Pamenu, buvo metas, kai su tam tikru atžarumu žiūrėjau į „pilką, purviną, žiaurų, ydingą“ pasaulį ir galvojau, jog visuotinis atsigręžimas į religiją gali būti tai, kas išgelbės žmoniją nuo chaoso, egoizmo ir tuštybės. Kaip tik tada tai subyrėjo į šipulius: žmonija nuostabi, visata nepakartojama, o tikėjimas Dievu — nereikalingas! Prasmingas ne Dievas, o idėjos, kurios šį pasaulį stumia link tobulybės.

Prie to turbūt mažiausiai prisidėjo Dievo „fanklubas“, kuris yra vienas labiausiai mane erzinančių dalykų šiame pasaulyje. Tiesiog pakako suvesti populiariausią žmonių įsivaizduojamą draugą su ta realybe, kurioje gyvename. Tai nuostabu kaip aklo, nemąstančio, nebylaus atsitiktinumo vaisius. Nepakartojamas pats faktas, jog mes esame čia, nors to tikimybė — absoliučiai miniatiūrinė. Mes esame, mąstome, vaikščiojame, rašome, jaučiame, gyvename, grožimės, džiaugiamės, nors statistika ir buvo mums daugiau nei nepalanki. Bet mes esame ir vien tai atima žadą.

Vis dėlto šis įdomus, sudėtingas ir žavintis pasaulis yra pilnas tokių trūkumų, kurie yra neatleistini mąstančiai, visagalei, mylinčiai būtybei. Skurdas, nusikaltimai, skausmas, badas, karai, kankinimai… George‘as Carlin‘as nebuvo sužavėtas, nesužavėta ir Baltuma. Toks pasaulis būtų įspūdingas, jei jį būtų sukūręs sliekas ar ameba. Visgi, jei galvosime, kad tai padarė visažinė, visagalė būtybė, tai yra didžiausias ir kraupiausias man žinomas „epic FAIL“. Šios programos kodas nuolat mėto didžiausias krūvas klaidų. Pardon, jei taip dirbtų koks nors realus programuotojas Petriukas, iš save gerbiančios kompanijos, manau, jis greitai keliautų lauk.

Gerai, gerai. Jau nujaučiu, kad kai kurie žiosis sakyti, jog „karas, badas ir t.t. yra žmonių darbas“. Turbūt žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai, potvyniai, uraganai ir panašūs kataklizmai taip pat žmonių darbas. Ne. Tai kodėl jie egzistuoja? Mylintis Dievas taip demonstruoja šiltus jausmus savo kūriniams, ar būdamas visagaliu patingėjo pataisyti šiuos gamtos trūkumus?

Beje, Dievo meilė mums yra mažių mažiausiai keista. Savo galvoje jis turi viziją, pagal kurią, jis norėtų, kad mes elgtumėmės. Todėl jis mums duoda laisvą valią, kuri yra labiau linkusi į priešingą variantą, nei Dievo norai. Vėlgi Dievas neskuba taisyti savo darbo broko, o nusprendžia, kad savo mylimus prasikaltusius žmones siųs pragaran. Pagrobėjo su ginklu logika: „Nedarysi, kaip liepta, — tau pyzdiec“. Ir nereikia man aiškinti apie tai, kad žmogus Dievą pasirenka laisva valia, o pagrobėjas verčia nelaimingąjį vykdyti jo paliepimus. Gali priešintis ir pagrobėjui. Tiesą sakant, tai bus netgi protingiau nei veikti prieš Dievą. Visų pirma tu turi šansą nusikaltėlį neutralizuoti. Visų antra blogiausia, kas tavęs laukia, yra mirtis. Palyginkite tai su garantuota amžinybe kančių pragare.

Maža to, Dievas vis tikrina, ar mes, jo tobuliausieji ir mylimiausieji kūriniai, nenustojome juo tikėti. Tikrinti jis, kas keisčiausia, linkęs ne stebuklais, o kančiomis: ligos, artimųjų mirtys, sužalojimai… Dievas turi labai ilgą sąrašą ne itin malonių dalykų, kuriuos jis pasitelkia, norėdamas išbandyti mūsų lojalumą jam. Švelnūs metodai turbūt kažkodėl netinka.

Be to populiariausias pasaulyje įsivaizduojamas draugas net nebando išvengti tikėjimo patikrinimų būtinybės. Būtų gerokai paprasčiausiai, jei Dievo buvimas mums būtų faktas, o ne tikėjimo palaikoma pasaka. Deja, jis nesistengia, kad taip nebūtų. Jis nepastebimas ir pastebimu būti nesiruošia, nors taip ir išspręstų netikėjimo problemą. Visagalei būtybei, mylinčiai žmones, turbūt principai neleidžia pasirodyti savo kūriniams.

Įdomu ir tai, kad mus, savo tobuliausius kūrinius, labai mylėdamas, Dievas laiko mus baisingai nuodėmingais. Maža to, ši tobula būtybė yra labai kerštinga ir sunkiai susitaiko, kad žmonės, kuriems jis pats davė laisvą valią, jo vis tik kartais neklauso. Ar pamenate tokius Adomą ir Ievą? Kartą jie iš Dievo sodo „nupyzdino“ obuoliuką. Dėl šio epinio, neįsivaizduojamo žiaurumo, protu nesuvokiamo nusižengimo, Dievulis vis dar ant mūsų, šių žmonių ainių, nesuvokiamai niršta ir siunčia mums įvairias baisybes. Išsilieti ant pirmųjų žmonių, regis, nepakako. Reikia ir palikuonims ėsti gyvenimus.

Yra sakančių, jog būna, kad Dievas kančias atsiunčia norėdamas nubausti žmones už jų nuodėmes. Tik turbūt kartais nepavyksta jam nurodyti gavėjo adreso. Ar žinote, kas yra Edvardso sindromas? Tai toks apsigimimas, su kuriuo palyginus, Dauno sindromas yra panašus į lengvą peršalimą. Įdomu, kuo nusikalsta su juo gimę vaikai? Ar gal tėvams taip reikia priminti, kad tas nelaimingas obuolys vis tik buvo nuskintas?

Taigi dar kartą pažvelkime į Dievą. Būdamas tobulas ir visagalis jis sukūrė toli gražu į tobulumą nepretenduojantį pasaulį. Jis visagalis, bet nenumatė, kad laisva valia, kurią duos žmonėms, kirsis su jo norais. Nieko tokio: jis tiesiog nusprendė, kad tuos, kurie paties duotos laisvos valios padedami, nepaklus jo įsakymams, sukiš į pragarą. Tam, kad būtų smagiau, jis savo nepastebimumu padeda žmonėms juo netikėti ir atsigręžti į mokslą. Galop jis vis dar gedi savo brangiojo obuoliuko, todėl siunčia žmonėms kančias. Daug kančių. Ir tik retkarčiais įterpia kokį nors stebuklėlį. Bet tai niekis. Dievas yra tobulas, visagalis ir mus myli!

