečio modulis, o jie, mat, skundžiasi.

Tokių „studentų atstovų“ ne vienas ir ne du. Gerai. Bent jau paklausti apie skolų lapelių kainas galės greitai pateikti tikslią informaciją, žinomą iš patirties.

Vietoj epilogo: apskritai, mano galva, FSA yra per daug uždara. Jos santykiai su išore — studentais — prasideda ir baigiasi kvietimais prisijungti prie FSA, renginiais bei tam tikrų „paslaugų“ studentams teikimu. Studentai, esantys už jos ribų, FSA daro tai mažai įtakos, kaip tik įmanoma. FSA nariai patys išsirenka pirmininką ir patys įsivertina savo veiklą, o didžiausia atskaitingumo prieš studentus apraiška — transliuojami pirmininko rinkimai. Kažkada dar būdavo viešinami susirinkimų protokolai. Dabar ir to nebeliko. Atsakykite į klausimą: ar norėtumėte, kad taip dirbtų Seimas?

*

* Visi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Šis tekstas neturi nieko bendro su realybe. Tai yra šimtaprocentinis fantazijos vaisius. Kodėl taip parašiau? Atsakymą galite sužinoti pasinaudoję kontaktų forma arba parašę laišką adresu baltuma@gmail.com.

Darbo tikslas: susipažinti su trečiuoju studijų pusmečiu LVINBBU studijuojant laisvo oro vadybą.

Būtinas pasirengimas: baigtas antras laisvo oro vadybos pusmetis LVINBBU.

Įvadas

Pasibaigus trečiajam laisvo oro vadybos studijų LVINBUU semestrui Baltuma vėl skuba pateikti savo įspūdžius. Ataskaitą sudaro studijuotų modulių apžvalga, ypatingas dėmesys kreipiamas į dėstytojus ir atsiskaitymus. Vėliau bus pateikti ataskaitos priedai.

Šriodingerio katės biologija

Teorija

Šis modulis tęsė antrajame pusmetyje dėstytą Efektyvų dėstymą itin dideliu tempu. Medžiagos, manau, nereikėjo sugerti tiek daug kaip modulyje pirmtake. Pirmoji pusmečio dalis buvo sąlyginai lengva: gilinome žinias, įgytas mokykloje. Antrojoje pusmečio dalyje prasidėjo „rocket science“ (lyginant su tuo, ką mokėmės prieš tai) ir buvo dėstomas iki pat pusmečio pabaigos.

Teorijos paskaitų dėstytoją ištiko dažnas vidutiniško dėstytojo, turėjusio išskirtinį (gerąja prasme) pirmtaką, likimas. Nors Efektyvaus dėstymo itin dideliu metu paskaitų metu riešai paskausdavo nuo kone nepertraukiamo skubaus konspektavimo, vis tik tai buvo dar geriau, nei klausytis jokių akcentų neturinčio monologo, kuris septintoje auditorijos eilėje nebesigirdėdavo apskritai.

Būtent tas ir vykdavo. Nekalbėsiu apie Šriodingerio katės biologijos teorines paskaitas dėsčiusio asmens kompetenciją šioje srityje: akivaizdu, kad jos turi daugiau nei pakankamai (profesoriaus laipsniai — ne indulgencijos). Vis dėlto dėstytojas, stovintis prieš studentų auditoriją, turi turėti ir bent minimalius oratorinius gebėjimus. To aš pasigedau. Nukreipti dėmesį į tai, kas dedasi ant lentos ir prie jos, tapo labai sunkia užduotimi. Nekalbu apie jau nukreipto dėmesio išlaikymą ilgesnį laiko tarpą. Maždaug lapkritį Baltuma iki minimumo sumažino lankymųsi šiose paskaitose kiekį, nes pastebėjo, kad sąsiuvinis vis tik pildosi ne konspektais, o piešiniais su vienu personažu. Visgi būna ir blogiau, todėl šį dėstytoją saugiai patupdysime į „vidutinių“ kategoriją.

Praktika

Nieko naujo nepapasakosiu, nes Šriodingerio katės biologijos praktines paskaitas dėstė tas pats geras dėstytojas, kuris antrojo pusmečio pradžioje dėstė ir Efektyvaus dėstymo itin dideliu tempu praktiką. Bendravimas malonus, dėstymo metodika — pasirinkta tinkamai ir efektyvi. Tokių pokštų, kaip itin lengvi uždaviniai paskaitose, ir olimpiadų vertos užduotys, apie kurių sprendimus nieko nenutuoki, nebuvo.

Vis dėlto vieną mažą priekaištą turiu. Viena praktinė paskaita buvo rezervuota kontrolinių darbų perrašymams. Tik buvo pamiršta paminėti, kad perrašinėti gali tik tiek, kurie gavo mažiau nei 5-is balus. Kaip ir reikėjo tikėtis: atsirado vienas, gavęs patenkinamą pažymį, bet panoręs parašyti. Jam jau perrašius kontrolinį darbą dėstytojas užsispyrė, kad pažymio nekeis. Mano nuomone, tokioje situacijoje reikėjo arba iškart aiškiai nurodyti, kas turi teisę į perrašymus, arba, jei tai nebuvo padaryta, ankstesnį balą pakeisti į gautą už perrašytą darbą.

Laboratoriniai darbai

Vėl dainuosiu girdėtą dainelę apie panašumus su Efektyviu dėstymu itin dideliu tempu. Tas pats laboratorinių darbų kiekis, tas pats dėstytojų skaičius, tik „blogo“ ir „gero“ dėstytojo neturėjom. Tiksliau: nebuvo tokių ryškių skirtumų, kurie leistų klijuoti šias etiketes.

Šriodingerio katės biologijos laboratorinius darbus dėstė gan pagyvenęs docentas ir doktorantė. Abu dėstytojai bendravo maloniai ir pagarbiai, buvo paslaugūs. Keista, bet visos grupės (greičiausiai), išskyrus mane ir mano porininką, akyse doktorantė rodėsi kirvio pavidalu. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl, nes pas ją atsiskaityti laboratorinius darbus mums kaip tik buvo lengviau nei pas docentą.

Atsiskaitymai

Blogai. Blogai. Blogai! Blogai tai, kad Baltuma dar nesugalvojo, kaip nusibaus už pirmą modulį, kurio galutinis įvertinimas — 8. Negaliu kaltinti nieko, išskyrus save. Pradėti mokytis dvi dienas prieš egzaminą nebuvo pati protingiausia mintis (nors ta „ne pati protingiausia mintis“ pernai ir materializavosi į vieno dalyko dešimtuką).

Dar blogiau! Kaupiamąjį dalą sudaro itin neproporcingos dalys. Rašėme kolokviumą iš pirmos pusės semestro pradžios, kuris sudarė 40% balo, tokią pačią dalį atsikando egzaminas, sudarytas iš antros pusės semestro medžiagos. 10% balo sudarė 8-ių laboratorinių darbų įvertinimai, likę 10% — trijų praktikos paskaitose rašytų kontrolinių darbų įvertinimai.

Sakote, kad nieko čia neproporcingo? Kolokviumas ir egzaminas — norint jiems gerai pasiruošti, manau, laisvai užtenka savaitės ar (blogiausiu atveju) dviejų vidutiniškai intensyvaus mokymosi. Į praktikos paskaitų kontrolinius darbus galima nueiti nesiruošus (leidžia naudotis konspektais), bet, norint geresnio pažymio, valanda, atsiskaitymo išvakarėse praleista prie užrašų, nepakenks. Laboratoriniai darbai — vieną savaitę ruošiesi jo atlikimui (arba nesiruoši ir eini net nenutuokdamas, ką veiksi), kitą savaitę ruoši ataskaitą ir giniesi. Rimtai nesiruoši — gero pažymio nebus.

Galėčiau sutikti su dešimčia procentų, skiriamų praktinėms paskaitoms, nors, manau, būtų logiška skirti 15%, kaip buvo praeito pusmečio Efektyviame dėstyme itin dideliu tempu. Vis dėlto laboratorinių darbų, kuriems visą semestrą reikia skirti pakankamai daug dėmesio, įvertinimai sudaro per mažą dalį galutinio pažymio, o kolokviumas — per didelę.

9gag‘ologija

Teorija

Pagaliau! Pagaliau! Pagaliau! Buvo atsisveikinta su Nevėlavimo pagrindų ir Dėmesio neatkreipimo pagrindų dėstytoja. Ją pakeitė maloni, akivaizdaus mizantropiškumo nedemonstruojanti dėstytoja, turinti dėstymui pakankamus oratorinius gebėjimus. Pagaliau buvo galima atsipūsti ir nebijoti, jog būsi suvalgytas pusryčiams dėl to, kad dėstytojai pasirodė, jog tavo lūpos sujudėjo.

Nepaisant to, jog būna ir daug geresnių dėstytojų, šios dėstytojos darbą vertinu gerai. Modulio medžiaga išaiškinta tvarkingai ir nuosekliai, gausiai papildant pavyzdžiais. Vis dėlto, turiu paminėti, kad didelę dalį pusmečio pėdos stovėjo dėl dėstytojos nuolat kartojamų „Viskas yra Moodle“, nors tame Moodle nebūdavo nieko, kas mums aktualu. Šis nesusipratimas vėliau buvo išsiaiškintas.

Praktika

Ar žinote, kodėl nereikėtų studentų kišti į auditorijas su kompiuteriais, vos tik pasitaiko tokia proga? Todėl! Tik 9gag’ologijos paskaitose panašiuose tinklapiuose sėdėjo didžioji dauguma studentų.

To nebūtų buvę, jei dėstytojas būtų kontroliavęs, ką veikia jo studentai. Deja, dėstytojo interesai prasidėdavo ir baigdavosi monotonišku, neakcentuotu temos išdėstymu, parodymu, kur rasti paskaitos medžiagą, ir pasakymu „dabar patys pabandykit“. Tai, ar studentai „patys bandys“, jam irgi nebūdavo itin įdomu. Auditorija gali daryti, ką tik panorėjusi, kol tai daro tyliai.

Prie nekokybiško dėstymo galiu pridėti faktą, kad dėstytojas nuolat vėluodavo į paskaitas, neretai ateidavo joms nepasiruošęs. Maža to, nesusipratimas „Viskas yra Moodle/Nieko nėra Moodle“ buvo sukeltas to, jog pusmečio pradžioje mistinėmis aplinkybėmis šio dėstytojo buvome nukreipti į netinkamą Moodle kursą.

Pusmečio viduryje, kai didžioji dalis grupės neišlaikė pirmojo kolokviumo, su šiuo dėstytoju buvo kalbėta apie dėstymo metodikos keitimą. Spėkite, kas pasikeitė? Ogi niekas. Mano nuomonę apie šias paskaitas paliksiu atspėti.

Atsiskaitymai

Pusmečio viduryje ir pabaigoje rašėme du kolokviumus, prieš juos teko padaryti dvejus namų darbus. Priekaištų namų darbams neturiu: užduotys ne per lengvos, bet įveikiamos. Kolokviumus galėjome ne kartą perrašyti be reikalavimų už šią teisę susimokėti.

Studentų liaudį šiek tiek supykdė tai, jog pirmojo kolokviumo „pagrindinio rašymo“ užduotys buvo žymiai lengvesnės už pateiktas perrašymo metu. Prieš pradedant perrašinėti buvo leista penkias minutes apsispręsti dėl perrašymo ir išeiti iš auditorijos, nes kitu atveju bus užskaitytas perrašius gautas pažymys, nepriklausomai nuo to, koks buvo pirmasis. Išėjusių buvo ne vienas ir ne du. Perrašant antrąjį kolokviumą pastebėjau, kad viena užduotis net buvo palengvinta. Tai buvo logiška, nes prieš tai duota uždavinio sąlyga reikalavo poros puslapių sprendimo ir antžmogiško atidumo.

Voratinklių mazgų teorija

Teorija

Teorijos dėstymo metodiką ir dėstytoją vertinu gerai. Negaliu dėstytojo iškelti ant geriausiųjų pjedestalo (yra ir geresnių), bet ryškių minusų nurodyti negaliu. Vis tik paskaitos turėjo vieną žymų trūkumą — ilgį. Jos trukdavo pusantros akademinės valandos, kas, net viduryje darant pertrauką, pakankamai vargindavo. Ypač „smagu“ buvo, kai mūsiškį dėstytoją pavadavo kitam srautui teorijos paskaitas vedantis asmuo ir pertraukos išvis nebuvo. Galbūt dėl to pusė atėjusių studentų išėjo iš paskaitos?

Laboratoriniai darbai

Smagu, oi, smagu, kai dalies veltėdžių, per paskaitas žaidžiančių šachmatus ar garsiai klausančių muzikos, grupėje dėka tavo grupė gauna „nerimtos“ etiketę ir dėl to nepavyksta, tarkim, nukelti testo (tą pačią dieną reikėjo atsiskaityti modulio, kurį aprašysiu vėliau, laboratorinį darbą, bei rašyti 9gag‘ologijos kolokviumą).

Voratinklių mazgų teorijos modulį turiu pagirti už geriausią iki šiol matytą Moodle kursą. Teorinė medžiaga, testai, mokomieji žaidimai, kursinio darbo atsiuntimas — viskas Moodle. Prisikabinti galima nebent prie egzamino medžiagos trūkumo.

Apie dėstytoją negaliu pasakyti nieko išskirtinio. Sukalbama, pakankamai gerai dirbanti moteris. Tik grupės nuteisimas dėl dalies skolos nusipelniusių asmenų veiksmų nebuvo labai malonus ar teisingas.

Atsiskaitymai

Moodle aplinkoje laikėme tris nesudėtingus testus, rašėme kursinį darbą ir laikėme egzaminą. Visų pirma noriu „padėkoti“ daliai grupiokų, kurie sužinoję, jog kursinio atsiskaitymo datą ir laiką reikia pasirinkti patiems, nutylėjo tą informaciją. Pats kursinis darbas nebuvo labai sunkus: didžiausias problemas sudarė tai, jog reikėjo patiems išmokti dirbti su jam atlikti skirtu įrankiu. Voratinklių mazgų teorijos egzaminas buvo pirmasis, kurį reikėjo apsiginti (nors ir apsigynimu tai vargiai pavadinsi). Per egzaminą, beje, Fortūna nepamiršo parodyti, kaip ji „myli“ Baltumą: vienas klausimas konspekte, iš kurio mokiausi, buvo sukonspektuotas „kreivai“ ir tai man kainavo dešimtuką.