Mielieji, man tai neprimena nei tobulos, nei visagalės, nei visažinės, nei tuo labiau mylinčios būtybės. Man tai primena žmogelius, kurie įsidiegę žaidimą „Sims“, išsiaiškina visus būdus veikėjams nudaigoti, ir po to tuo užsiima. Dievas yra didžiausias man žinomas sadistas. Pjūklui reikėtų iš jo dar daug mokytis. Jis susimovė kurdamas šį pasaulį ir vietoj to, kad tai pataisytų, užkrovė šitą problemą žmonėms bei užėmė poziciją „I wanna play a game. Padarysiu tavo gyvenimą… ne pačiu gražiausiu ir, jei po to vis dar mane garbinsi, nenutėkšiu tavęs į pragarą“.

Makabriška Didžiojo tėvelio iliuzija: maniakas ir jo aukos. Nieko bendra nei su meile, nei su gailestingumu, kurį kai kurie įžvelgia. Be to… netikra. Mitas, luošinamas pažinimo. Nereikalinga ir išsigimusi klasė, kurią atsitiktinumas sugebėjo apeiti. Egzistuojant galimybei rinktis tokios meilės su botagu, į kurią, kaip bebūtų keista, kai kurie laikosi įsikabinę nagais, ragais ir dantimis, man nereikia.

P. S. Kas sugebėjo sugalvoti tą absurdišką mintį, kad žmonės yra tobuliausi gyvi padarai? Paklausėte kokios nors kitos rūšies nuomonės? Gerokai paniokotos planetos? Išnaikintų gyvūnų ir augalų nuomonės?

Skaityta ištrauka mano nuomonės apie autorių nepagerino. Nesiimu pernelyg peikti pačios knygos, bet, jei tokiais primityviais būdais, kur tarp eilučių galima įžvelgti ir arogantišką panieką ateizmui (tendencingai atrinktos citatos apie netikinčiuosius), bandoma populiarinti mokslą, tai jis bus išpopuliarintas nebent tarp potencialių mokslininkų močiučių, kurias seniai surietė osteoporozė, o smegenis niokoja Alzheimeris. Tie, kurių tarpe mokslą populiarinti reikėtų labiausiai, su „Tikimybė atsirasti atsitiktinai per maža, todėl tai padarė Dievas“ tipo šnekomis nėra linkę bičiuliautis.

Apskritai į klausimą „Mokslas ir religija: ar jie suderinami?“ labai trumpai ir taikliai atsakė Ateistas. Dar pridėčiau tai, jog tikėjimas, grūsdamas pseudoatsakymus, kiša pagalius į ratus galimybėms pažinti ir žinoti, o atsiradus žinojimui, tikėjimas kažkuo nebetenka prasmės. Visgi pakrapštinėkime kai kurias minėtos ištraukos detales (pastaba: ištraukos, ne knygos, nes po tokios „demo versijos“, rankos pirkti šią knygą ir ją skaityti nekyla).

Ką tuo klausimu sako garsūs pasaulio mokslininkai ir dvasininkai? XX amžiaus mokslininkas, Nobelio premijos laureatas fizikas A. Einšteinas teigė, kad mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla. Svarbi mintis!

Įdomu, kiek žmonių, tiek religingųjų, tiek ateistų, jau paslydo ant šios banano žievės? A. Einšteinas šiuo atžvilgiu buvo, pasakykime taip: geras trolis. Daug skirtingų pozicijų užimantys žmonės galėtų jo pasisakymuose rasti kažką, kas leistų jiems daryti išvadą, jog šis asmuo buvo „savas“.

Gal dėl šiltnamio efekto, gal dėl Vakarų pasaulio visuomenės ydų, bet jaučiamas mokslo ir tikėjimo santykių atlydys. Vatikanas pagaliau oficialiai atsiprašė dėl G. Galilėjaus persekiojimo, o popiežius Jonas Paulius II pripažino evoliuciją esant „daugiau nei hipotezę“. Tomo Fulerio (Thomas Fuller) Teologijos seminarijos Pasadinoje (JAV) konservatyviųjų protestantų intelektualinis centras prieš keliolika metų pripažino žmonių giminės medžio natūralią kilmę.

Atlydys? Greičiau bažnyčios bandymas susirasti „galingą draugą“, nes tai visgi yra parankiau nei statyti prieš mokslą ietis. Beje, įdomus grafikas.

Mokslo pasaulyje vyksta labai spartūs pokyčiai. Kasdien atrandama kas nors nauja apie mikropasaulį, Visatą, žmogų. O religiją apėmė stagnacija.

Jei kažkieno, kas pokyčiams ir naujovėms yra itin uždaras, o keičiasi tik prispaustas reikalo, kelyje nelauktų toks momentas, būtų keista.

JAV Nacionalinė mokslų akademija ir Amerikos mokslo pažangos asociacija rengia projektus, kaip suartinti mokslą ir religiją, kad prasidėtų dialogas. Įsteigti Čikagos religijos ir mokslo centras ir Teologijos ir gamtos mokslų centras Berklyje. Kembridžo ir Prinstono universitetai įsteigė profesorių etatus mokslo ir tikėjimo sąlyčio taškams ieškoti.

Vienai pusei — mokslui — tas dialogas nereikalingas. Įdomu, ką religija gali jam pasiūlyti? Maldavimus kokiomis nors mokslo skylėmis įrodyti Dievo egzistavimą?

Č.Taunsas mokslo ir tikėjimo nelaiko priešiškomis jėgomis. Jis aiškina, kad mokslas siekia suprasti Visatos mechanizmus, religija – jos prasmę, todėl mokslas ir religija negali būti atskirti.

Suprasti ar sukurti pasaką, kuri pridengtų galimybę, jog vis tik mūsų egzistavimas tos prasmės neturi?

Keblūs etiniai klausimai, kuriuos iškėlė klonavimas, genų inžinerija, dirbtinis apvaisinimas ir kiti atradimai, skatina mokslą ir Bažnyčią ieškoti sąlyčio taškų.

Bažnyčia ir klonavimas (1, 2, 3, 4, 5). Bažnyčia ir genų inžinerija (1, 2, 3). Bažnyčia ir dirbtinis apvaisinimas (1, 2, 3, 4, 5). Neblogas sąlytis, ar ne?

O kas gi taip subtiliai sudėsto atomus rožės žiede, kad joks chemikas negali to padaryti? Neseniai Amerikoje klausiausi kunigo pamokslo apie vandens lašą. Išgirdau vieną gražiausių mokslinių paskaitų apie vandenį – jo kilmę, paprastą ir kartu sudėtingą sandarą, savybes. Kunigas pasakė, kad vanduo – nuostabus Dievo kūrybos vaisius, ir niekas jam neprieštarautų.

Vėl ta pati dainelė apie tokį didelį sudėtingumą, jog ne Dievas to negalėjo padaryti.

Fransis Kolinsas (Francis Collins) mano, kad tikėjimas jam padeda dirbti. „Šis stiprus jausmas padeda suprasti dvasinę gyvenimo pusę. Daug mokslininkų iš tikro nežino, kiek daug jie praranda netyrinėdami savo dvasinių jausmų“ [...]Masačusetso universiteto fizikas Deividas Skotas (David Scott) svarstė, kodėl dauguma postmodernistinės akademinės kultūros mokslininkų, norėdami, kad būtų laikomi rimtais, turi tyčiotis iš tikėjimo. Iš tikrųjų didieji mokslininkai nebijo plačiau atskleisti savo darbo sąsajų su religija, nes jiems tai atrodo intelektualiai patrauklu. Pavyzdžiui, I. Niutonas žavėjosi Biblijos pranašystėmis, manė, kad planetų Zodiakas atsirado neatsitiktinai ir rodo estetinį Kūrėjo protą. Nobelio premijos laureatui fizikui Verneriui Heizenbergui (Werner Karl heisenberg) tikėjimas netrukdė atrasti neapibrėžtumo principą.

Ir kas iš to? Suprask: garsūs mokslininkai neklysta?

Ar iš tikrųjų yra esminių prieštaravimų tarp mokslo ir tikėjimo, kaip daugelis mano? Ar mokslas jau užėmė Dievo vietą? Nobelio premijos laureatas fizikas Leonas Ledermanas (Leon Lederman) teigia, kad mokslas neranda dievybės įrodymų, bet ir moksle ne viskas aišku ir lieka vietos Kūrėjui, tik tos vietos yra daug mažiau, nei buvo prieš 50 metų.

Ir tos vietos vis mažėja, mažėja…

Oksfordo universiteto zoologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) yra tarsi vyriausiasis gladiatorius kovoje su religija. Jis mano, kad ir netikintis žmogus gali būti laimingas, harmoningas, moralus ir intelektualus.

Visų pirma ta atsargiai kišama mintis, jog vis tik ateistai negali būti nei laimingi, nei harmoningi, nei moralūs, nei intelektualūs, yra itin kvaila ir net įžeidžianti. Be to, įdomu, kam reikia prirašyti ilgiausią pastraipą apie prof. R. Dawkins‘ą, o po to prikibti tik prie vieno savo parašyto sakinio?

Velingtono kunigaikštis Arturas Velslis (Arthur Wellesley) yra pasakęs: „Išmokslinkite žmones be religijos ir padarysite juos protingais velniais!“ Gal todėl perpildyti kalėjimai? Gal todėl nesaugu gatvėse?

Ištraukos autorius tikrai susipykęs su statistika.

Kita vertus, „gražiausia muzika, subtiliausias menas, geriausios knygos ir tobuliausios politinės sistemos buvo sukurtos žmonių, kurie tikėjo Dievą“, – rašė Vilfordas Hiuksonas.

Kliedesys, panašus į apgailėtinus nevispročių seksistų rėkimus, jog moteris yra prastesnė už vyrą, nes daug išradimų padaryti būtent vyrų, parankiai nutylint, jog moteris, priešingai nei vyras, dar turėjo rūpestį išsivaduoti nuo jai primestos tam tikros rolės, kuri sėkmingai užkirto jai kelią į akademinę sferą. Prie ko, beje, prisidėjo ir religija. Tik sąlyginai neseniai netikėjimas Dievu pradėjo nesudarinėti žmogui gan didelių problemų.

Galbūt Dievui skirta erdvė traukiasi, bet tai nepaveikė tikinčių mokslininkų. Džordžijos universitete atliktos apklausos rezultatai rodo, kad 40 proc. mokslininkų šiandien yra tikintys kaip ir 1916 metais.

Ar ne atsitiktinai buvo pasirinkta Džordžija, kurios gyventojai pagal 2009 m. duomenis, yra vieni iš labiausiai lankančių bažnyčias? Ir kodėl būtent Džordžija? Kodėl ne, tarkim, NAS?

Kai kurie garsūs mokslininkai tvirtai įsitikinę, kad mokslas dar daug vietos palieka Dievui. Fizikas Robertas Milikenas (Robert Millikan) rašė niekada nepažinojęs mąstančio žmogaus, kuris netikėjo Dievo.

Dar vienas įrodymas, kad ir protingi žmonės kartais nusišneka.

Kitas Nobelio premijos laureatas Džošua Lederbergas (Joshua Lederberg) sakė, kad niekas kol kas nepaneigia Dievo.

Taipogi neįrodo jo buvimo.

Nenuginčijama ir tai, kad religinis impulsas skatina mokslinius tyrimus.

Dėl to, kad norima kažką išsiaiškinti, sužinoti, atrasti, ar dėl to, jog siekiama jau turint numatytą rezultatą, mokslą prie jo „pritempti“?

Kembridžo universiteto profesorius fizikas Džonas Polkingornas (John Polkinghorn) pažymi, kad šiandien yra tendencija ieškoti Dievo dramatiškuose fizikos ir biologijos nenuoseklumuose ir, jei jo ten nerandama, skelbiama, kad religija nugalėta.

Ji nėra galutinai paguldyta ant menčių. Ji tik pralaimi dar vieną, eilinį mūšį.

Tačiau Dievas gali veikti subtiliais būdais, kurie yra paslėpti nuo fizinių mokslų.

Žmonės, žinokite: aplink Žemę skrieja milžiniškas sūrio tortas. Jo nepamatysi, niekaip kitaip nepatikrinsi, ar jis yra, jo veikimo nepastebėsi. Bet jis yra! Ir skamba kvailai ir yra kvaila. Tik kažkodėl, kai vietoj milžiniško sūrio torto įrašomas žodis „Dievas“, net akademikai pradeda linksėti į nepatikrinamumo ir nepastebimumo taktą.

Tikėjimą Kūrėju palaiko ir tai, kad mokslas iki šiol dar neatskleidė gyvybės kilmės ir nenugalėjo mirties.

Man ypač patinka šio sakinio žodžiai „iki šiol“.

Tačiau ir šalti fizikos dėsniai gali reikšti didį tikslą, mano Karnegio instituto astronomas Alanas Dresleris (Alan Dressler), nes mokslas susiduria su iššūkiu: „Žmonės atsisako senojo tikėjimo, kad žmonija yra Visatos fizinis centras, bet jie turi grįžti atgal ir įtikėti, kad jie yra prasmės centras.“

Labai, LABAI arogantiškas požiūris arba „Kas kitas pakels homo sapiens uodegą, jei ne pats homo sapiens?“.

moralė be religijos yra medis be šaknų, upelis be jį maitinančio šaltinio ar namas ant smėlio – jame patogu gyventi iki pirmos audros

Įdomu, ar kas nors pastebėjo, iš kieno lūpų dažniausiai sprūsta frazės, kad „Jei Dievo nėra, vadinasi, galima daryti absoliučiai viską“ (beje: 1, 2)?

Gal todėl Lietuvoje apie 50 proc. susituokusių jaunuolių skiriasi?

Gaila, neradau Lietuvos statistikos, bet užsienyje ji sako kai ką kitą.