Laisvo užduočių pasirinkimo metodika

Teorija

Paskaitos, tokios, kokios vyksta dabar, netikslingos. Jose tiesiog aptariama visiems studentams prieinamose skaidrėse pateikiama medžiaga (aiški ir suprantama be didesnio vargo), nepridedant jokių naujų detalių. Paklausta pasiūlyčiau teorines paskaitas paversti konsultacijomis, į kurias eiti galėtų tie, kurie nesupranta skaidrių medžiagos ar turi problemų su laboratorinių darbų atlikimu. Apie dėstytojus negaliu papasakoti nieko itin įdomaus, nes šiose paskaitose lankiausi taip retai, kaip tik galėjau, o kai lankiausi, tai vargiai jų klausiausi. Kam? Pačiai perskaičius skaidres efektas bus net didesnis.

Laboratoriniai darbai

Laboratorinių darbų (nors dėstė ir dalį teorinių paskaitų) dėstytojas be konkurencijos yra geriausias šį pusmetį ir apskritai vienas iš geriausių iki šiol mano sutiktų. Su studentais bendrauja gražiai ir draugiškai, „kirvio sindromu“ neserga, esant reikalui visada galima susitarti dėl atsiskaitymo atidėjimo. Maža to, priešingai nei dauguma dėstytojų, kurių domėjimasis dėstoma sritimi, regis, prasideda ir baigiasi modulio apraše numatytų temų išdėstymu, šis savo sritimi domisi kur kas rimčiau: mielu noru pakonsultuos, naujus darbo įrankius ir metodus, priklausomai nuo studento interesų, parodys, kompiuterio ekrane pamatęs įdomų darbą, ne išjungti prašys, o klaus, ar studentas tai padarė.

Modulis taip pat puikiai paruoštas, Sukurta internetinė svetainė, kurioje galima rasti visą rūpimą informaciją, yra forumas, kuriame studentai gali diskutuoti modulio ir srities, kuriai priklauso laisvo užduočių pasirinkimo metodika, temomis. Studentai skatinami jame dalyvauti, spręsti įdomius galvosūkius, netgi taisyti dėstytojus. Pagrindiniame modulio svetainės puslapyje įkeltas išryškintas skatinimas pareikšti nuomonę apie modulį.

Deja, bet šis modulis taip pat ne be trūkumų. Pirmasis trūkumas (klausimas, ar apskritai tai trūkumas) — itin laisva užduočių formuluotė. Pirmame kurse studijuotose Technologinėje filosofijoje ir Savarankiško skaidrių nagrinėjimo metodikoje užduotys būdavo suformuluotos itin griežtai ir tiksliai, nurodomos net menkiausios detalės. Šiame modulyje būdavo nurodyta tik tai, ką reikia padaryti. Kaip — studento problema ir reikalas. Maža to, dažnai darbą reikėdavo pradėti ne nuo nulio, o klijuoti savo sukurtas detales ant jau paruošti karkaso.

Gaila, bet tai greičiausiai ir buvo priežastis, kodėl dauguma mano grupiokų pradėjo putotis, kaip jie nemėgsta „padaryk kažką“ tipo užduočių. Vėliau tai net išaugo į čirškimą, kaip šie nemėgsta pačio modulio, darbo metodikos ar įrankių, su kuriais atliekamos užduotys.

Atsiskaitymai

Šiame modulyje mūsų laukė 8-i laboratoriniai darbai. Vienas jų buvo neprivalomas, skirtas tiems, kurie nori gilinti žinias Laisvo užduočių pasirinkimo metodikos srityje. Taip pat rašėme vieną gan elementarų kontrolinį darbą ir laikėme testą.

Dabar į sceną žengia antrasis šio modulio minusas. Dalis testą sudarinėjusių asmenų persistengė kurdami klausimus. Tarkim, būdavo tokių klausimų, kurių atsakymai priklausydavo nuo to, ar variante pateiktas žodis užrašytas didžiąja raide. Tokių „skęstančių akmenų“ buvo prikišta daugiau nei pakankamai.

Gale semestro buvo galima pasirinkti, ar nelaikyti egzamino ir pasiimti balus, sukauptus semestro metu (kiekvieno laboratorinio darbo, testo ir kontrolinio darbo pažymys dauginamas iš 0,1 ir balai sudedami) ar laikyti egzaminą, kuris sudarys 40% galutinio balo, o semestre sukaupti balai atitinkamai 60%. Atspėkite, ką pasirinko Baltuma.

Kalba nr. 1

Teorija

Kalbą nr. 1 dėstė miela, draugiška ir paslaugi moteris. Paskaitos buvo smagios, pagyvintos diskusijomis, būdavo daug kalbama, klausinėjama nuomonės įvairiais klausimais, net rengti debatai. Naujų gramatinių ar sintaksinių dalykų beveik nesužinojome: gilinome laisvo oro vadybos srities žodyną, kalbos supratimą, rašymo ir kalbėjimo įgūdžius.

Atsiskaitymai

Rašėme du plačius testus bei keletą mažesnių, kurie nuo mano mokykloje laikytų skiriasi tuo, jog daug daugiau klausimų sudaro žodynas ar teksto supratimas. Taip pat atsiskaitinėjome „Home reading“ — knygos ištraukos supratimą (ir visų pirma perskaitymą) bei skaitant išmoktus žodžius. Egzamino metu reikėjo parašyti teksto santrauką, išversti trumpą tekstą į lietuvių kalbą ir tris minutes kalbėti viena iš iš anksto žinomų temų.

Labiausiai man patikęs semestro atsiskaitymas — „Research paper“ rašymas. Su rašto dalimi neturėjau jokių problemų, bet išgirdus, kad reikės pagal savo darbą padaryti prezentaciją, skrandis išraitė visą lotynų alfabetą ir dalį kinų hieroglifų. Būtų greičiausiai ir per burną išlipęs, bet pirmos paskaitos proga studenčiokai buvo anksti išleisti iš paskaitos.

Prezentacija praėjo geriau nei tikėjausi. Daug geriau. Neįtikėtinai gerai. Pasirinktas pristatymo būdas pasiteisino net ne 100-u, o visais 140-mt procentų. Dauguma grupiokų (jei ne visi) per prezentaciją kalbėjo apie priežastis, kodėl jie pasirinko tokią darbo temą, išnagrinėtus šaltinius, apklausos rezultatus ir darbo išvadas, o aš kalbėjau apie siaurą sritį, priklausančią nagrinėtai sferai, įterpdama saviškės apklausos rezultatus. Skaidrės su interneto memais, pasirodo, taip pat buvo puikus sprendimas.

Va, taip Baltuma pristatinėja savo prezentaciją. Katę nufotografavo: Apo (gabrielephotography.blogspot.com).

Visiškai nesitikėjau, kad po prezentacijos gausiu dėstytojos laišką, kuriame mano prezentacija bus pavadinta geriausia, o manęs lauks kvietimas pavasarį vyksiančioje konferencijoje pristatyti pranešimą. Tiesą sakant, dar dabar neįsivaizduoju, kodėl nusipelniau tokios garbės. Mano galva, tikrai buvo sklandesnių ir rimtesnių prezentacijų, geriau šnekančių kalbėtojų.

Apskritai galiu pasidžiaugti, kad kalbėjimas prieš auditoriją man nebedaro tokių problemų, kokias kėlė studijų pradžioje. Prieš pirmą savo prezentaciją universitete, įvykusią pirmo semestro gale, buvo išbandytos visos įmanomos atsipalaidavimo technikos (nepadėjo) ir prigerta valerijonų tinktūros (taip pat nepadėjo). Ruošiantis šiai prezentacijai nereikėjo nei specialiai atsipalaiduoti, nei gerti raminančiųjų. Nors nemalonus jaudulys neišnyko, bet vilties, kad kažkada viešas kalbėjimas Baltumai nekels diskomforto, yra.

Kalba nr. 2

Teorija

O buvo taip: pamatė Baltumos vaikinas skelbimus, kad buriama viena nemokama Kalbos nr. 2 grupė. „Pričiešino“ ir Baltumą nueiti į pirmą susitikimą. Vietoj dėstytojo lauktų dešimties žmonių atėjo bent šimtas. Buvo padaryta atranka, kriterijumi pasirinktas pažymių vidurkis. Taip Baltuma pateko į nemokamą Kalbos nr. 2 grupę, o Baltumos vaikinas ne.

Šį modulį dėstė žmogus, kuriam ši kalba gimtoji. Tai itin aktyvus, emocionalus, visada linksmai nusiteikęs dėstytojas. Problema: beveik nebuvo paskaitų, į kurias jis nevėluotų. Be to, bendravimas su šiuo asmeniu leido įsitikinti, kad lietuvių kalba vis tik yra beprotiškai sunki: berods aštuonis metus pragyvenęs Lietuvoje jis vis dar šneka su akcentu, nuolat klausinėja, kaip sakyti vieną ar kitą žodį, ar tam tikra konstrukcija teisinga. Teko susidurti ir dar dvejais dėstytojais. Vienas jų, nors šneka jau be akcento ir yra gan „sulietuvėjęs“ (nevėluoja ir nėra pastebimai ekspresyvus) sakė, jog lietuvių kalbos niekada neišmoks. Kitas, mūsų šalyje pragyvenęs jau dešimt metų, vis dar kalba su gan nemenku akcentu.

Šiek tiek suerzino tai, kad paskaitas pradėjus spalį, teko kelias paskaitas atidirbti sesijos metu.

Atsiskaitymai

Teko rašyti du kontrolinius darbus, „pusegzaminį“ ir egzaminą. Nieko įdomaus nepapasakosiu. Greičiausiai paklausti, kaip įsivaizduojate atsiskaitymus kalbos, kurią dauguma pradėjo mokytis nuo nulio, juos įsivaizduosite teisingai.

Išvados

Baltumai reikia nusibausti. Tokio blogo vidurkio ji dar neturėjo ir dabar dreba dėl stipendijos. Įdomu, ar tai tendencija: nelyginiais semestrais „volioti durnių“, o lyginiais mokytis?

Apskritai apie šį pusmetį negaliu pasakyti nieko įdomaus. Ryškiausi epizodai: Laisvo užduočių pasirinkimo metodikos dėstytojas, kurį galima rodyti kaip gero dėstytojo etaloną, ir mistiškai sėkminga Kalbos nr. 1 prezentacija. Daugiau? Nieko. Nebuvo nieko išskirtinai gero ar blogo (tiesą sakant, blogo buvo, bet tam paskirtas artimiausias ataskaitos priedas). Nebuvo — neturiu, ką pasakoti.

*

* Visi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Šis tekstas neturi nieko bendro su realybe. Tai yra šimtaprocentinis fantazijos vaisius. Kodėl taip parašiau? Atsakymą galite sužinoti pasinaudoję kontaktų forma arba parašę laišką adresu baltuma@gmail.com.

Vis dar kasdien pareigingai užeinu į blogas.lt. Galbūt pasirodė nauja Lino „Studento dienoraščio“ dalis, gal Linoreta ar Katė Ant Palangės ką nors parašė? Galbūt netyčia blogotop‘e šviečia dėmesio verti įrašai? Ne išimtis buvo ir sausio 30-oji. Tądien geriausių įrašų saujoje buvo įrašas pavadintas „Hujnia. Prologas.“…

Žmonės „iš išorės“, pernelyg gerai nežinantys blogas.lt madų ir kasdienybės, greičiausiai nėra pažįstami su tokiu fenomenu kaip internetinės istorijos. Bandyti susipažinti nesiūlau. Nebeverta, nebent esate ekstremalai ar mazochistai. Regis, tuos laikus, kai šis vietinis žanras buvo vertas dėmesio, reikia pamiršti; užvožti karsto dangtį, sukalti vinis, sudeginti ir pelenus paleisti pavėjui.

Internetinių istorijų nebeskaitau jau senokai. Kažkada buvo smagu. Vėliau nervino tai, jog į šį kiemą prigužėjo nei originalių minčių, nei gebėjimų, nei noro tobulėti neturinčių mergiočių, kurios perskaitė Sidabrinės istorijos skyrių ir nusprendė, kad pačios yra ne prastesnės, todėl parašys savo istoriją. Po to sekė nusivylimas, nes kokybės kartelę virš purvo laikę kūriniai iš blogas.lt dingo. Galop internetinius romanus apskritai apleidau, nes tai tapo neįdomu. Gerai žinomos „originalios“ idėjos, gerai žinomi „originalūs“ siužetai, gerai žinomi puslapiai su veikėjų nuotraukomis, kurios atrodo matytos jau ne vieną kartą, netgi krūvos gramatinių klaidų — tos pačios jau kraupiai daug kartų matytos. Tapo ne baisu. Tapo neįdomu. Pilkumos etalonas.

Turiu paminėti, kad kartais užtikdavau tokių „perliukų“, jog likdavo tik juoktis. Tarp daugybės kvailų, suluošintų bandymų apsiauti rašytojų batus, pasitaikydavo tokių, kurie įkopdavo į naujas tyro žioplumo ir absurdo aukštumas. Pavyzdžiui, tūla MX rašė istoriją apie po avarijos išgyvenusią merginą, kurioje, be daugybės kitų grubių logikos klaidų, buvo veikėjas gydytojas (ne bendrosios praktikos), kuris praktiką atlikinėjo savaitę. Savaitę?! Aš vis dar negaliu patikėti, kad ji taip parašė, nes man sunku įsivaizduoti tokį genijų, kuris praktiką atlikinėtų savaitę. Įdomu, ar ta mergina bandė domėtis medicinos studijomis, ar pamanė, jog pakaks to, jog žino, ką reiškia raidės KMU?

Norite paklausti, kaip gali būti jog neskaičiau internetinių istorijų, jei apie jas dabar kalbu? Vis žvilgtelėdavau į „25 skyrius“ ir „67 dalis“ tipo užrašais padailintus pavadinimus blogotop‘e ir nuspręsdavau juos atversti. O gal internetinių istorijų laukia renesansas? Svajok, Baltuma, svajok…

Taip priešpaskutinę sausio dieną naujoje naršyklės lango kortelėje buvo atverstas įrašas „Hujnia. Prologas.“, kurį parašė Monika Rrrrr . Vien iš mergaitės buko, „šūstros“ paauglės iš „onjuko“ stiliaus pseudonimo ir atitinkamo įrašo pavadinimo reikėjo susiprasti, kad ne šedevrą skaitysiu, bet negi dabar teisi knygą pagal viršelį ir autoriaus pavardę (įrašą pagal pavadinimą ir autorės pseudonimą)? Gal už to slepiasi tobulas perlas? Skaitom!