Auksinė taisyklė yra simetriška. Jei tikintieji pakenčia netikinčiuosius,tai netikintieji taip pat turi elgtis su tikinčiaisiais. Reikia skatinti tikėjimo laisvę. Aukščiausias moralės principas taikomas ir mokslui, ir religijai – laisvė mąstyti, tikėti ir elgtis taip, kaip žmonės pasirenka. Svarbiausia, kad mintys, tikėjimas ir veiksmai nepažeistų lygiavertės kitų laisvės. Jei religija negrasina mokslui ir laisvei, reikia su ja elgtis pagarbiai ir tolerantiškai, nes vienų laisvė netikėti yra neatskiriamai susijusi su kitų laisve tikėti. Laisvės principas yra aukščiau už mokslą ir religiją.

Tikėti galite tuo, kuo norite. Tik neprašykite Jums šypsotis ir į taktą linksėti, kai savo tikėjimo padedami, darote ar kliedite nesąmones. Ir dar kartą: įdomu, kai apie laisvę šneka tie, iš kurių pusės vis atskrieja bandymai netikintiesiems prispriegti savo šeimos modelį ar kitas religingųjų gyvenimo taisykles (pvz.: abortai).

Kitą dieną po šios knygos ištraukos pasirodė tūlos fizikos mokytojos Irenos Stulpinienės rašliava „Ateizmas – tikroji visų nedorybių, nusikaltimų ir patyčių šaknis!“. Pavadinimas — rėksmingas, kvailas ir tuščias. Tekste nėra nė vieno jį pagrindžiančio argumento. Šis teiginys vėl išvemiamas netoli pabaigos, nors su visu rašinėliu, kurį sudaro tendencingai atrinktos mokslininkų citatos, papildytos isteriškais autorės komentarais, turi mažai ką bendro.

Ir vis dėlto negali nesistebėti, kaip tai, kas greičiausiai yra toks pat realus kaip Gendalfas, Haris Poteris ar grafas Montekristas, gali būti gali turėti tokią didžiulę įtaką realiame pasaulyje.

Stovi Jamaikoje toks Rose Hall’as. Nesigilinsime į visą jų istoriją. Svarbu tai, kad kažkada jie atiteko tūlam John‘ui (kai kur rašoma, kad jo vardas buvo James‘as) Palmer‘iui. Šis vedė anokią labai gražią smulkutę (sakoma, kad jos ūgis buvo apie 1,5 m.) mergaitę vardu Annie.

Apie šios kilmę teko skaityti bent dvi versijas. Populiaresnė: Annie gimė anglės ir airio šeimoje, vėliau išsikėlė į Haitį. Mergaitės tėvai mirė gan anksti ir ji buvo užauginta auklės. Kita versija: istorijos herojė užaugo Prancūzijoje, iš kur po vedybų persikėlė į Jamaiką. Gyvenimas čia, pasakojama, jai nepatiko ir ji ilgėjosi Paryžiaus.

Vienintelė šių versijų bendrybė — vudu. Pirmojoje versijoje pasakojama, kad šio meno Annie išmokė ją auginusi auklė. Kitoje teigiama, jog to ji išmoko iš įbaugintų savo vergų, kurie sutiko jai suteikti visas trokštamas žinias, kad tik išvengtų šeimininkės rūstybės.

Baltoji Rose Hall‘o ragana (taip Annie buvo praminta) buvo ypač žiauri. Lokių spąstai jai padėjo išlaikyti vergus plantacijoje, kad šie nepabėgtų. Vergai buvo kankinami ir žudomi ne vien dėl to, jog jai neįtikdavo. Mirtis jų laukdavo ir vien dėl pavyzdžio kitiems. Teko rasti ir pasakojimų apie Annie jodinėjimus po savo žemes ir visų pamatytų vergų plakimus bei kūdikių ir vaikų žudymą tam, kad būtų galima jų kaulus panaudoti vudu ritualams.

Ką tuo metu darė Annie Palmer vyras? Gėrė arbatėlę už šio pasaulio ribų. Pasirodo, jo žmonelė buvo ne tik sadistė, bet ir sunkiai patenkinama lovoje. Annie pradėjo santykiauti su vergais. Vienur rašoma, kad John‘as-James-as nebuvo tuo labai sužavėtas (pasitaikė ir pasakojimas, kur teigiama, jog užklupta Annie buvo jo primušta), todėl  jo nepatenkinamoji žmonelė pasistengė, kad šis nusibaigtų. Kai kur teigiama, jog jį uždusino vienas iš Annie vergų meilužių. Kitur, kad pati Baltoji ragana jį pasmaugė ar nunuodijo. Dar dviejų šios moters vyrų likimas buvo panašus.

Beje, vergai, kuriems tekdavo nelaimė atsidurti Annie Palmer lovoje, šia žeme taip pat vaikščiodavo neilgai. Šeimininkė, kai šie jai nusibosdavo, jais nusikratydavo. Didžiojoje dalyje istorijos herojės mirties versijų būtent tokia „pasinaudok ir atsikratyk“ politika ir buvo jos galo priežastis.

O apie Rose Hall‘o sadistės mirtį taip pat prirašyta daug. Rečiau sutinkama ir labiau įtikinama versija — Annie Palmer buvo nužudyta 1830 m. įvykusio vergų sukilimo metu. Labiau paplitusioje ir lėkšto Holivudo filmo vertoje versijoje pasakojama, kad toji eilinį kartą nusižiūrėjo vyrioką.

Vienur rašoma, kad tasai buvęs vienas iš jos vergų. Annie  nelaimei, jis buvo susižadėjęs su jos prievaizdo, taip pat galingo vudu mago, dukra. Šis, sužinojęs, kad būsimas žentas buvo pakviestas pamaloninti savo šeimininkės, pradėjo regzti planus, kaip jį išgelbėti nuo artėjančios mirties. Deja, Annie su šiuo meilužiu ilgiau nesiterliojo ir nusikratė jo tą pačią pirmąją jų „romano“ naktį.

Kitokia šios istorijos versija: Baltoji Rose Hall‘o ragana nusižiūrėjo tūlą anglą buhalterį. Šis buvo įsimylėjęs kitą mergaitę, kurios senelis užsiiminėjo magija. Annie nesnaudė ir prakeikė buhalterio mylimąją, ko pasėkoje mergaitė mirė.

Abiejų istorijų rezultatas panašus: buhalterio mylimosios senelis surinko grupę vergų, kurie padėjo jam nužudyti Baltąją raganą, o prievaizdas susidūrė su Annie vudu ir fiziniame mūšyje. Neišgyveno nė vienas. Vėliau seka pasakojimai apie bandymus apsisaugoti nuo nužudytosios dvasios bei vudu ritualus, skirtus jos dvasios įkalinimui, kurie buvo nesėkmingi. Vis dėlto prie to neapsistosiu ir pasakojimą apie Annie Palmer — Baltąją Rose Hallo‘ raganą — baigsiu čia.