Dabar tikrai galiu nuoširdžiai pasakyti: to, ką perskaičiau, nesitikėjau baisiausiuose lūkesčiuose. Niekada neskaičiau nieko tokio kraupaus ir nesitikėjau, kad skaitysiu. Tai yra absoliuti tragedija pradedant istorijos pavadinimu ir baigiant paskutine prologo raide. Išprievartauta ir sudarkyta kūryba. Neįsivaizduojamai suluošinta literatūra. Nukankinta kalba. Gerai pasakė Raminta: bent jau daiktus mergaitė tikrais vardais vadina, nes istorija tikrąja to žodžio prasme yra „chuinia“. Tos merginos lietuvių kalbos mokytoja greičiausiai pasikartų pamačiusi, ką jos mokinė išdarinėja.

Visų pirma, kvailas nesusipratimas antraštėje — „Kale kale, rūkyk Tu padvale :*“. Vėl geriausios „onjuko“ ir neapsipūkavusių paauglių, kurioms smegenis užspaudė hormonai, tradicijos. „Šūstrumo“ taškus renkančių intelekto nesužalotų cyplių, kurios prieš savaitę „tūse“ girtos pasibučiavo su penkiais vaikinais ir dėl to dabar yra „baisiai kietos“, verti žodžiai ir šypsenėlė gale. Varge, vargeli…

Įrašas prasideda visiškai neišskirtiniu dialogu, kuris žadina tą šaltą déjà vu, jog buvo jau daug istorijų, kur kažką panašaus skaičiau. Dialogas pasibaigia vieno iš jo dalyvių — merginos — išėjimu, o kitas dalyvis — vaikinas — skambina geriausiai draugei ir guodžiasi: „Tos kalės visada mane palieka vieną“. Iki pokalbio pabaigos įrašas tėra dar viena, eilinė blogas.lt internetinė istorija.

Tada prasideda košmaras. Autorė apibūdina vaikiną — Džonį (kaipgi tipinė internetinė istorija be „mandrų“ užsienietiškų vardų?). Jis — nusivylęs turtingas donžuanas, kurio tėvai nužudyti, o jo mylima mergina — geriausia draugė — neatsako į jo jausmus. Originalu jau N-ąjį kartą. Lygiai taip pat neoriginalu ir kvaila pirmai progai pasitaikius apibūdinti visas veikėjų namų interjero detales, kiek tik jų telpa vaizduotėje, bei padaryti tai taip, jog atrodytų, kad tie aprašymai yra pūvanti lavono koja, negrabiai prisiūta prie jos neturinčio žmogaus.

Vėliau pereinama prie Džonio jausmų geriausiai draugei — Koko — ir jos pačios gyvenimo. Autorė vėl puikiai pademonstruoja, kad iš jos tikėtis ko nors originalaus nereikia. Džonis yra eilinis „kiec“ internetinių romanų chamas, kuriam merginos rūpi tik kaip sekso objektai, nes „ta vienintelė“ nekreipia į jį dėmesio. Koko, benamės našlaitės studentės, apibūdinimas tiesiog blankus.

Logikos skylės tekste ne tokios didelės, kaip savaitę praktiką atlikinėjęs MX gydytojas, bet jų yra. „siena buvo iš minkšto juodo banguoto audinio“ ir „staliniai staliukai“ greičiausiai tėra nemokėjimas reikšti minčių ir tingėjimas prieš publikuojant perskaityti, ką parašei, bet našlaitė studentė, kuri neturi net bendrabučio kambario ir glaudžiasi pas draugus, yra mažių mažiausiai keista. Socialinė stipendija? Našlaičio pensija? Pirmumo teisė į vietą bendrabutyje daugumoje universitetų? Ir vis tiek reikia glaustis pas draugus? Komentarų neturiu.

Su rašyba ir klaidų taisymu Monika Rrrrr nedraugauja („o nuo penkiarių jis ėjo vienas“, „kai jie pasimylėdavo jis jas išvardydavo“, „gavo stipendija“, „Ta diena kip tik turėjo būti“). Santykiai su skyryba tragiški. Ji prideda kablelių ten, kur jų nereikia („Eri, greitai apsirengė ir išėjo“, „Džonis atsikėlė iš lovos, ir pasileido muzikos centrą“, „dvi skirtingų spalvų pagalvės, atšvietė visą kambarį“), dar dažniau praleidžia reikalingus skyrybos ženklus („jis jai skambina kai tik pasimyli su kokia mergina“, „Bet po to kai jie pasimylėdavo jis jas išvardydavo jei jos pačios neišsidešdindavo“, „Bet jis ją atidavė į globos namus kai jais suėjo treji“, „aš nebeištversiu Koko, aš mirsiu“).

Kraupiausia šio prologo vieta — nuoseklios minčių plėtotės nebuvimas. Nors šioks toks bendras minties nuoseklumas yra, bet pats tekstas chaotiškas. Vėlgi gerai Raminta pasakė: sakiniai sumesti tarsi atsitiktinai. Viename sakinyje kalbama apie nužudytus tėvus. Kitame sakinyje visiškai be priežasties šokama prie geltono kambario. Nuo epiteto Džonio namams šokama prie jo turtinės padėties, vėliau vėl grįžtama prie namų.

Skirkime šiek tiek dėmesio ir komentarams, kuriuos paliko autorė:

Nežinau kaip jums man tai ši istorija patinka.

Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats šuo, ar ne? Pasirodo, mergaitė pasitikėjimo savimi stoka nesiskundžia. Problema: save gerbiantis žmogus, kuris kuria, tokią šlykščią rašliavą tuoj pat ištrintų ar imtųsi rimto redagavimo, o ta mergaitė ne tik ją paviešino, bet ir pareiškė, jog tas žodžių kratinys jai patinka.

Sakykit kur blogai.

Tai pakomentuosiu vėliau.

Žinoma patys pirmi skyreliai nebus įdomūs, tik įžanginiai.
Bet vėliau vaiksmas bus kone kiekviena jų.

Įdomu, kas turi nutikti, kad vietinės reikšmės „šekspyrės“ pagaliau suvoktų, jog įdomu turi būti čia ir dabar, o ne „kažkada vėliau“. Be to, įžanga kaip tik turėtų būti įdomi ir įtraukianti. Tikrai ne visi žmonės nusprendžia skaityti nuobodų kūrinį toliau ir laukti stebuklo, kuris šį pavers įdomiu.

Juk jūs jau žinote kaip aš rašau. :*

Savo nelaimei jau žinau. Įdomu, ką veikia žmonių, kurie tau suspaudė „Patiko“ ir iškėlė į blogotop‘ą, smegenų ląstelės? Akivaizdu, kad ne tą, ką turėtų.

Tebūnie prakeiktas mano smalsumas, kuris pastūmė mane pažiūrėti, kas per veikėja turi tokią neadekvačiai gerą nuomonę apie save. Pasirodo, ji jau yra parašiusi vieną internetinę istoriją. Kita dar rašoma.

Nekomentuosiu jų. Neverta: jei pradėčiau komentuoti, manau, šis įrašas būtų dvidešimties tūkstančių žodžių ilgio. Abi tos istorijos tragiškos visomis prasmėmis: siužeto, veikėjų, meninės vertės, emocijų raiškos, minčių plėtotės, stiliaus, gramatikos, sintaksės. Tai yra kraupus pasityčiojimas iš rašymo. Iškalbingas vien faktas, kad mergaitė daro tokias klaidas: „alcoholikų“, „kalidoriumi“ ar „nervahirurgė“. Tai yra klaidos, kurių neturėtų daryti žmogus, bent kartą matęs padorų rašytinį tekstą ar lankęsis lietuvių kalbos pamokose.

Beje, minėjau, kad pakomentuosiu „Sakykit kur blogai“. Tai yra geriausias komentaras (autorės pseudonimas — blush666):

cocaine666.blogas.lt/99-skausmo-ir-1-meiles-pirma-8.html#comments

Tai nėra vienintelis tokio stiliaus šios merginos „atsišaudymas“. Informuota apie klaidas ji skuba ne jas taisyti, o išvemti atžarų „Eik velniop su savo nuomone“ stiliaus atsakymą. Akivaizdu, jog šiai mergaitei trūksta elementarios brandos ir etiketo žinių, kad galėtų publikuoti savo internetines istorijas. Beje, prie to „Sakykit kur blogai“ reikėtų pridurti „Kai pasakysit, aš įniršiu ir jus iškeiksiu“. Toks sakinys labiau atitiktų realybę. Daugiau komentarų neturiu.

Net nežinau, kodėl parašiau šį įrašą. Greičiausiai tai noras kitais žodžiais pasakyti: „Prisiminkite, nuo ko viskas prasidėjo, ir pažvelkite, kuo tai tapo“. Kažkada, kai internetines istorijas rašė daugiausiai tie, kurie mokėjo ir galėjo taip daryti (su retomis išimtimis), kabinau akis kiekvienam jas kritikuojančiam hipsteriui. Dabar akis lupčiau tiems, kurie stotų ginti dabartinių istorijų. Jose nebeliko nieko gero ir vertingo, o Monikos Rrrrr pavyzdys rodo, kad internetinės istorijos pasiekė savo bedugnę. Neškite, mielieji draugai, karstą, vinių ir plaktuką!

Garbinga, sąžininga ir kompetentinga komisija (aš, aš, aš ir Linas) sudarė tokį didžiausių internetinių nesąmonių lizdų sąrašą:

1. Provita.vdu.lt — nepaskaitęs nesuprasi. Paskaitęs irgi ne visada.
2. Nijolės Oželytės Facebook siena — taip ir knieti brūkštelėti ką nors apie raudonplaukių sielas ir smegenis (taigi, taigi, taigi).
3. Bernardinai.lt — Skraidantis spagečių monstras sako: „Patinka“!
4. Demotyvacija.lt komentarai — (su retomis išimtimis) runkeliška lietuviško Facebook jaunimėlio populiacija visame savo runkeliškame į kaimo purvą įkištų nosių gražume („Ko če verki noliferi? Nepatinka kad kopijojam iš to kazkokio 9geg tai ejk ir sedek ten. Dar vienas supistas moralfag ble“).
5. Delfi.lt komentarai — o kaipgi be klasikos?

Muzika?

Mieli bendrapiliečiai, nejau po „Kelio į žvaigždes“ (labiau tiktų „Kelio į nekokybiškų cover‘ių pelkę“) garbės reikalu tapo visais įmanomais būdais išprievartauti kiekvieną populiarią dainą (1, 2), bet gal galima susilaikyti? Aš suprantu, kad nė vienas perdirbinys nėra rimtas, o originalai — ne šedevrai, bet tai, kas buvo padaryta su šiomis dainomis neatlaiko jokios kritikos ir yra panašu į ginklą, skirtą kankinti karo belaisviams.

Muzika!

Jei po ankstesnio skyrelio še(ū)devrų ausys kraujuoja, gydymuisi rekomenduoju:

• Dieviškus balsus iš miuziklo „Katės“.
• The Piano Guys grojaraštį. Ak, tie miklieji piršteliai.

Konstitucinis turgus

Regis, kai kurie mūsų politikai yra arba visiškai nesiorientuojantys situacijoje, arba laiko save aiškiaregiais, kuriems nebūtina prieš šnekant bent kiek pasiaškinti, kodėl Vengrija užsitraukė ES nemalonę. Juk taip smagu vėl parėkauti apie „tradicines vertybes“!

Henrikas VIII-asis nori dar vienos žmonos

Pagaliau baigiau žiūrėti serialą „Tiudorai“ („The Tudors“). Jo keturi sezonai sukasi apie Henriko VIII-ojo — žymiojo žmonų kolekcionieriaus ir budelio — Mėlynbarzdžio realybėje — valdymą. Serialas „visai nieko“, nors būdavo momentų, kai nervus tampydavo iki griežimo dantimis, ir pasitempti tikrai yra kur.

Pliusai:

• Sarah Bolger — Princesė Marija Tiudor (ypač ta scena, kur ji ambasadoriui Eustace Chapuys sako: „But if I do become Queen, I swear to you now on the Holy Gospels and on the soul of my mother that I will make England faithful again! I will do whatever it takes! I will burn however many heretics I have to! I will spill as much blood as I have to to make this unfortunate realm Catholic again, and heal it, so help me God!“. Tikroji Marija užėmusi sostą kažką panašaus ir nuveikė, dėl ko gavo Kruvinosios Merės pravardę), Sam Neil — Kardinolas Wolsey, James Frain — Thomas Cromwell’is, Gerard McSorley — Robert‘as Aske, Alan Van Sprang — Francis Bryan‘as, Laoise Murray — Elizabeth Tudor, Bosco Hogan — Vyskupas John‘as Fisher‘is, Hans Matheson — Thomas Cranmer‘is.
• Pagaliau kažkas rimtai atkreipė dėmesį į visas Henriko VIII-ojo žmonas bei dalį meilužių. Tikiuosi, kad kada nors bus tokių, kurie atkreips dėmesį ir į tai, jog Tiudorų dinastijoje ne vien šis Mėlynbarzdis buvo.
• Scena su Mikelandželu.
• William‘o Compton‘o ir Thomo Tallis romanas.
• Erotinės scenos. Šioje vietoje kūrėjai išties pasistengė.
• Scena, kurioje karalius sužinojęs, jog mirė jo pavainikis sūnus, verkia prie šio regalijų.
• Imtynių su Prancūzijos Karaliumi Pranciškumi I-uoju scena.
• Thomo Cromwell‘io galas 3-iojo sezono pabaigoje.
• Henriko VIII-ojo gailėjimasis pirma dėl Kardinolo Wolsey, vėliau dėl Thomo Cromwell‘io mirčių.
• Scena su Milano kunigaikštiene Kristina.
• Antrojo Catherine Parr vyro mirties scena.

Minusai:

• Iš abiejų Henriko VIII-ojo seserų (Marijos ir Margaritos) buvo nulipdytas mažių mažiausiai kvailas Princesės Margaritos personažas, kuri ištekinama už seno Portugalijos karaliaus ir po kelių dienų uždusina jį miegantį. Žinant, kad abi tikrosios princesės turėjo žymiai įdomesnius gyvenimus, tai yra itin apmaudu. Michael‘as Hirst‘as (serialo kūrėjas) aiškino šį sprendimą tuo, jog nenorėjo dviejų Princesių Marijų, nes manė, kad kūrybinė grupė painiosis tarp jų. Įdomu, kuo jis savo bendradarbius laikė? Stereotipiniais besmegeniais amerikiečiais?
• Princesė Marija, kurios gyvenimu daugiausiai ir pagrįstas Princesės Margaritos personažas, buvo apibūdinta kaip „a Paradise—tall, slender, grey-eyed, possessing an extreme pallor“, apie ją buvo rašoma, kad „Nature never formed anything more beautiful.“. Kas, velniai griebtų, yra čia?
• Anne Boleyn personažas nė iš tolo neprimena moters, kuri galėtų ilgus metus už pavadžio laikyti meilužes kaip kojines keičiantį karalių ir net privesti jį prie atsiskyrimo nuo Romos katalikų bažnyčios. Tai — kaprizinga, isteriška, vėliau ir paranojiška mergiotė, kuriai retkarčiais pavyksta numesti gan taiklią repliką. Antrojo sezono gale jos nuolatinės temperamento audros spėjo taip įsipykti, jog net laukiau to momento, kai prancūzų budelio kardas perrėš jai kaklą.
• Neišnaudoti kai kurie įdomūs istoriniai momentai. Henriko VIII-ojo ir jo pavainikio Henry‘io FitzRoy‘jaus motinos Elizabeth Blount romanui bei po jo sekusiems karaliaus ir Anne Boleyn sesers Mary santykiams skirta taip mažai dėmesio, kiek tik galėta (abu romanai truko keletą metų; buvo spėjimų, jog pirmi du Mary Boleyn vaikai sugyventi ne su jos vyru, o su Henriku VIII-uoju). Maža to, pamirštas Anne Boleyn ir Henry‘io Percy‘io romanas (pastarasis vėliau dalyvavo šios „teisme“ ir nualpo išgirdęs verdiktą).
• Iki panagių juodumo lėkšta scena, kurioje per vaidinimą karalius pirmą kartą atkreipia dėmesį į Anne Boleyn, ne tokia lėkšta, bet irgi žavesio nekelianti sapno scena.
• Scena, kurioje Charles‘as Brandon‘as lyg niekur nieko Prancūzijos karalienės Klaudijos prašo su juo permiegoti. 
• Jane Seymour, kas ir iš portreto matosi, nebuvo tokia gražuolė, kokia yra pavaizduota seriale.
• Fracis Bryan‘o, Anne Boleyn antros kartos pusbrolio, kuris pirmai progais pasitaikius atsuko šiai nugarą ir taip užsidirbo Pragaro vikaro pravardę, personažas buvo į serialą įtrauktas per vėlai.
• Catherine Howard į Henriko VIII-ojo dvarą patupdė jos dėdė, Norfolko kunigaikštis. Vargiai tikėtina, kad tai būtų padaręs Charles‘as Brandon‘as ar Edward‘as Seymour‘as (padėjo galvą nuristi vienai Norfolko kunigaikščio dukterėčiai ir po to karaliui ant lėkštutės patiekė kitą?).
• Catherine Parr ir Henriko VIII-ojo „romanas“: porą kartų pasikalbėjo, kortomis pažaidė ir pas šviežią našlę jau keliauja vedybų pasiūlymas.
• Charles‘as Brandon‘as vis tarsi iš niekur griežiantis dantis ant kitų dvariškių.
• Nuolatinis Henriko VIII-ojo melavimas ir veidmainiavimas (pavyzdžiui, pasakymas seseriai, kad po Portugalijos karaliaus mirties galės tekėti už to, ką pati išsirinks, o kai ši išteka, rėkimas, jog buvo ne taip suprastas), kuris neiššaukia absoliučiai jokių emocijų.
• William’as Brereton’as nebuvo jėzuitas. Jėzuitų ordino tuo metu dar nebuvo.
• Taigi, taigi, tagi, taigi… Dizaineriai į darbo vietą turbūt kartais ateidavo girti. Be to, esu beveik garantuota, kad tais laikais tokios ryškios spalvos kaip ši išgauti dar nėjo.

Rekomenduoju: mėgstantiems karūnas, dvarus, ilgas bei sunkias sukneles, šarvus, mūšius, intrigas bei panašią istorinę kasdienybę.

Nerekomenduoju: tiems, kuriems karūnos ir gražios suknelės asocijuojasi tik ir tik su saldžiai romantiškomis pasakomis, bei davatkoms, alpstančioms nuo pusės nuogos krūties vaizdo.

Kitas taikinys — „Bordžijos“.

Kas po to? Ateivis įsimylės žmonių paauglę ir jie pabėgs į Nibiru?

9gag.com skambiai, labai skambiai pranešė, kad ekranizuojama Isaac‘o Marion‘o knyga „Warm Bodies“, į kurią žiūrima, kaip į vienos didžiausių literatūros ir kino klaidų — „Seilėlydžio“ sagos pratesėją. Spėkite, kas už to slepiasi? Ogi ta pati „Summit Entertainment“, paleidusi į didžiuosius ekranus blizgančią Pedobear inkarnaciją ir neišmušamu Pokerface pasipuošusią jo širdies draugę. Išties gaila, nes filmas, pristatomas kaip „zombių meilės istorija“ ir, panašu, tęsiantis „geriausias“ „Seilėlydžio“ tradicijas, brutaliausiu būdu nužudys visai neblogą (nors vis tik tai nėra šedevras) knygą.

Taip, aš perskaičiau „Warm Bodies“ (internete plaukioja elektroninė versija). Tai yra trumpa ir gan intensyvi knyga (palyginus su keturiais storokais tomais seilėjimosi, koks tobulas yra Edvardas), lengvai „susiskaitys“, kai kurį nors vakarą neturėsite, ką veikti. Be to, tai yra žymiai už „Seilėlydį“ geresnis kūrinys, nors jame ir yra gan žiaurių „skylių“ (pavyzdžiui: zombiai atsimena, kas per daiktas yra civilizacija ir su kokiu padažu ji valgoma, pagrindinis veikėjas šneka apie virusus ir gama spindulius, bet nebemoka nei skaityti, nei vairuoti). Vertėtų paminėti, kad „Warm Bodies“ autorius neturi jokio išsilavinimo su literatūra susijusioje srityje, priešingai nei „Seilėlydžio“ autorė, Brigham Young universitete baigusi anglų kalbą. Jei jau pradėjome lyginti su „Seilėlydžiu“, tikrai ne pro šal pridurti, kad Isaac‘as Marion‘as pats atsakinėja į skaitytojų klausimus, kai tuo tarpu Stephenie Meyer, va, štai taip išsidirbinėja (1 dalis). Galų gale, iš atsakymų į klausimus susidaro vaizdas, jog „Warm Bodies“ autorius „Seilėlydžio“ netgi nemėgsta (tarp komentarų 9gag.com buvo užuomina, jog jis stengiasi, kad nuo jo knygos viršelio būtų nuimta Stephenie Meyer citata).

Važiuojam toliau. „Warm Bodies“ yra tiek pat zombio ir merginos meilės istorija, kiek žvirblis yra papūga. R (zombis) jausmai ir elgesys su Julie (mergina) yra greičiau keistas bandymas kompensuoti žmogiškų santykių trūkumą, turint tik itin menkas gaires, kaip tie santykiai turėtų atrodyti. Tai — atrofuoti, mėgdžiojami, pavogti jausmai ir išgyvenimai, o ne meilė. Galop, makabriškas „jis suvalgė jos vaikino smegenis ir jie įsimylėjo“ momentas yra kvailas ir labai netikslus. Reikia skaityti knygą, mielieji, ir nerašyti į straipsnius nesąmonių.

Dabar telieka tikėtis, kad „Summit Entertainment“ iš „Warm Bodies“ nedaro „zombių liaf stori“, o žinutės apie tai tėra sensacijų ištroškusių žurnalistų „išmislas“. Vis dėlto žinant, kur linksta hormonų užpiltos snarglių, kurioms vos pradėjo augti krūtys, širdys, tai vargiai tikėtina. Ir… Įdomu, kas toliau bus išnaudojami vardan pinigų siurbimo? Ateiviai? Vaiduokliai? Minotaurai?

Kaina: 526 Lt.

Skiriama nuostabiems, šlovingiems, genialiems, inovatyviems, pozityviems, visus aplinkui motyvuojantiems „Noway“ įkūrėjams: Herpay van Derpadel ir Herpard deDerpos.

Taip pat skiriama nepakartojamam, inovatyviam, pozityviam, šlovingam, nuostabiam, nepakartojamai motyvuojančiam, dieviškam ir dar kartą motyvuojančiam, taip, kad įsivaizduoti neįmanoma, Herpertui Derptegeriui.

Taipogi skiriama visiems „Noway“ nepriklausomiems verslininkams nuo pačių šviežiausių mūsų nepakartojamos, visada pozityvios, draugiškos, nuotaiką pakeliančios, padėti pasiruošusios, niekada neišduosiančios bendruomenės narių iki jau pasiekusių Keturgubos ekologiškos sekvojos su trisdešimt šakų lygį.

Įvadas

Internetas yra vieta, kur kiekvienas netrukdomas gali daryti viską, ką panorėjęs, ir niekada nebus kontroliuojamas. Dėl to internetas pilnas beverčių šiukšlių. Savaime suprantama (nors ir labai gaila ir mes tikimės, kad teismai galų gale pažabos šį piktnaudžiavimą žodžio laisve), kad apie neprilygstamą, nepakartojamas verslo galimybes teikiančią, inovatyvią ir nuostabią kompaniją „Noway“ yra prirašyta daug melo ir dezinformacijos, kurią skleidžia konkurentai arba pralaimėjimui pasmerkti vergo mentaliteto nevykėliai, kurie mėgsta vemti žodžiais. Protingas ir sėkmingas žmogus niekada nekritikuos nuostabaus  „Noway“ verslo, kuris pasauliui davė daugiau milijonierių nei bet kas kitas.

Kiekvieno „Noway“ kliento ir nepriklausomo verslininko pareiga yra parodyti šiems skurdui ir nesėkmėms pasmerktiems tradicinio gyvenimo būdo modelio vergams, kad jų nuomonė yra absoliučiai klaidinga ir nesvarbi, o jie patys yra ne kas kitas, kaip nereikšmingos ir nelaimingos žemės kirmėlės, kurios niekada nesidžiaugs nepakartojamais ir nuostabiais „Noway“ teikiamais privalumais ir galimybėmis. Be to tokie padugnės savo šlykščiais melais gali užnuodyti ir kitų žmonių mintis, dėl ko plėsti nepakartojamą ir šlovingą „Noway“ tinklą gali tapti labai sunku.

Galiausiai: parodžius šioms vergo mentaliteto šiukšlėms tiesą, kai kurie iš jų gali suvokti, koks nuostabus, nepakartojamas ir šlovingas yra „Noway“, bei jo siūlomos verslo galimybės, ir grįžti į tiesos ir šviesos kelią. Būtent dėl to kiekvienas protingas, pozityvus ir aktyvus „Noway“ klientas ar nepriklausomas verslininkas turi iš visų jėgų, įdėdamas visą savo širdį, kovoti prieš nieko nesuprantančius varguolius, kurie kritikuoją nuostabią, geriausias verslo galimybes teikiančią kompaniją „Noway“.

Šioje, specialiai pagal Lietuvos tendencijas adaptuotoje, knygos versijoje bus pateikiami nuostabūs taiklūs, veiksmingi ir patikimi patarimai, kaip bendrauti su kvailais vergo mentaliteto nevykėliais, kurie kritikuoja „Noway“. Naudokitės šios knygos puikia bei nepakartojama medžiaga ir kovokite su tais, kurie bando suteršti tyrą, gerą, puikų, šlovingą ir nuostabų „Noway“ verslą!

1 skyrius. Kaip kalbėti?

Su žiurkių rate besisukančiu vergo mentaliteto neišmanėliu kritiku jokiu būdu negalima kalbėti kip su sau lygiu žmogumi. Žiūrėkite į jį kaip į nusmurgusią, purviną kirmėlę, koks jis (ji) ir yra. Dėl to, kad palankiai žiūrite į nuostabią, nepakartojamą, pasaulyje geriausią kompaniją „Noway“, Jūs jau esate daugiau nei visa galva aukštesnis už visus kvailus vergo mentaliteto kritikus, taigi ir elkitės atitinkamai. Nieko neišmanantis, žodžiais vemiantis kvailys kritikas turi suprasti, kad yra tik menka padugnė, kurio nuomonė niekam nesvarbi. Pasistenkite, kad taip ir įvyktų. Tik išimtiniais atvejais galite paminėti, kad neteisiate žmonių dėl to, kad pasirinko ne „Noway“ kelią, kad gerbiate visus ir visų nuomonę, bet elgesio nekeiskite.

2 skyrius. Su kuo Jūs kalbate?

Nepamirškite, kad:

1. Joks protingas žmogus niekada nekritikuos nuostabaus „Noway“ verslo.
2. Joks sėkmingas žmogus niekada nekritikuos nepakartojamo „Noway“ verslo.
3. Joks laimingas žmogus niekada nekritikuos puikaus „Noway“ verslo.
4. Joks turtingas žmogus niekada nekritikuos neeilines galimybes suteikiančio „Noway“ verslo.

Visi, kas kritikuoja ir blogai atsiliepia apie „Noway“, yra žiurkių rate besisukantys vergo mentaliteto neišmanėliai, kurių gyvenimas ir finansinė padėtis yra tokie apgailėtini, kad žodžiais to nusakyti neįmanoma. Tokie žmonės pavydi visiems, kurie su nepakartojamu, puikiu ir šviesiu „Noway“ verslu randa ramybę, motyvaciją ir finansinę nepriklausomybę, todėl vemia žodžiais ir kritikuoja. Jie yra nesėkmėms pasmerkti nevykėliai, kuriuos nuo aštuonių iki penkių vaiko jų bosai ir jie negali nieko pakeisti, todėl pyksta ant viso pasaulio. Be to, šie žmonės yra ne tik nesėkmingi, bet ir neišsilavinę. Priešingu atveju jie nekritikuotų „Noway“.

Jūsų pareiga yra pasinaudoti kiekviena, net ir menkiausia, proga priminti šiems žmonėms, koks nelaimingas, pilkas, purvinas, negatyvus ir nesėkmingas yra jų gyvenimas ir kokie apgailėtini yra jie patys. Nesivaržykite ir rėžkite jiems į akis tiesiai šviesiai, kas jie yra: nevykėliai, pilka masė, visuomenės vergai, vergo mentaliteto padugnės, lojantys šunys ir t. t.