Ši istorija būtų netgi neypatinga (yra gerokai įdomesnių). Vis tik buvo asmenų, nusprendusių, kad kraupokos legendos jiems negana, ir pabandžiusių sužinoti, ką apie Annie Palmer sako istoriniai faktai. Pasak vieno archyvisto iš Jamaikos, ši moteris po vyro mirties „neturėjo nei pinigų, nei vergų“. Po kurio laiko ji, nebegalėdama išlaikyti Rose Hall‘o, iš ten išsikėlė. Antrą kartą „Annie neištekėjo, neturėjo vaikų ir jai nebuvo lemta ilgai gyventi“. 1846 m. ji mirė ir buvo palaidota Montego Bėjuje, bažnyčios šventoriuje. „Neišliko joks antkapis, kuris ženklintų jos kapo vietą“.

Kitur papildoma, jog ji mirė Bonavistoje, esančioje netoli Anchovy miestelio. Be to, labiau tikėtina, jog Annie ir John‘o-James‘o santuoka buvo laiminga, o šie buvo pavyzdiniai Jamaikos gyventojai. Pastarojo mirtis sutraukė daug dėmesio, bet neišliko nieko, kas leistų galvoti apie legendoje minimą smurtą. Manoma, jog šios legendos kilmė — vietinio rašytojo H. G. de Lisser‘io kūrinys „Baltoji Rose Hall‘o ragana“.

Vietoje pabaigos — komentaras po vienu pasakojimu apie Annie: „It would really suck to live your life innocently enough & then become known to have been as evil as satan after you die & cannot defend yourself anymore.“.

Labai apibendrintas atsakymas, neretai tinkamas tada, jei nežinai smulkių niuansų: jei nori, būk. Nenori — nereikia. Nežinai, ką nori studijuoti ir, ar apskritai to nori? Pabandyk padaryti pertrauką: pakeliauti, tapti savanoriu ar pan. ir per tą laiką susilipdyti savo gyvenimo viziją. Nereikia pulti į studijas vien dėl to, jog alpdama apie tai kliedi motina ar bijai išsiskirti iš minios.

Vis dėlto, bet koks patarimas bliūkšta, jei esi žmogus, kurio vienintelis tikslas: vakaras kiurksant ant „sofkės“ su traškučių pakeliu, alaus buteliu ir girto Šapro perfomansais ar SEL‘o keiksmais, kurie yra „labai COOOOOOL. Liux. Jėgyyyyytė“; o aukštojo mokslo diplomo tau reikia… Na, tu gerai net nežinai, kodėl tau jo reikia. Tokiems asmenims tiesiog rankos nekyla rašyti patarimo stoti į universitetą ar kolegiją. Jiems reikia ne studijų, o kiosko, kuriame pardavinėtų butaforinius pseudobakalauro diplomus.

Ir visgi… Esi pasiruošęs ir nori mokytis (reikės)? Nebijai rutinos bei gali sukąsti dantis ir nugalėti sunkumus? Žinai, ką nori studijuoti (yra papildomų sąlygų)? Tada prašom!

Lietuvoje ar užsienyje?

Turbūt kai ką nuvilsiu: neteka tame magiškame užsienyje pieno upės, nestovi cukraus kalnai, medumi nelyja ir namų iš meduolių nėra. Girdėjau ne vieną kartokos realybės gaidele ar net nusivylimu pasaldintą komentarą. Jų visų potekstė akivaizdi: užsienio aukštosios mokyklos nėra magiškos karalystės, kur laukia vien charizmatiški ir geranoriški profesoriai, paskaitos tokios įdomios, kad jų neklausyti tiesiog neįmanoma, o žinios pačios skuba lipti į galvą, palikdamos daug laisvo laiko klubų grindų šlifavimui.

Deja (Laimei?). Ten reikia mokytis, o gero specialisto iš tavęs niekas neparuoš, jei pats nesistengsi. Vienos pažįstamos mokytojos sūnus (lygiai kartą matytas gyvai — olimpiadoje) mokosi Kembridže. Tam skiria didžiąją dalį savo laiko ir laisvalaikio beveik neturi.

Maža to, yra ir dar daugiau akmenų ant kelio. Ne visur mokslas nemokamas, ne kiekvienoje šalyje dosniai dalinamos stipendijos, o pragyvenimas vis tik kainuoja (pavyzdžiui: pigiausi Glazgo universiteto bendrabučiai — beveik 80 svarų per savaitę). Apie tokius dalykus kaip kultūriniai skirtumai ar kalbų barjerai net nekalbu.

Vis dėlto reitingai pasakoja, kad užsienyje galima rasti geresnės kokybės studijas (geresnės kokybės, o ne fuksijos spalvos iliuziją, kurią susikuria kai kurie svajojantys) ir didesnį studijų programų pasirinkimą. Be to, į kai kuriuos aukštas reitingų pozicijas užimančius universitetus lengviau patekti nei į lietuviškus (pažymių atžvilgiu). Nereikėtų skubėti dėl to džiūgauti, nes užsienio aukštosios mokyklos dažnai reikalauja motyvacinio laiško ar pokalbio bei rekomendacijų. Galop, apsisprendus studijuoti užsienyje reikėtų pasidomėti pasirinktą aukštąją mokyklą (programą) baigusių žmonių įsidarbinimo galimybėmis bei atsiliepimais. Atsarga gėdos nedaro.

Į studijas užsienyje, mano galva, labiau dėmesį turėtų kreipti:

• Tie, kuriuos traukia itin specifinės studijos, o Lietuvoje esančios studijų programos jų netenkina.
• Trokštantys studijuoti specialybę, kurią baigusių žmonių Lietuvoje daugiau nei pakankamai: grįžus namolio studijos užsienyje darbdavio akyse gali būti privalumu.
• Menų ir panašios krypties specialybių studentams: talento universitetas ar koledžas neįkrės, bet Vilnius — ne Londonas, Nėris — ne Byron‘as. Studijuoti ten, kur menas turi gilesnes ir turtingesnes tradicijas bei klestėjo, kai pas mus jo buvo tik užuomazgos, gali būti labai naudinga.

Ar žinai, kokias studijų programas surašei į prašymą?

Stojau į medicinos žurnalistiką ir nesitikėjau, kad reikės mokytis mediciną.

Kartoju ne pirmą kartą: tokių virkavimų, kurie išvinguriuojami taip, lyg dėl šios situacijos būtų kalta aukštoji mokykla, nepakenčiu. Tai reiškia vieną: kažkas tingėjo pasidomėti, kur stoja, ir greičiausiai net programas į prašymą surašė dėl to, kad šių pavadinimai patiko.

Studijų programos aukštųjų mokyklų interneto svetainėse yra ne tam, kad serveriuose vietą užimtų. Jomis galima pasinaudoti ir stojant. Pavyzdžiui: išsiaiškinti, kad įstojus į programą, kurios pavadinimas beveik nugulė prašyme, teks du metus mokytis nekenčiamą ir nesuprantamą matematiką. Na, arba apskritai išsiaiškinti, kur ketini kišti nosį.