Jei žinote bent kokią detalę apie kritikuojančio asmens gyvenimą, išnaudokite ją. Tarkime, jei kalbate su kompiuteriš specialistu, pavadinkite jį apgailėtinu kompiuteristu, kuris gyvena ankštame bendrabučio kambarėlyje kartu su dar keturiais žmonėmis. Jei Jūsų pašnekovė — jauna studentė, vadinkite ją neseniai iš vystyklų išlipusia aršia mokinuke, kurią reikia paduoti į teismą už šmeižtą. Jei kritikuojantis padugnė yra žurnalistas, kuris sukurpė visą niekingą straipsnį, pasakykite jam, kad  jis yra niekingas šiukšlė, kurio kvailą, nepagrįstą, faktų ir argumentų neturinčią rašliavą užsakė konkurentai. Statykite kvailus kritikus į vietą drąsiai!

3 skyrius. Lai jie jaučiasi kalti!

Stenkitės, kad kritikuojantys vergo mentaliteto šiukšlės dėl savo niekingų ir apgailėtinų rašliavų jaustųsi kaip įmanoma blogiau. Sukelkite jiems kaltę ir pasišlykštėjimą savimi. Parodykite, kad jų elgesys yra absoliučiai amoralus ir nepateisinamas. Jūsų oponentas — vyras, kuris savo žmoną atkalbėjo nuo „Noway“ verslo pradėjimo? Paklauskite jo, ar jam negėda, kad savo žmonai neleidžia siekti tikslų ir svajonių. Apgailėtini vergo mentaliteto anonimai, nuo aštuonių iki penkių ariantys bosui, pasakoja, kaip įkalbėjo draugą nutraukti „Noway“ verslą? Klauskite, ar smagu dėl savo pavydo kenkti veikliems ir pozityviems žmonėms, kurie žino, ko nori iš gyvenimo ir to siekia? Nuolat pabrėžkite, kaip Jums gaila apverktinų ir niekingų kritikų, kaip Jūs stebitės jų tamsumu, kvailumu ir negatyvumu. Tegul tos padugnės jaučiasi kaltos, nes dėl savo bereikšmės ir niekam neįdomios kritikos nusipelno taip jaustis.

Kaltės sukėlimui galite pasinaudoti šiomis replikomis:

• „Nejau nenori, kad tavo vaikai ir šeima gerai gyventų?“
• „Tu nenori pasirūpinti pasyviomis pajamomis ir daugiau laiko skirti šeimai?“
• „Tu manai, kad patikėsiu, jog žmonėms patinka vergauti bosui?“
• „Kodėl tu taip nori, kad žmonės nustoti siekti savo tikslų ir svajonių bei taptų negatyviais visuomenės nustatytų normų vergais?“

4 skyrius. Bendri atsakymai

Į bet kokią žiurkių rate besisukančio apgailėtino vergo mentaliteto „Noway“ kritiko repliką galima atsakyti šitaip:

• „Tu nieko nesupranti“ — nereikia padugnei kritikui, kuris yra valdomas vien emocijų, aiškinti, ko jis nesupranta. Tegul pirma įsisąmonina, kad jis yra tik apverktina kirmėlė, kuri nieko nežino apie „Noway“ ir neturi teisės kalbėti.
• „Užsiimi demagogija“ — visi šlykštūs ir negatyvūs atmatos, kurie žodžiais vemia ant „Noway“ yra demagogai pagal nutylėjimą. Priešingas atvejis neįmanomas.
• „Jūs neturite jokių realių faktų ar argumentų“ — joks patikimas faktas ir argumentas negali būti ir nėra nukreiptas prieš „Noway“. Priešingu atveju tai nėra nei faktas, nei argumentas. Tai — vergo mentaliteto padugnių emocijomis grįsti gandai ir fantazijos.
• „Jūs nieko nežinot ir tik staugiat kaip vilkai/lojat kaip šunys/karksit kaip vištos/nešiojat paskalas kaip turgaus bobos“ — aiškinti, ko apgailėtini nesėkmėms pasmerkti kritikai nesupranta, nebūtina ir nereikia. Tegul pirma pripažįsta, kad tikrai nežino, o po to bus galima parodyti, ko nežino (nors greičiausiai nebereikės).
• „Esate kvaili, nes kritikuojate „Noway““ — joks protingas žmogus „Noway“ nekritikuos. Jei kritikuoja, vadinasi, jis nėra protingas.
• „Ieškai kažkokių blogų dalykų ten, kur jų nėra“ — „Noway“ niekada nebuvo, nėra ir nebus nieko blogo ar negatyvaus. To pagal nutylėjimą negali būti. „Noway“ yra šviesus, nepakartojamas, inovatyvus, džiaugsmingas, pozityvus ir puikus.
• „Tu vadovaujiesi vien emocijomis, o ne protu“ — niekas, kas kritikuoja „Noway“, negali vadovautis ir nesivadovauja niekuo kitu, kaip negatyviomis, pykčio ir pavydo persmelktomis emocijomis. Protingi žmonės niekada nesakys nieko blogo apie „Noway“, nes jie žino, koks puikus ir nuostabus yra „Noway“ verslas.
• „Tavo mentalitetas yra vergo mentalitetas. Tu — boso, tradicinio mąstymo ir visuomenės vergas“ — joks laisvas nuo stereotipų ir visuomenės primestų suvaržymų žmogus niekada nekritikuos „Noway“. Tai daro tik savo gyvenimu nepatenkinti vergai, kurie turi per mažai valios kažką pakeisti.
• „Tokie nepatenkinti nevykėliai kaip tu visada ras prie ko prisikabinti“ — jei kritikai nebūtų pykčio, pagiežos ir pavydo pripildytos padugnės, jie tuoj pat prisijungtų prie „Noway“ ir pradėtų savo verslą užuot pylę pamazgas ir loję kaip šunys.
• „Pavydi, todėl taip piktai šneki“ — visi nepriklausantys nepakartojamams, puikias galimybes tobulėti suteikiančiam „Noway“ verslui pagal nutylėjimą pavydi tiems, kurie yra šio verslo dalis. Labiausiai pavydintys eina taip toli, kad net pradeda viešai vemti žodžiais ant „Noway“.
• „Kritikai niekada nelaimi“ — ar matėte kritikui pastatytą paminklą? Kritikai yra pavydžios atmatos ir pagiežingos šiukšlės, kurių gyvenimas yra nuobodus, pilkas ir kankinantis ir kurie pavydi kitiems žmonėms turiningos ir spalvingos buities.
• „Jūs kalbate nesąmones, o verslas dėl to nesustoja“ — privalote parodyti kritikams, kad nuo to, jog jie kalba visiškus niekus, kurie yra absoliučiai nepagrįsti ir nesvarbūs, verslas vystosi kaip ir vystęsis. Neminėkite, kad tai yra būtent „Noway“ verslas.
• „Verslas nekaltas, jei kam nors nepasiseka“ — tie, kuriems nepasiseka, jau buvo pasmerkti nesėkmei vergo mentaliteto nevykėliai. Tik tiems žmonėms, kurie yra tikrai protingi, pozityvūs, išskirtiniai ir sėkimingi, pasiseka vystyti „Noway“ verslą.
• „Visa informacija, kurią turite, yra melaginga“ — neigiama informacija apie nepakartojamą, inovatyvų, išskirtinį ir nuostabų verslą negali būti tikra ir teisinga.
• „Tai, ką sakote, yra „Noway“ konkurentų užsakytas šmeižtas“ — „Noway“ konkurentai nuolat stengiasi apjuodinti nepakartojamą ir nuostabų „Noway“ verslą, todėl papirkinėja padugnes interneto komentatorius, kurie vemia žodžiais ant „Noway“.
• „Neturite teisės blogai šnekėti apie „Noway“, jei nebuvote sistemoje“ — Tai yra neišmanėlių, kurie mano, kad yra visažiniai įprotis: kritikuoti kažką, to nepabandžius ir nieko apie tai nežinant. Kritikuojantys „Noway“ nieko apie tai nežino, bet dedasi kažką išmanančiais.
• „Negali kritikuoti „Noway“, jei neturi sėkmingo savo verslo“ — savaime aišku, kad tie, kurie kritikuoja „Noway“ yra prie bankroto ribos sėdintys vergo mentaliteto nevykėliai, kurių verslas yra arba apgailėtinas, arba neegzistuojantis. Taip pat galite paprašyti šiuo žmonių pasidalinti informacija apie jų uždirbamus pinigus, bet jokiu būdu neatsakykite jiems, jei šie Jūsų paklaus to paties.
• „Tik „Noway“ turi tokią nepakartojamą ir neprilygstamą sistemą padedančią tapti milijonieriumi ir visapusiškai sėkmingu žmogumi per tris metus“ — tie, kurie su tuo nesutinka, yra akli vergo mentaliteto padugnės, kurie visą gyvenimą nuo aštuonių iki penkių vergaus bosui, kuris išspirs juos iš darbo, kai jie pasens.
• „Tik „Noway“ rūpinasi savo klientų ir verslininkų šeimomis bei jų gerove“ — „Noway“ nori, kad jos verslininkai gyventų dideliuose namuose, važinėtų prabangiomis mašinomis, lankytų egzotiškas šalis bei turėtų daug laisvo laiko savo šeimoms ir vaikams, kurių gerove taip pat bus pasirūpinta. Visos kitos kompanijos tenori iš žmogaus išsunkti paskutines jėgas ir išmesti jį lauk, kai tik šis susens ir bus nebetinkamas žiurkių ratui.
• „Pažįstu žmones, kurie iš „Noway“ uždirba milijonus“ — tokių žmonių tikrai yra. Negali būti, kad tokių žmonių nebūtų, nes „Noway“ verslas pasauliui duoda daugiau motyvuotų, nepakartojamų, šviesių ir įkvepiančių milijonierių nei bet kuris kitas verslas pasaulyje. Neprivalote vergo mentaliteto atmatoms kritikams nurodyti nė vieno tokio žmogaus vardo ir pavardės.
• „Jei „Noway“ yra taip blogai, tai kodėl įžymūs verslo pasaulio atstovai (tokie kaip Herpertas Derpojakis, parašęs knygą „Trys motinos: vargšė, turtinga ir labai turtinga“, ar Herponaldas Derumpas) pataria imtis „Noway“ verslo?“ — šis komentaras ir taip yra labai iškalbingas. Niekas negali paneigti autoritetingų žmonių būtinai teisingos nuomonės.
• „Kompanija neegzistuotų 60-mt metų, jei būtų tokia bloga“ — „Noway“ ilgaamžiškumas tik įrodo, kad joje su žiburiu nerastum nieko blogo ar ydingo.

5 skyrius. Atsakymai į specifines pastabas

Į buvusių „Noway“ verslininkų, kurie yra vergo mentaliteto nevykėliai, todėl iš anksto buvo pasmerkti nesėkmei, nereiškmingas ir niekam nesvarbias pastabas galima atsakyti taip:

• „Buvai blogame tinkle ir dirbai su aferistais“ — reikia būti maloniems ir gailestingiems bei duoti šansą nesėkmingiems ir apgailėtiniems varguoliams tikėti, kad ne jų kaltė, jog jų verslas žlugo.
• „O kas sakė, kad nereikės daug dirbti? „Noway“, kaip ir visur kitur, reikia daug ir sunkaus darbo“ — ignoruokite kvailų ir nieko neišmanančių oponentų atsakymus, jei šie paklaus, kodėl per verslumo seminarus sudaromas priešingas įspūdis.
• „Esi nevykėlis ir kažką darei ne taip arba nesupratai seminaro medžiagos, todėl tau nepasisekė“ — tik vergo mentaliteto nevykėliams, kurie nenori tapti sėkmingi ir negalvoja pozityviai, „Noway“ verslas gali nepasisekti.

Jei „Noway“ pradeda kaltinti sektantiškumu ar smegenų plovimu, atsakykite taip:

• „Tai nėra sekta“ — neprivalote žiurkių rate besisukantiems varguoliams, kurie vemia žodžiais, aiškinti, kodėl.
• „Jei „Noway“ yra sekta, tada viskas yra sekta“ — remkitės lietuvišku Wikipedia straipsniu apie sektas. Parodykite kvailiems vergo mentaliteto nevykėliams jų neteisumą.
• „Televizija irgi plauna smegenis“ — jei norite, galite papasakoti apie tai, kaip neigiamai televizija įtakoja žmones, o Jūs gelbėjate juos nuo to.
• „Mes tik padedame žmonėms atrasti save ir tobulėti“ — kritikuojančios padugnės, kurios nuo aštuonių iki penkių vergauja bosui, nesupranta, kaip galima nesavanaudiškai padėti kitiems žmonėms, ką ir daro „Noway“.

Atsakymas į kaltinimus užsiiminėjant piramidinėmis schemomis:

• „Verslas „Noway“ neturi nieko bendra su piramidėmis; kiekvienas darbas yra piramidė“ — ignoruokite po to pasirodysiančius klausimus, ar žinote, kas yra piramidės schema.

Į komentarus apie prekes tinkami atsakymai yra šie:

• „Produktai yra ekologiški, necheminiai ir natūralūs“ — jei po to pasirodys replikų apie produktų sudėtį, ignoruokite juos arba sakykite, kad oponentas nieko neišmano, kas ir yra savaime aišku.
• „Produktų kainos didelės, nes jie priklauso „premium“ klasei“ — neaiškinkite varguoliams padugnėms priešininkams, kas yra „premium“ klasė ir kuo jos prekės skiriasi nuo paprastų.
• „Tai — ypač koncentruotos prekės“ — po šios replikos pasakymo gali pasirodyti žinučių, jog kiti produktai irgi yra koncentruoti. Ignoruokite juos. Vergo mentaliteto šiukšlės nieko apie tai neišmano.
• „Mes turime prestižinių apdovanojimų“ — jei oponentai prašys paminėti bent vieną, galite to ir nedaryti.
• „Mūsų produktai blogai veikia tik negatyvius žmones“ — pozityvūs, švytintys, energingi, išskirtiniai ir sėkmingi „Noway“ verslininkai ir klientai niekada nesiskundžia „Noway“ produkcija.

6 skyrius. Itin svarbi pastaba

Niekada, jokiu būdu, kad ir kas benutiktų neatsakinėkite į klausimus apie mokesčius, verslo negalumą, Lietuvos „Noway“ rinką ar VMI.

Baigiamasis žodis

Drąsiai su šia knyga ir joje pateiktais patarimais eikite per visus tinklapius, kur buriasi vergo mentaliteto žiurkių rate besisukantys varguoliai, nuo aštuonių iki penkių dirbantys bosui, bei rodykite jiems, kad jie yra neteisūs net ir pusę blogo žodžio pasakydami apie „Noway“. Apie „Noway“ galima kalbėti tik gražiai, su didžiausia pagarba ir susižavėjimu. Parodykite šitai toms kritikuojančioms padugnėms.

Užrašams

(50 tuščių lapų)

*

* Visi personažai ir įvykiai yra išgalvoti, visi sutapimai atsitiktiniai.

Baltumos blog’as taip pat jungiasi prie interneto streiko, nukreipto prieš bandymus jį pakišti po cenzūros padu (SOPA ir PIPA) ir rytoj išsijungs.

06:30. Suskambėjo žadintuvas. Rytai man visada prasideda tragiškai, nes kvailas žadintuvas yra iš kažkokios keistos ir nesvarbios korėjiečių kompanijos. „Noway“ žadintuvais neprekiauja, todėl esu priverstas naudoti tą nesąmonę, kurios garsas erzinantis, o ir šiaip tas žadintuvas yra nekokybiškas ir niekam tikęs, nes jį pardavė ne „Noway“. Vis dėlto pabandau nusiteikti pozityviai, kaip mokė 2569-iuose verslumo seminaruose. Ši diena bus puiki, nes aš dar per žingsnį priartėsiu prie savo uždirbsiamų milijonų, kuriuos turėjau pasiekti po trijų metų nuo savo karjeros pradžios, kuri prasidėjo prieš 15-ą metų. Kažkaip ilgokai tie trys metai užtruko… Na, nieko tokio. Aš turiu tikėti „Noway“! Man pasiseks.

06:40. Nusiprausiau savo prastame duše ne iš „Noway“ su ne „Noway“ nekokybišku ir dvokiančiu vandeniu, bet su nuostabiomis ir nepakartojamomis „Noway“ putomis, kuriomis galima gardinti pyragus (įdomu, kodėl, kai paskutinį kartą žmonai tai pasiūliau, ji liepė man eiti blaivytis?). Po to išsivaliau dantis labai patogiu ir rankų nevarginančiu šepetėliu, kurį pirkau „Noway“, ir nepaprastai ekologiška dantų pasta be jokių cheminių medžiagų iš „Noway“, nuo kurios ant tavo dantų pradeda matytis garsiausių renesanso dailininkų darbai.

06:42. Nieko nėra geriau, nei pradėti rytą puodeliu ekologiško universalaus ploviklio L.O.L., kuriuo prekiauja „Noway“! Tik turbūt žmona, bjaurybė, jį vėl kažkur nukišo… Nejau ji negali suprasti, kad labai gerai ryte, kai tave pažadina ne iš „Noway“ pirktas žadintuvas, išgerti puodelį visada šviežio ir gaivaus L.O.L.?

06:53. Pagaliau radau nuostabiojo L.O.L. iš „Noway“ butelį. Žmona (klastinga bjaurybė gyvatė) buvo įkišusi jį į klozeto bakelį. Tiek vargau, kol ištraukiau! Dabar sėdžiu virtuvėje ant nepatogios kėdės ne iš „Noway“ nuo kurios man skauda kojas, stuburą, galvą ir dešinės rankos bevardį pirštelį (nieko nuostabaus — kėdės ne iš „Noway“) ir iš nuostabios kokybės suvenyrinio „Noway“ puodelio (parsivežiau iš 1893-io verslumo seminaro) geriu L.O.L. Reikės nepamirši jo nusipirkti daugiau, nes greitai nebeturėsiu nei ką gerti, nei su kuo gėles laistyti. Beje, L.O.L. gerai veikia ir gėles: jų lapai ir žiedai tampa labai gražios rudos spalvos ir maloniai trapūs. Tik kažkodėl jos nebeauga…

07:00. Atsikėlė žmona. Atrodo nekaip. Na, atrodyti gerai moteriai įmanoma nebent naudojant „Artister“ ir „Beautysquare“ kosmetiką, kuria prekiauja „Noway“. Tai yra pati geriausia kosmetika pasaulyje, nes taip teigia „Noway“. Tuo tarpu mano žmona naudoja tokias nesąmones, kaip „Chanel“, „Yves Saint Laurent“, „Guerlain“, „Dior“ ir dar kažkokios tepaliukus, kuriuos siunčiasi iš JAV ir už kuriuos moka šimtus dolerių. Užtat ir atrodo kaip džiovinta citrina pervažiuota sunkvežimio!

07:01. Pasiūliau žmonai išgerti L.O.L. Nesutiko ir dar vos su savo klaikaus ir nekokybiško peilio iš Šveicarijos, kuri nupirktas ne iš „Noway“, rankena dantų neišmušė. Pati kalta, kad yra tokia kvaila ir nenori. Mirs nesulaukusi 50-ies ir atrodys kaip mumija. Niekaip nesuprantu, kaip ji būdama tokia žiopla višta, kuri neigia akivaizdų ir lengvai įrodomą faktą, jog pasaulyje nieko negali būti geriau, gražiau, maloniau, tyriau, smagiau ir šlovingiau už „Noway“, dar sugebėjo neseniai gauti paaukštinimą iki generalinės direktorės posto ir dabar uždirba dešimt kartų daugiau nei aš? Juk taip neturėtų būti! Ji yra tik nesusipratusi kvėša su vergo mentalitetu, kuri savo darbe sėdi nuo aštuonių iki penkių, o kartais dar ilgiau. Ir gali ji man nepasakoti, kad jos darbas jai patinka: aš žinau, kad visi tie vergo mentaliteto vėplos nori išsilaisvinti iš savo tradicinių darbų, kur juos vaiko bosai.

07:20. Važiuoju į darbą. Dirbu tik dėl to, kad žmona pasakė, jog, jei mesiu darbą, skirsis su manimi, pasiims vaikus ir išspirs iš buto. Mašina bloga, nekokybiška, neekologiška, ryja daug benzino ir yra klaikaus dizaino. Garantuoju, kad, jei „Noway“ prekiautų ir automobiliais, jie būtų gražūs, važiuoti su jais būtų smagu ir varomi jie būtų L.O.L. Būtų taip nuostabu!

07:34. Sėdžiu kamštyje. Negerai. Jei už šito kvailo ir pilko miesto, kuris yra pilnas vergo mentaliteto žioplių, gatvių planavimą būtų buvę atsakingi žmonės iš „Noway“, tokių nesąmonių nebūtų!

07:46. Iki darbo liko mažiau nei kilometras ir aš vėl pakliuvau į kamštį. Šito miesto gyventojai turbūt vartoja per mažai produktų, kuriuos parduoda „Noway“ ir per mažai jų yra „Noway“ nepriklausomi verslininkai. Priešingu atveju jokių kamščių mieste nebūtų. „Noway“ išsprendžia visas problemas.

08:11. Vėluoju!!! Įpuoliau į savo pilką ir nuobodų kabinetą, kur nėra nė vieno daikto iš „Noway“ (bosas pirma uždraudė kabinete laikyti konkurentų produkciją, o, kai nepaklausiau, kartą po darbo atėjo, surinko visus iš „Noway“ pirktus daiktus ir išmetė lauk). Jis visiškai neskatina kūrybiškumo ir verslumo. Tokioje aplinkoje neįmanoma dirbti! Nė vieno daikto iš „Noway“! Laimei, bosas nepastebėjo, kad vėluoju.

08:14. Taigi, kaip jau supratote, be to, kad esu verslininkas „Noway“, esu priverstas dirbti vergiškame tradiciniame darbe, kur sėdžiu nuo aštuonių iki penkių. Ta nereikšminga kompanija užsiima reklaminių tekstų kūrimu, o aš dirbu buhalteriu. Kvailas, nuobodus, nekūrybiškas darbas žiurkių rate nuo aštuonių iki penkių. Ir gaunu tik beveik 3000-ius į rankas. Mesčiau šitą nepelningą, nuobodų ir sunkų darbą, jei tik galėčiau…

08:27. Pasirodo, bosas pastebėjo, kad vėlavau. Užėjo ir sakė, kad nuims nuo algos. Velniava! Jei tai būtų „Noway“, tokių nesąmonių nebūtų. Dar gavau krūvą popierių… Nesusitvarkysiu per dieną. „Noway“ man nereikėtų terliotis su tokiais nuobodžiais dalykais. Tik, va, žmona pliką basą paliks, jei šį darbą mesiu, nes, anot jos, aš iš „Noway“ nieko neuždirbu ir tik minuse sėdžiu. Nieko ji nesupranta! Kvaiša.

08:49. Perverčiau porą aplankų, kuriuos atnešė bosas. Turbūt per savai aš jų nesutvarkysiu. nejau negalėjo liepti su jais terliotis kvailai vergo mentaliteto blondinei Gitanai, kuri, kai pasiūliau nueiti į verslumo seminarą, pasiuntė mane velniop? Kodėl apskritai negali to nuobodaus ir niekam tikusio darbo užkrauti kam nors, kas nėra toks išskirtinis ir optimistiškas kaip aš ir neužsiima „Noway“?

08:56. Paskambino mano sponsorius ir priminė, kad šiandien vakare Vilniuje 2570-as mano verslumo seminaras. Iškart nuotaika pakilo. Tik turėsiu trimis valandomis anksčiau išeiti iš darbo. Kažin, bosas pastebės, kad manęs nėra? Leidimo jo tikrai neprašysiu. Aš neprivalau prašyti leidimo kažkokio vergo mentaliteto asilo, kuris pavydi man, kad esu „Noway“ nepriklausomas verslininkas.

09:10. Gavau iš „Noway“ patvirtinantį e-mail‘ą, kad šią savaitę gausiu 2500-ų litų vertės nuostabių, ekologiškų, natūralių, nepakartojamų, dieviškų, gražių, tobulų, gerų, stebinančių, kvapą atimančių „Noway“ prekių siuntą. Joje bus ir 10-mt butelių L.O.L. ploviklio. Diena tapti geresne gali tik tuo atveju, jei paskambintų nedėkinga vergo mentaliteto žmona ir pasakytų, kad leidžia man išeiti iš darbo.

09:21. Boso dokumentai palauks. Jis vis tiek yra žiurkių rate besisukantis kvailys, todėl jo užduočių galiu nevykdyti, nes jos nėra tokios svarbios kaip neatidėliotini ir susitelkimo bei kruopštumo reikalaujantys „Noway“ reikalai.

09:23. Įsijungiau svetainę qwertyqwerty.blogas.lt. Ten rašantis kvailys qwerty nuolat kritikuoja „Noway“. Šįkart radau straipsnį apie tai, kad tik maža dalis „Noway“ nepriklausomų verslininkų ką nors uždirba. Susinervinau. Kaip tas „Noway“ sistemoje niekada gyvenime nebuvęs idiotas drįsta taip rašyti?! Pakomentavau, kad jis nieko nesupranta ir išvis neturi teisės rašyti, nes yra vergo mentaliteto vėpla, kuris niekada savo verslu neužsiėmė. Dar parašiau, kad tie, kurie iš „Noway“ nieko neuždirba yra vergo mentaliteto žiurkės, kurie ir nenori nieko uždirbti, ir verslo sistema čia niekuo dėta.

09:37. Perverčiau naujausius qwertyqwerty.blogas.lt komentarus, kur jis rašo apie „Noway“. Po vienu įrašu kažkokia nevisprotė mokinukė parašė, kaip jai nepatiko „Noway“ seminaras, kuriame ji buvo. Sprendžiant iš to, ką ji rašė, tai 2569-as seminaras, kuriame aš buvau. Kaip ji drįso kritikuoti nuostabius, pozityvius, nuotaiką pakeliančius, motyvuojančius, tobulus, auras valančius, dvasios ligas gydančius, verslumą skatinančius „Noway“ seminarus ir pavadinti juos smegenų plovimu?! Parašiau jai, kad ją reikėtų paduoti į teismą už šmeižtą, kad ji nieko nesupranta apie verslą ir verslumą ir, kad nieko čia blogo, jei mes norime žmones motyvuoti užsiimti verslu. Susinervinau dar labiau! Noriu išgerti L.O.L., bet jį laikyti darbe draudžia bosas…

10:26. „Google“ suvedžiau „Noway“ ir pažiūrėjau, ar atsirado kas nors naujo lietuvių kalba. Tas pats, kaip ir visada. Supermamų klube parašiau, kad visos tos bobos, kurios sako ką nors blogo apie „Noway“, yra kvailos vergo mentaliteto vištos ir pasibaisėjau, kiek daug Lietuvoje yra skeptikų. Laimei, atsirado kelios protingos moterys, kurios panorėjo per mane užsisakyti kosmetikos ir indų ploviklio. Susisiekiau su jomis ir viską suderinau.

10:39. Nuėjau į kitą forumą, kur renkasi verslu ir investicijomis besidomintys žmonės. Jau anksčiau čia buvau. Tikėjausi, kad bus protingų žmonių forumas, bet, pasirodė, jog ten renkasi lygiai tokie patys žiurkių rate besisukantys vergo mentaliteto vėplos, kurie nieko nežino apie „Noway“, bet sugeba tik kritikuoti. Kažkoks idiotas šįkart iš oficialaus mūsų tinklapio ištraukė statistiką, kad „Noway“ nepriklausomi verslininkai, jei uždirba, vidutiniškai uždirba 23-is svarus per mėnesį ir paklausė, ar normalų darbą už tiek dirbčiau. Išvadinau jį visišku idiotu, bet į klausimą neatsakiau.

10:56. Kažkoks tinklapis apie ekologiją nufotografavo L.O.L. etiketę ir parašė, kad šis ploviklis yra ne tik neekologiškas, bet ir kenksmingas. Kaip jis drįso?! Parašiau, kad jo tinklapis yra finansuojamas Maximos (tai akivaizdu) ir viskas, ką jis parašė, yra tendencingas melas.

11:03. Pasivaikščiojau po kitas svetaines, kur šneka apie „Noway“, prikomentavau ir grįžau į qwertyqwerty.blogas.lt. Ta mokinukė, pasivadinusi Juoduma, kažką bandė atsikirtinėti ir pavadino „Noway“ sekta. Gerai, kad naudojosi lietuviško Wikipedia straipsniu. Jei būtų pasirėmusi kokiu nors anglišku straipsniu, garantuoju, kad būtų daug sunkiau išsivartyti. Dabar tik parašiau, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir „Apple“ tada irgi yra sekta. Dar pridėjau, kad geresnės galimybės susikurti verslą nei „Noway“ nėra.