Rinkti informaciją reikia ne tik apie studijų programas, bet ir apie aukštąsias mokyklas. Galbūt universitetas, kur ketini stoti, atvirai deklaruoja simpatijas kokiai nors konfesijai. Dėl to, gali būti, jog joje pagrindinis dėmesys bus sutelktas ne į dėstymą ar tyrimus, o į indoktrinaciją. Apie žmonių, kurių pažiūros kitokios, gyvenimą tokioje mokslo įstaigoje net nekalbu. Taipogi reikėtų atsargiai žiūrėti į aukštąsias mokyklas, kurios ilgus metus ruošė, tarkim, humanitarus, ir tik neseniai iškepė krūvą fizinių ar technologinių mokslų programų.

Studijų programa nėra madinga suknelė ar firminiai „kėdai“

Rinktis specialybę dėl to, jog ji yra madinga ar „prestižinė“, yra kvaila. Ne vien dėl to, jog gresia nemalonus supratimas, kad įstojai „ne ten“. Daugelio populiarių specialybių studentai vėliau dažnai papildo darbo biržos klientų gretas (medicina — ryški išimtis). Pabandykite atspėti, kokia įsidarbinimo galimybes turi „prestižiniai“ ekonomistai.

Nesielk kaip strutis

Tęskime madingų ir populiarių specialybių tema. Yra žmonių, kurie puikiai suvokia, jog jų svajonė — tiesus ir lygus kelias iki bedarbio statuso. Jie linkę slėptis už dainelės „Gerų specialistų reikia visiems“.

Mielieji, ar nutuokiate, kiek žmonių taip save guodžia? Esate garantuoti, kad tapsite tais „gerais specialistais“? Tokie bandymai kišti galvą į smėlį yra naivumo Everestas. Beveik absurdiškai optimistiška viltis, kad baigęs studijas būsi geresnis už milžinišką legioną panašiai galvojusių ar net daug darbo patirties turinčius asmenis.

Ak, ta viliojančiai žema kartelė!

Įvairaus plauko inžinerijos, informatikos, taikomosios matematikos, fizikos, statistikos ir t.t. dažnai reikalauja žemo balo ir jau gali mėgautis netgi VF vieta. Tada, jei aukštoji mokykla rimta ir specialistus ruošia ne „ant juoko“, teks labai rimtai kibti į mokslus. Matematika ir fizika sekėsi vidutiniškai? Inžinerijų and co. nerekomenduoju.

Negaišk laiko

Manau, dažniausiai pusmetis yra pakankamas laiko tarpas apsispręsti, ar studijos tave tenkina. Jei jas nutrauksi pirmajame semestre, mokesčio už studijas grąžinti nereikės. Vėliau teks rūpintis, kad neturėtum skolų. Taigi pasistenk per tą pirmąjį semestrą suvokti, ar tau reikia šių studijų.

Universitete kartais meluojama

Maniškis melavo kartą ir tik iš dalies: sakydamas, kad universitete gali viską pradėti iš naujo ir mokytis gerai, net jei mokykloje nesisekė. Tą patį akcentavo matematikos teoriją dėstęs asmuo. Šie žodžiai gali būti teisingi tik tuo atveju, jei studijuoji sau naują medžiagą.

Dalykas X nesisekė mokykloje? Greičiausiai nesiseks ir universitete. Greičiausiai universitete nesiseks netgi dar labiau. Visos iliuzijos apie galimą matematikos „pradėjimą iš naujo“ išgaravo, kai vienoje praktikos paskaitoje teko taikyti išvestines, kurias „turėjome išmokti mokykloje“, o nemokėję jų rasti asmenys netgi buvo aprėkti. Tiek liko iš to „pradėjimo iš naujo“. Štai todėl, mokiniai, mokykloje ir reikia „nevolioti durniaus“.

Padaryk daugiau nei reikia

Dėstytojai mėgsta „overachiever‘ius“. Užduotyje prašoma 4—6 pavyzdžių? Nurodykite/padarykite/išrašykite/raskite/etc. bent 6-is. Prašoma atlikti bent tris iteracijas? Jei galite, atlikite mažiausiai keturias. Galima pasinaudoti užduotyje duotu šablonu arba kurti savo? Kurkite savo. Visa tai stenkitės atlikti kuo geriau. Nauda? Beveik garantuoju, kad susikursite gero studento reputaciją, galbūt gausite papildomų balų ar galėsite be didelių nuostolių leisti sau patinginiauti vėliau (ypatingais atvejais).

Atitinkamai, jei atliksite tik minimalų užduočių kiekį, nesistebėkite, jei gausite žymą „Tinginys“.

kazka apie mokslus ten burei..- jos nuomonė yra jos reikalas – tavo nuomonė nereiškia kad yra teisynga, ivertinus tik iš vienos pozicijos ar palaikančiu žmonių atžvilgiu

Visų pirma, tikrai ne tavo reikalas į kokias studijas kitas žmogus įstojo (beje, atrodo, kad pagal tai tu matuoji žmones) – jeigu jos tėvai moka jai už mokslą – tegu moka.

Aš manau taip: jei kalbame apie tokį veltėdišką požiūrį į mokslą, diskusijų apie „nebūtinai teisingą“ ar „iš dalies teisingą“, būti negali. Tokia nuostata neturi nieko teigiamo ar pateisinamo. Tai yra bukapročio ir nemotyvuoto tinginio požiūris. Visi viražai, kad tai yra „galbūt iš dalies teisinga“, taip pat kvaili ir beverčiai. Be to, tokių „Man jūra iki kelių, po manęs nors ir tvanas, tėvai moka, todėl tipo mokaus“ filosofija besivadovaujančių ypatų yra žymiai daugiau nei vienas ir du. Tai rodo, kad mūsų šalies švietimo sistemoje yra rimtų ydų.

Studijų kokybės Lietuvoje temos kiautą savo įrašuose jau krapštė Ričardas (1, 2, 3). Aš taip pat pabandysiu kyštelėti savo nosį į šį tvartą. Tad ruošiam vežimus ir pirmyn!

Kokia vizija gimsta galvoje, kai kas nors prašneka apie kokybišką aukštąjį mokslą? Greičiausiai nesuklysiu, jei pasakysiu, kad tai — atsakingas valstybės požiūris į aukštąjį mokslą, konkurencingų specialistų paruošimas, kokybiškos studijų programos, plačias galimybes tobulėti suteikiančios aukštojo mokslo įstaigos, gerai savo darbą atliekantys dėstytojai, motyvuoti ir savo pasiekimais suinteresuoti studentai. Sąrašą turbūt galima tęsti, bet, manau, šie kriterijai svarbiausi.

Realybė? Šnekos apie universitetų jungimą rodo, kad galbūt „valdžiažmogiai“ apie aukštąjį mokslą netgi kažką žino. Apie specialistų konkurencingumą reikėtų klausti tų, kurie, turėdami diplomus, „užsieniuose“ valo žuvis ar skina braškes. Bandelių „nauja studijų programa“ prikepta pernelyg negalvojant, ar miltai nesupeliję ir kiaušiniai nepasmirdę. Dėstytojai kartais dirba taip gerai, jog naudingiau tą akademinę valandą skirti miegui, o kartais kone nesidrovėdami rodo, kad studentų nekenčia iš visos širdies. Studentai neretai labiau suinteresuoti ir motyvuoti tampa tik tada, kai įpykęs tėvas pareiškia, jog už atžalos skolas nebemokės. Tik dėl galimybių tobulėti suteikimo galima ginčytis: tai, kiek studentas išsineš iš aukštosios mokyklos, yra beveik vien tik studento reikalas, o galimybių neštis suteikiama ne taip jau ir mažai.

Taigi kodėl Lietuvoje vizija ir realybė taip skiriasi? Pradėkime nuo to, be ko universitetai ir kolegijos sugriūtų. Pradėkime nuo studentų.

Visų pirma statistinis studentas turi tėvus ar kitus artimus žmones, kurie jį sergėjo, kol šis iš rausvo pyplio tapo protaujančia (kartais) būtybe. Šie žmonės (ne)studijavo dar gūdžiais Sovietų sąjungos laikais. Iškalbinga viena mano tėvo citata, palyginanti tą metą su dabartimi: „Būdavo tada: jei niekur netiksi, tai į pedagoginį būtinai priims. O dabar kas per tvarka!“. Panašių pareiškimų esu girdėjusi daugiau nei pakankamai. Šitaip prieš man stojant į universitetą „bėdavojosi“ seneliai, su nostalgija prisimindami laikus, kai jų dukra be didelių problemų įstojo į tą patį Viešnamį prie upės, ir piktindamiesi „kvailomis reformomis“, rotacija, „kvailu mokamu švietimu“ bei valdžia, kuriai „nereikia protingų žmonių šalyje“. Taip pat sienomis ir lubomis laipiojo didžioji dauguma tėvų pažįstamų, kurių atžaloms atėjo laikas palikti mokyklą ir rinktis, ką veikti toliau. Belaipiojant būdavo nepamirštama saldžiai prisiminti, kai tada, kai jie studijavo, buvo gerai: studijuoti priimdavo kone visus, kurie panorėdavo, o dėl mokesčio už mokslą galvos per daug sukti nereikėdavo.

Manau, kad lengva įsivaizduoti, ko iš savo atžalų tikisi prie taip lengvai pasiekiamo aukštojo mokslo pripratę tėvai. Ne vieno jų lūpose žodžiai „Stok, kur nori. Apskritai daryk taip, kaip tau geriau atrodo.“ yra tik tuščia nesančio požiūrio deklaracija, už kurios slepiasi aiškiai matomas nuožmus noras matyti vaiką universitete, o jei šio kartelė pasirodytų per aukšta — kolegijoje. Atžalos prioritetai, protas, gebėjimai ar charakterio savybės tampa nereikšminga antraplane detale. Visų pirma svarbu, kad šis įstotų. Tada, atsidžiaugus dėl to, kad vaikis, itin vidutiniškai laikęs egzaminus, gavo šiltą vietą „Žemkėj“, galima atsikvėpti ir pradėti dėti viltis į būsimą aukštojo mokslo diplomą. Aišku, kartais tenka paliūdėti, nes vien tik vakarėlių teoriją ir laiko švaistymą išmananti atžala, turinti šiek tiek košės galvoje ir neblogai išlaikiusi VBE, įstoja į VGTU, pirmame pusmetyje užsidirba skolą, antrame iš universiteto iškrenta, po ko dar dvi savaites važinėja į Vilnių ir vaidina, jog mokosi. Gaila, kad nežinau, kokiomis aplinkybėmis minėti gimdytojai išsiaiškino apie vaiko karjeros studijose pabaigą. Vis dėlto esmės tai nekeičia: dalis tėvų vaikui baigus vidurinę mokyklą nemato jo niekur kitur išskyrus aukštąją mokyklą, be to, pasistengia, kad ta idėja atžalai būtų įpiršta.

Atskiras šitos situacijos atvejis — tėvai, kurie žino ne tik tai, kad jų vaikas privalo studijuoti, bet ir žinantys, ką jam reikia studijuoti. Visų to priežasčių turbūt neįmanoma išvardinti. Būna, kad gimdytojas sugalvoja ant atžalos pečių užkrauti neišsipildžiusias savo svajones, kas yra žiauru ir labai egoistiška. Kitas atvejis — tėvai „visažiniai“, kurie geriau „žino“, kaip  jų vaikas turėtų gyventi (spėju, kad ne aš viena girdėjau frazę „Tavo pažymiai geri, egzaminus gerai išlaikysi: galėtum studijuoti kokią nors normalią specialybę kaip ekonomiką, o ne tą X“) ir nesugeba paleisti pavadžio, už kurio laiko atžalą. Dar vienas dažnai pasitaikantis fenomenas — specialybė-giminės (šeimos) tradicija (įdomu tai, kad didžiojoje daugumoje tokių situacijų įpainiota medicina). Žmogaus, kuris studijuos, nuomonei ir norams apskritai nelieka nė menkiausios kertelės, nebent kažkam pavyksta tokius „pavyzdinius“ tėvelius sėkmingai paprotinti ar paaiškėja, kad atžala, nors ir jauna, nėra lengvai lankstomas medelis.

Prieš tapdami studentais jauni žmonės turi baigti mokyklą. Situacija daugumoje mokyklų, išskyrus žiupsnelį prestižinių, kurios gali sau leisti daryti griežtas atrankas, yra tokia: ne mokiniui reikia mokyklos ir to, ką ji jam gali pasiūlyti, o mokyklai reikia mokinio (krepšelio). Tarp mokinio, krepšelio ir pinigų sėdi lygybės ženklai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Statistinė mokykla turi paprastą pagrindinį tikslą — turėti kuo daugiau mokinių. Iš paskos paprastai žygiuoja ir tikslas turėti bent pakenčiamus mokinių rezultatus. Mokykla dažnai neturi daugiau jokių interesų, nebent kažko reikalauja „dėdės iš aukščiau“, o ir tai dažnai būna tik varganos pastangos „užsidėti pliusiuką“. Ar žinote, kokia liaudis mokosi tokiose mokyklose? „Prestižinėje“ rajono gimnazijoje, kurią baigiau, buvo tokių, kurie iki dvyliktos klasės galo vargiai sugebėjo išmokti apskaičiuoti diskriminantą. Kitose mokyklose, kiek žinau, buvo dar labiau intelekto nesužalotų egzempliorių.

Tokius asmenis, jei neįmanoma jų iškeisti į geresnius mokinius, stengiamasi išlaikyti, nesvarbu, kokia kaina. Nelanko pamokų? Nieko tokio. Pasiuntė biologijos mokytoją ten, kur Rokiškis vėplas siuntinėja, pasūdydamas tai atitinkamais kreipiniais? Direktorė ar pavaduotojas galbūt pamurmės moralą, galbūt įraitys įspėjimą ar papeikimą, kurie neturi jokios realios galios, ir dienos toliau tekės savo vaga. Žioplio mokinio vidurkis lygus 1,3? Vargiai pavyks jį palikti kartoti kursą be tėvų sutikimo.