11:12. Pasirodo, ta Juoduma turi savo svetainę. Nuėjau į ją. Ta kvaiša, besisukanti žiurkių rate, irgi kritikuoja „Noway“. Ir dar „Facebook“ fanų puslapį turi. Tik kad vos 8-i fanai. Tiesa, dar pažiūrėjau, jog tas fanų puslapis prieš savaitę sukurtas, bet čia tik jokios reikšmės neturinti smulkmena! Greitai nubėgau prie bendradarbio kompiuterio, kol tas su bosu šnekėjo, ir po kitu vardu parašiau komentarą, kad ji negali kritikuoti verslo, nes pati nė kiek neuždirba. Be to, dėka L.O.L. ploviklio gėrimo suteiktų ypatingų galių pamačiau, kad Juodumos puslapio redakcijoje dirba 2-u žmonės, o jo biudžetas tik 700 Lt. Parašiau ir tai, pridėjau, kad jos verslas apgailėtinas ir tegul net nebando teigti, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Dar prirašiau, kad „Noway“ verslas tikrai yra nuostabus, patikimas, geras, lengvas ir apskritai auksinė galimybė visiems užsidirbti. Galų gale pasišaipiau, kad mažai fanų „Facebook“ turi. Dar paprašiau, kad draugas iš „Noway“ tą apgailėtiną Juodumos puslapį pakomentuotų. Kaip užknisa, kai visokie vergo mentaliteto asilai rašo apie tai, ko nesupranta! Nieko tokio! Greitai „Noway“ liks vieninteliu verslu pasaulyje ir niekur jie nesidės!

11:37. Gavau iš boso e-mail‘ą, kad, jei dar kartą naudosiuosi darbiniu kompiuteriu „Noway“ reikalams arba naudosiuosi bendradarbių kompiuteriais jiems nežinant, gausiu papeikimą ir neteksiu kalėdinės premijos. Įdomu, kaip jis apie tai sužinojo? Turbūt asilas vergas bendradarbis, kuriam patinka nuo aštuonių iki penkių vergauti bosui, paskundė.

11:49. qwertyqwerty.blogas.lt Juoduma atrašė, kad esu visiškas vėpla ir paklausė kažko apie PVM sąskaitas-faktūras. Į tą jos klausimą neatsakiau ir apsimesiu, kad jo nemačiau. Sponsorius liepė neatsakinėti į klausimus apie PVM, VMI ir mokesčius. Vakare, per seminarą, jo paklausiu, ką į tą kvailą Juodumos klausimą atsakyti.

11:56. Nuėjau į Juodumos svetainę. Atrašė, kad „pakalbėsim, kai išmoksi rašyti ir užsirašysi normalų el. pašto adresą“. Dar parašė, kad nelaikyčiau jos kvaila ir kad ji žino, jog esu tas pats, kuris komentavo qwerty svetainėje. Įdomu, kaip jie tai sužino??? Bet ji tikrai kvaila! Joks protingas žmogus nekritikuotų nuostabios, nepakartojamos, per tris metus milijonieriumi tapti leidžiančios, lengvos, aiškios, greitai suprantamos „Noway“ verslo sistemos, ekologiškų, gerų, natūralių, nuostabių, tobulų, žadą atimančių „Noway“ prekių, ar šiltų, optimistiškų, draugiškų, pozityvių, motyvuotų, genialių, protingų, verslių, unikalių, drąsių žmonių, kurie užsiima „Noway“ verslu.

12:07. Pietų pertrauka. Nuėjau į kompanijos, kurioje dirbu tą vergišką ir nuobodų buhalterio darbą, virtuvę, apstatytą šlykščiais ir nekokybiškais baldais bei buitine technika, kurie nebuvo pirkti iš „Noway“. Atsidariau šaldytuvą ir išsitraukiau dailią, lengvą ir patogią „Noway“ dėžutę, kurioje slepiasi kvapnūs, gardus, nuostabūs, energijos suteikiantys, sielą atgaivinantys „Noway“ makaronai, kuriuos dar galima naudoti vietoj batų raištelių ar mezgimo siūlų, o nevirtus — vietoj vinių. Manęs laukė labai nemaloni staigmena: po dviejų savaičių laikymo dėžutėje jie supelijo. Kas per…?! Turbūt kaltas šaldytuvas: sponsorius sakė, kad išvirti „Noway“ „premium+++++++++++++++“ klasės makaronai nesugenda du mėnesiu, o žmonės iš „Noway“ niekada nemeluoja. Reikės pasakyti bosui, kad jų šaldytuvas nekokybiškas; tegul nusiperka naują.

12:37. Suvalgiau tuos supelijusius makaronus. Ir jie vis dar buvo nuostabaus skonio ir kvapo! Aišku, ką man dar liko daryti? Galėjau rinktis: eiti į kokią nors kavinę, skolintis iš bendradarbių ar valgyti supelijusius makaronus. Klausimų nekilo. Žinau, koks nuodingas, kenksmingas, neekologiškas, neskanus ir prėskas yra maistas ne iš „Noway“.

13:06. Grįžau į savo kabinetą. Kompiuterio internetas išjungtas. Ant stalo padėtas boso raštelis, kad, jei nesiimsiu darbo, galvos, gal vertėtų mane atleisti. Velnias. Nebegalėsiu rašyti komentarų žiopliams, kurie kritikuoja „Noway“.

13:14. Paskambinau motinai ir pasiūliau užsiimti „Noway“ verslu. Kažkodėl ji labai supyko ir pasakė, kad eičiau velniop su tokiais pasiūlymais. Niekaip nesuprantu, kodėl ji vis atsisako? Juk „Noway“ dėka galėtų per tris metus tapti milijoniere ir gyventi dėl savęs! O dabar? Aštuoniasdešimt penkerių metų sunkiai vaikštanti moteris, neseniai patyrusi insultą, serganti glaukoma, o gyvena tik iš pensijos ir to, ką duoda brolis su seseria. Nieko neveikia, tik mezga per dienas kvailas kojines. Per tiek metų niekaip neišsikapanojo iš žiurkių rato. O juk galėtų susikurti savo distributorių tinklą ir gyventi kaip inkstas taukuose! Turbūt tas bjaurybė pavyduolis vergo mentaliteto brolis, kuris nuo aštuonių iki penkių dirba tame savo apgailėtiname versle, prišnekėjo jai visokių nesąmonių apie nuostabią ir tik į gerą žmonių gyvenimus pakeičiančią „Noway“.

13:23. Paskambinau brolio žmonai ir paklausiau, ar nenorėtų tapti nepriklausoma „Noway“ verslininke. Numetė ragelį. Taip jai ir reikia, jei nenori tapti finansiškai nepriklausoma ir daugiau laiko skirti savo vaikams ir šeimai, nusipirkti prabangų namą, gerą mašiną ir nuolat keliauti. Kvaiša.

13:29. Paskambinau broliui. Siūliau prisijungti prie mano distributorių linijos. Pasakė, kad neturi tokioms nesąmonėms laiko ir kad duos man į snukį, jei dar kartą pasiūlysiu ką nors, susijusio su „Noway“. Kaip jis drįso?! Negalima atsisakyti, kai kas nors siūlo pirkti prekių iš „Noway“ arba tapti nuostabios ir išskirtinės „Noway“ kompanijos dalimi! Kaip buvo pataręs mano sponsorius, paklausiau, ar jis nenori turėti didelio ir gražaus namo, prabangios mašinos ir mėgautis egzotiškomis kelionėmis. Brolis išvadino idiotu ir pasakė, kad viską, apie ką šneku, turi. Tada, kaip patarė 2569-iuose verslumo seminaruose, paklausiau, ar nenori daugiau laiko skirti vaikams ir susikurti finansinę nepriklausomybę. Atsakė, kad turbūt man visiškai praplovė smegenis, nes nebepamenu, kad jo verslas jau seniai duoda tokį pelną, jog ir jo proanūkiai galės nebesirūpinti dėl pragyvenimo. Netikiu! Nėra tokio verslo, kuris nebūtų „Noway“ dalis ir būtų pelningas!

13:41. Bandžiau prisiskambinti dukterėčiai ir sūnėnui. Nekėlė…

13:47. Paskambino brolis. Sakė, kad, jei dar kartą lįsiu prie jo šeimos, galiu tikėtis rimtų problemų. Gaila, nespėjau pasiūlyti užsiimti „Noway“ verslu, nes tas vergo mentaliteto kvailys greitai padėjo ragelį.

13:58. Net nepradėjau tvarkyti boso duotų dokumentų. Nieko tokio. Jie nėra tokie svarbūs kaip neatidėliotini ir gyvenimą keičiantys „Noway“ reikalai. Laimei, pavyko išsprukti iš darbo nepastebėtam.

14:26. Vykstu į „Noway“ seminarą Vilniuje. Su kiekviena minute jaučiu, kaip mano siela vis labiau atsigauna, o nuotaika kyla. Po kelių valandų sėdėsiu tobulame, nuostabiame, šlovingame, žadą atimančiame, gražiame „Noway“ verslumo seminare, kur susitiksiu su iniciatyviais, versliais, maloniais, pozityviais, optimistiškais, ne vergo mentaliteto žmonėmis, kurie ima gyvenimą į savo rankas ir vysto „Noway“ verslą.

15:57. Skambina kvaila vergo mentaliteto bendradarbė Gitana, kuriai patinka nuo aštuonių iki penkių sėdėti vergiškame darbe vaikomai boso. Klausia, kur esu, nes bosas pasigedo. Pasakiau, kad turiu reikalų, todėl išvažiavau.

17:34. Pagaliau pasiekiau Vilnių, „Litrodau“ konferencijų salę. Maniau, kad širdis sustos iš to džiaugsmo, kuris apėmė priartėjus prie salės durų. Pagaliau esu ten, kur ir turėčiau būti: „Noway“ verslumo seminare, kur renkasi tik patys genialiausi, aktyviausi, pozityviausi ir versliausi žmonės. Tuoj 2570-ą kartą išgirsiu daug naudingų patarimų, kad reikia statyti biznį, būti pozityviu ir netikėti niekuo, kas nešlovina „Noway“.

17:42. Įsitaisiau kėdėje šalia draugo verslininko Jono. Jis pristatė man gražią, motyvuotą, jauną, pozityvią nepriklausomą „Noway“ verslininkę Jadvygą. Ji anksčiau dirbo matematikos mokytoja kažkokioje prestižinėje privačioje mokykloje, bet metė tą darbą, kai pradėjo užsiimti „Noway“ verslu. Matosi, kad protinga moteris. Aš jau dabar noriu palikti suvytusią, kvailą vergo mentaliteto žmoną, kuri nuo aštuonių iki penkių sėdi savo tradiciniame vergiškame darbe ir vesti Jadvygą. Mano bjaurybė žmona nesirūpina nei dideliu namu, kurį turėtume įsigyti, nei prabangiomis mašinomis, kurias turėtume turėti, nei egzotiškomis kelionėmis, kuriomis turėtume mėgautis, nei mūsų vaikų ateitimi, nes ji neužsiima „Noway“ verslu. O Jadvyga rūpintųsi…

17:53. Šalia prisėdo sponsorius. Paklausiau, ką daryti su Juodumos komentaru. Liepė pavadinti ją demagoge ir parašyti, kad niekam nesvarbi tokių paskutiniu metu išlindusių žodžiais vemiančių intelekto nesužalotų bloger‘ių nuomonė, ir kad gali savęs neapgaudinėti, nes pati žino, kad yra kvaila kaip bato aulas. Suprantama: joks protingas žmogus nekritikuos nuostabaus „Noway“ verslo, kuris vienintelis suteikia galimybę per tris metus tapti milijonieriumi. Dar sakė, kad neatsakyčiau į jos klausimus. Ypač apie mokesčius. Pridūrė, jog labai svarbu kaltinti tokius žmones demagogija.

18.00. Pagaliau prasideda 2570-as mano verslumo seminaras. Išgyvenu tikrą euforiją, kuris jau seniai nesu patyręs, ir kurią galima patirti tik nuostabiuose ir sielą atgaivinančiuose „Noway“ seminaruose. Groja muzika iš kažkokio veiksmo filmo, kuris yra savaime prastas, nes jį kūrė ne „Noway“. Muzika gera, nes „Noway“ nesinaudoja bloga produkcija. Ekrane matau vaizdo įrašus iš užsienyje vykusių seminarų. Štai, mūsų guru, Herpertas Derptegeris, pasakoja, kaip mes privalome statyti biznį. Jaučiuosi toks laimingas ir jaučiu, kaip žiūrint į nepakartojamojo Herperto Derptegerio veidą kyla mano kaip verslininko kompetencija ir gebėjimai. Kartais galvoju, ar genialusis Herpertas Derptegeris nėra antras Dievo sūnus. Toks žmogus tikrai negali būti paprastas mirtingasis kaip likę mes.

18:11. Matau, kaip žmonės kartu su Herpertu Derptegeriu skanduoja, kad po trijų metų jie bus milijonieriai. Tai taip nuostabu! Kaip džiugu matyti tiek daug pozityvių žmonių taip gerai nusimanančių apie verslą ir žinančių, kur geriausia jį pradėti.

18:30. Pagaliau baigė rodyti tą nuostabų ir įkvepiantį vaizdo įrašą. Jaučiuosi lyg patekęs į rojų. Mačiau tiek daug nuostabių žmonių, kurie įkvepia ir skatina toliau tikėti, kad „Noway“ verslas man pasiseks, nors per 15-ą metų, kai juo užsiimu, milijonieriumi dar netapau. Nieko tokio: viskas ateityje. Tik turiu nenustoti tikėti „Noway“ ir man pasiseks.

18:32. Į sceną lipa Žydrūnas ir Daiva Derpikiai — pirmieji Sekvojos su trimis šakomis lygį pasiekę nepriklausomi „Noway“ verslininkai iš Lietuvos. Aš taip didžiuojuosi šiais žmonėmis. Jie tokie genialūs ir verslūs, nepaisant to, kad nė vienas iš jų nebaigė nė 8-ių klasių. Tai įrodymas, kad „Noway“ verslu gali užsiimti bet kas ir bet kam gali pasisekti. O tie kiti šimtai idiotų, kuriems nepasisekė ir kurie dabar kritikuoja „Noway“, yra tik vergo mentaliteto vėplos, besisukančios žiurkių rate, kurios niekada ir nenorėjo būti finansiškai nepriklausomos, mėgautis dideliais namais, prabangiomis mašinomis ir egzotiškomis kelionėmis. Svarbu, kad bent vienam pavyko ir tai jau yra įrodymas, kad geresnio verslo už „Noway“ būti negali!

18:37. Šiandien seminarą ves Sekvojos su septyniomis šakomis lygį pasiekę lenkai Herpošlavas ir Derpšyna Derpinovičiai. Matau juos jau 523-ią kartą ir kiekvieną kartą žaviuosi šių žmonių pozityvumu, verslumu, charizma ir genialumu. Kitaip ir būti negali: juk „Noway“ verslu užsiima tik nuostabiausios ir išskirtiniausios asmenybės. Gerai, kad pasiėmiau savo 200-ų lapų sąsiuvinį, nes vėl galėsiu užsirašyti daug naujų, nepakartojamų, išskirtinių, nuostabių verslo idėjų.

18:43. Kalba Herpošlavas Derpinovičius. Tokio įkvepiančio, charizmatiško, pozityvaus ir nuostabaus žmogaus nebuvau sutikęs per visą savo gyvenimą! Jis tik ką pateikė naują ir nuostabią verslo idėją, kurią užsirašiau. Toji idėja yra: visi mes nuostabūs ir nepakartojami, tik reikia tuo tikėti!

18:51. Tik ką užsirašiau dar vieną išskirtinę ir nerealią verslo idėją: jei pasėji sėklą ir ją palaistai, ji išauga į medį. Tuoj schemą pasipiešiu.

19:03. Kokia nepakartojama ir pozityvumą skatinanti yra idėja, kad reikia statyti biznį. Būtinai užsirašysiu.

19:08. Dar nesu girdėjęs geresnės ir naujesnės verslo idėjos už tą, kad tik „Noway“ siūlo galimybę per tris metus tapti milijonieriumi. Reikia užsirašyti ir nusibraižyti schemą.

19:15. Nepakartojamąjį, pozityviųjų, nuostabųjį, charizmatiškąjį Herpošlavą Derpinovičių keičia jo ne ką mažiau nuostabi, versli, pozityvi, nepakartojama, dieviška žmona Derpšyna. Nekantrauju išgirsti jos naujas, nepakartojamas, inovatyvias ir dar niekada negirdėtas verslo idėjas.

19:18. Išgirdau, kad mes esame ypatingi ir privalome tuo tikėti, nes užsiimame „Noway“ verslu, už kurį geresnio nebūna. Reikia tai užsirašyti. Argi šios visos verslo idėjos nėra šviežios, niekur negirdėtos ir nepakartojamos?

19:25. Užsirašiau, jog tik nuo mūsų priklauso, ar mes leisime gėlei išskleisti žiedą, ar ją numarinsime. Tokios nepakartojamos verslo idėjos dar nebuvau girdėjęs!

19:31. Derpšyna sako, kad mes turėtume nekreipti dėmesio į tai, ką sako skeptikai, nes jų mentalitetas yra vergiškas ir jie nieko nesupranta. Būtinai tai užsirašysiu ir nusipiešiu schemą.

19:37. Užsirašiau, kad privalau kuo daugiau skeptikų atvesti į doros kelią, nes kuo daugiau žmonių žinos, kad nieko geriau už „Noway“ verslą nėra, tuo geriau bus pasauliui.

19:42. Tik ką sužinojau, kad labai daug „Noway“ saulės neapšviestų žmonių, kurie nežino, koks nuostabus, nepakartojamas, puikus ir tobulas yra „Noway“ verslas, galima rasti internete. Oho! Nebūčiau pagalvojęs. Reikia tai užsirašyti ir nusibraižyti schemą.

19:50. Išgirdau, kad tik mes galime parodyti pasauliui, koks nuostabus ir geras yra „Noway“ verslas, suteikiantis galimybę per tris metus tapti milijonieriumi, bei privalome tai parodyti kuo daugiau žmonių. Būtinai tai užsirašysiu.

19:56. Išgirdau, jog po seminaro bus galima nusipirkti knygą apie verslą: „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“*. Būtinai reikės ją nusipirkti.

20:02. Stoviu eilėje prie nepakartojamos, nuostabios, nuotaiką pakeliančios, dvasią atgaivinančios, iš ekologiško popieriaus be cheminių medžiagų pagamintos knygos „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“. Be to, paprašiau draugo verslininko Jono Jadvygos telefono numerio. Kažin, ar ji sutiktų su manimi nueiti į pasimatymą? Mano bjaurybė vergo mentaliteto žmona vis tiek gyvenime nepastebės, kad susitikinėju su kita moterimi. O kai tapsiu milijonieriumi, ją paliksiu ir vesiu Jadvygą.

20:24. Nuostabi ir pilna naujų ir puikių verslo idėjų knyga „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“ kainuoja 526 Lt. Brangu, bet už nepakartojamą ir nepralenkiamą „Noway“ kokybę mokėti verta. Įdomu, iš kur aš greito kredito dar neėmiau?

20:41. Pagaliau įsigijau nuostabiąją knygą „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“. Nekantrauju ją atsiversti ir sužinoti daug naujų, nepakartojamų ir pasaulį pakeisiančių verslo idėjų.

20:59. Susitariau su Jagvyga, kad kitą savaitę susitiksim. Diena negali tapti geresne. Tuoj turėsiu kuo pakeisti savo nuobodžią, nesėkmingą ir kvailą vergo mentaliteto žmoną.

21:04. Vykstu namo. Kažin, ar žmona pastebėjo, kad taip ilgai negrįžau iš darbo?

23:47. Lagaminai su mano daiktais stovi laiptinėje. Negaliu atrakinti buto durų. Ant jų kabo žmonos raštelis:

Kai negrįžai namo, paskambinau tavo bosui. Jis sakė, kad tave atleis, nes negali leisti įmonėje laikyti tokį darbuotoją kaip tu, kuris nuolat kelioms valandoms dingsta iš darbo, nes reikia kažkam pristatinėti „verslo planus“ ar nuvykti į „verslo seminarą“, nuolat vėluoja ir nevykdo savo pareigų.

Sužinojau apie tavo pokštus su greitais kreditais. Manei, kad galėsi tai ilgai slėpti, kai ir taip gyveni iš mano kišenės?

Artimiausiu metu paduosiu prašymą skyryboms. Tikiuosi, kad nedarysi kvailysčių ir sutiksi su mano sąlygomis. Mašiną gali pasilikti, butas ir vaikai lieka man. Reikėjo su tavimi skirtis prieš tuos 15-ą metų, kai įsivėlei į tą „Noway“ sektą. Gerai man sakė draugės, kad anksčiau ar vėliau teks. O aš, kvailė, neklausiau…

Tavo beveik buvusi žmona

O! Pagaliau skyrybos! Ir į darbą eiti nebereikės. Dabar visą savo laiką galėsiu skirti „Noway“ ir Jadvygai. Tik ką reikės daryti su greitais kreditais?…

* Knyga „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“ bus kitame įraše.

Nemėgstu ne universitetų, kolegijų ar kitų mokslo įstaigų. Antipatiją kelia kai kurios jų ypatybės. Vytauto Didžiojo universitetas debesį virš savo stogo užsitarnavusių aukštojo mokslo įstaigų sąraše tikrai nėra vienintelis, o sėdi kuklioje kompanijoje su dar pora žinių ir šviesos skleidėjų.

Save šiuo atžvilgiu laikau gan laimingu žmogumi. Savo alma mater studijų programose didelių nonsensų nepastebėjau, dėstytojai ir administracija į studentus žiūri kaip į žmones, o ne kaip į alų siurbiančias dvasias, jei jie šios stygos pernelyg netampo, akademinės bendruomenės išleistų knygų pirkti niekas nespiria, bendrabutyje tinkas nuo lubų ant galvos nekrenta, itin pigus ir kokybiškas internetas dalinamas į visas puses („Daugiau Jums interneto, studenčiokai, DAUGIAU!“), o sadistai mizantropai su dėstytojų kaukėmis greičiausiai vaidenasi visur.

Savaime suprantama, ir mūsų kieme yra negražių grindinio akmenų. Pirmuoju smuiku groja studentų atstovybė. Ji savo eilės irgi sulauks, kai bus rašoma trečiojo semestro „Laboratorinio darbo ataskaita“. Kiti trūkumai — epizodiniai arba labai smulkūs. Na, nebent išskyrus „Moodle“ sistemų skaičių, apibūdinamą liaudžiai gerai žinomu dydžiu N.

VGTU neigiamus taškus sužvejojo pasitelkęs itin sureikšmintą kūno kultūrą ir priderinęs tai prie kone legenda tapusių savo bendrabučių. Pamenu, kaip vieno ten įstojusio (ir jau studento karjerą pabaigti spėjęs) vaikino iš paralelinės klasės tėvai baisėjosi iš sienų ir baldų ten sklindančiais visų galimų kūno išskyrų aromatais. Internetas taip pat ne pačiais gražiausiais atsiliepimais mirga. Teko skaityti ir buvusio VGTU rektoriaus, Romualdo Ginevičiaus, pagyras universiteto sporto komplekso grindims iš kanadinių klevų. Sėdėjau ir galvojau: „O bendrabučių susitvarkyti nenorite, ar vis tik svarbiau, kad sportbačiai į kokybiškas grindis trinami būtų?“. Dabar, regis, privalomas sportas (pasūdytas idiotiškomis taisyklėmis) jau senokai yra pasmaugtas ir palaidotas. Bendrabučių egzaminą teks perlaikyti. Atvirai sakant: būtent bendrabučiai ir kūno kultūra buvo tos priežastys, kodėl Baltumos stojimas į VGTU iš esmės buvo nesvarstytas (nemaišyti su priežastimis, kodėl Baltuma stojo ten, kur dabar studijuoja).

Jau minėto VDU reitingą mano akyse numušė jų demonstruojama prabanga leisti sau turėti visą fakultetą pseudomokslui (teologija nėra mokslas) ir ypač — šita interneto gėda. Prisipažinsiu: į bet kurį universitetą, sugalvojusį prisišlieti prie religijos žiūriu kreivu žvilgsniu. Religija nėra mokslo draugė (vis pasirodantys populiaraus įsivaizduojamo draugo atstovų spaudai parėkavimai, kad, va, tų ar anų tyrimų daryti negalima, nes jų įsivaizduojamas draugas neleido, tai labai gražiai ir aiškiai parodo). Ji net sugebėdavo būti mokslo budele. Visgi, jei niekas nemato nieko neįprasto ir ydingo tame, kad iš labai senos knygutės bandoma išlaužti „mokslą“, tai noriu pamatyti „Žiedųvaldovologijos“ ir „Hariopoteriologijos“ fakultetus. Tinklapio net plačiai komentuoti neverta: jo turinys toks pat tragiškas kaip ir dizainas.

Vis tik pastarosiomis dienomis atsirado viena aukštojo mokslo diplomus dalinanti įstaiga, lengvai užėmusi daugiausiai neigiamų taškų gavusio universiteto sostą. Ponios ir ponai, susipažinkite: LCC tarptautinis universitetas (LCC = Lithuanian Christian College).

Pirma kartą apie jį teko sužinoti, kai „Panelėje“ skaičiau interviu su vienu LCC studijuojančiu afrikiečiu, kuris žurnalistei pasakojo, kad jis tiesiog žino, jog dievas yra (taip: o aš tiesiog žinau, kad danguje skraido nematoma Atlantida, kurioje gyvena humanoidai papūgų galvomis, gyvenantis kristaliniuose medžiuose). Turbūt jau supratote iš pavadinimo: ši mokslo įstaiga nėra prisišliejusi prie religijos. Ji taip į ją įsikabinusi, kad net su laužtuvu neatplėši. Krikščionybė kišama visur ir dosniai (ateistai, laisvamaniai ir kiti žmonės, pasakų neužterštomis smegenimis: saugokitės tų trijų raidžių).

Nors LCC siūlo keturias bakalauro programas, iš kurių tik viena pririšta prie knygos apie populiarų įsivaizduojamą draugą, „krikščioniškosios pasaulėžiūros“ kompetenciją įgyti teks (primena vienos mokytojos šnekas apie sovietmetį, kai tikintys mokiniai, berods, negalėdavo baigti mokyklos aukso medaliu dėl „nesusiformavusios pasaulėžiūros“). Šis universitetas siekia ugdyti studentų suvokimą, kad „visa sukurta Dievo kaip Jėzaus Kristaus atperkančios meilės objektas“. Teko girdėti ir pasakojimus, kad, jei esė apie 3-is istorines asmenybes neparašei apie Jėzų Kristų, aukšto pažymio gali nesitikėti.

Manote, kad su akademine sritimi krikščionybės brukimas studentams pasibaigia? Klystate. Sveiki prisijungę prie antrosios cirko programos dalies! Norite bendrabutyje pasimylėti su savo širdies draugu? Pamirškite! Bausmė už seksą bendrabutyje griežtesnė už bausmes už blogą kambarių valymą, lankymo valandų pažeidimus ar kompiuterio be antivirusinės programos naudojimą LCC tinkle (psl. 40). Nors… Nejau tai stebina? Krikščionių dievulis juk visais laikais labai mylėjo genofobiją! Beje, jei turi kompiuteryje erotinės ar pornografinės medžiagos, geriau paslėpk tai kaip įmanoma giliau — taip griežtai, kaip už seksą nenubaus, bet sausam iš balos išlipti nepavyks (psl. 36).

Norisi pakelti bokalą alaus po sėkmingų komandos, už kurią sergate, rungtynių? Tik ne LCC teritorijoje. Tiesą sakant, Jums net grįžti girtam ten draudžiama. Antrą kartą pagautas girtas universiteto teritorijoje užsitarnausite galimo išspyrimo iš bendrabučio debesį virš savo galvos (psl. 35). Ar verta minėti, kad net alkoholio turėjimas yra draudžiamas?

Keista, kad LCC tarptautiniame universitete pamaldų lankymas nėra privalomas. Juk tai taip derėtų prie „kišamės į asmeninį studentų gyvenimą ir vargo nematome“ paveikslo. Kaip bebūtų keista, bet daug atsiliepimų apie šį universitetą yra teigiami. Vis tik numanau, kodėl. Turi universitetas saują dėstytojų iš „amerikės“, kurie dirba kiek kitokiais metodais, ir jau studenčiokams galima grūsti bet kokius puvėsius, supakuotus į tą gražų popierėlį. Ir vis dėlto: mano universiteto kieme vištos nei trijų akių, nei snapų vietoj kojų neturi.