Mokiniams, esant reikalui, gali būti atleidžiama viskas: nuo blogo mokymosi iki itin šlykštaus elgesio. Šis mokyklai apskritai dažnai rūpi tik teoriškai; rimčiau į tai atkreipiamas dėmesys tik tada, kaip per „valandas su Rūta“ ar „akistatas“ pravilnija istorijos apie dėl kolegų mokinių patyčių nusižudžiusią merginą. Juk, nepaisant visko, daugumoje mokyklų, neturinčių didelių galimybių rinktis mokinių, pastarieji yra karaliai ir karalienės, kurių net ir visiškai kvailos fizionomijos saugo magiškus artefaktus, vadinamus krepšeliais. Mokinių atsisakoma, kaip rašiau, kai mokykla gali juos rinktis, arba, kai šie pradeda kelti itin rimtas problemas.

Kokį mokinio požiūrį į mokslus ir mokymo įstaigas skatina tokia situacija? Atmestiną. Galinti rinktis mokinius mokykla iškeis prasčiau besimokantįjį į geresnį? Išmestojo atlapomis durimis lauks mokinių stokojančios mokyklos! Motyvacija mokytis neatsiranda, nes jos tiesiog nereikia. Gali tai daryti, kaip nori. Panorėjus kas nors vis tiek pravers savo mokymo įstaigos duris. Grėsmė, kad nusirisi taip, jog nebūsi niekam reikalingas, jei ir yra, tai itin menka. Virš galvos kabantis bent kiek blogesnių pažymių ar netinkamo elgesio Damoklo kardas greičiausiai apskritai yra elitinių mokyklų atributas.

Mokyklos, manau, mielai priimtų mokytis motyvuotus mokinius. Vis dėlto motyvacijai mokytis dėmesio skiriama labai mažai (tai dažniausiai prasideda ir baigiasi mokytojų raginimais mokytis, kurie pamirštami dar šiems nespėjus pabaigti kalbėti) ir vargu, ar rimtesni bandymai mokinius motyvuoti būtų sėkmingi. Dabartinė švietimo sistema tam yra labai nedraugiška. Nėra grėsmės, nėra dugno, į kurį galėtum išsitėkšti, vadinasi, nebus ir pastangų, kad taip nenutiktų. Iš kitos pusės mokinių suinteresuotumą savo rezultatais graužia nenormalus aukštųjų mokyklų kiekis Lietuvoje ir juokingai maži stojamieji balai, reikalingi patekti į dalį studijų programų.

Lyrinis nukrypimas: neretai žmogus, baigęs mokyklą, yra ir totaliai nesiorientuojantis darbo rinkoje. Tą rodo LAMA BPO pateikiama populiariausių universitetinių studijų programų statistika (2010 m., 2011 m.). Labai įdomu ją lyginti su Įsidarbinimo galimybių barometru. Regis, visi trimitavimai, jog teisės fakultetus galima uždaryti dešimčiai metų, ir panašūs bandymai bent kiek didinti potencialių studentų žinias šioje srityje, reikiamų tikslinės auditorijos smegenų taškų nepasiekia.

Pažvelkime, ką turime tūlam statistiniam Girvydui Kryžmantui baigus mokyklą. Girvydo Kryžmanto tėvai spiria jį mokytis universitete. Jis turi 30 balų egzaminų ir 7 balų pažymių vidurkius. Laikė fizikos VBE, todėl galvoja apie kokio nors plauko inžinerijos studijas KTU ar VGTU. Gandai, jog norint ten išsilaikyti, reikia daug mokytis, Girvydui Kryžmantui atrodo šiek tiek juokingi: pakenčiamai mokytis jis sugebėjo skirdamas minimaliai dėmesio namų darbams ir porą kartų perversdamas vadovėlius prieš kontrolinius darbus. Lietuvių kalbos mokytoja kažkada bandė jam įkrėsti proto, jog su tokiu požiūriu į mokslus, aukštojoje mokykloje jis toli nenueis. Šią mintį po trijų dienų nužudė mokyklos direktorė, neišmetusi lauk Girvydo Kryžmanto klasiokės Scholastikos, kuri pusantro mėnesio nėjo į pamokas ir pusmetį baigė su šešiais nepatenkinamais vidurkiais. Girvydas Kryžmantas nemato jokio reikalo skirti dėmesio mokslams. Kalbos, kad aukštojoje mokykloje situacija pasikeis, jam atrodo panašios į pasakas apie paralelines visatas. Tuo labiau, jog Girvydas Kryžmantas jau patikrino: jo balai daugiau nei pakankami įstoti į universitetą.

Kasmet daugiau nei pakankamai tokių girvydų kryžmantų baigia mokyklą. Dalis jų studijuos, nes to nori tėvai, nors patys apskritai dar nežino, ko norėtų iš gyvenimo. Dalis jų bandys laimę ir puls pro pirmas atlapotas aukštosios mokyklos duris, pernelyg negalvodami, kur eina. Dalis jų kris po pirmųjų pusmečių. Dalis įstos į VNF vietas ir pasididžiuodami trimituos, jog mokosi tik dėl diplomo, kaip tai daro Ramintos „sugyventinė“.

Visas šnekas šioje vietoje būtų galima baigti, jei aukštosios mokyklos šiems Girvydams savo durų neatvertų. Deja. Šiandien Lietuvoje, anot AIKOS, yra 23-ys universitetai ir 24-ios kolegijos. Tikrai ne visos jos specializuojasi siauroje srityje ir priima studijuoti tik saujelę abiturientų. Nemenka dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų turi daug studijų programų bei gali kasmet priimti ne vieną šimtą pirmakursių. Joms reikia studentų — gyvavimui būtino elemento.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2010 m. vidurinį išsilavinimą įgijo 45299-i žmonės. LAMA BPO sako, jog į aukštąsias mokyklas tais metais priimti 29989-i asmenys (apytiksliai 66% įgijusių vidurinį išsilavinimą). Įstoti bandė 39277-i žmonės arba 86,7% baigusių vidurines mokyklas. Į universitetus įstojo 17835-i abiturientai (apie 39% visų tų metų abiturientų). Į kolegijas — 12203-ys arba 27%. Paklausiu iš karto: ar kam nors atrodo logiška, kad į universitetus, kurie turėtų būti elitinės švietimo įstaigos, prieinamos gabiausiems, talentingiausiems ir labiausiai tobulėjimo trokštantiems abiturientams, patenka 39% įgijusių vidurinį išsilavinimą? Ar logiška, jog du trečdaliai abiturientų skuba į aukštąsias mokyklas?

Žiūrim, ką turim: aukštųjų mokyklų nemažai, studentų joms reikia daug. Iš kur juos traukti? Užsieniečiai, susižavėję Lietuvos studijų kokybe, kalnų upės srautu čionai nesiveržia. Tenka priiminėti vietinę liaudį, kurios didelės dalies bruožai jau aptarti.

Aukštosios mokyklos, lyginant su vidurinį išsilavinimą teikiančiomis įstaigomis, įveda vieną naujovę — šiokį tokį dugną. Nebegali kristi neatsitrenkdamas į kietą žemę. Nepažangumo kainos didelės, gali net tekti palikti universitetą ar kolegiją, kurioje mokaisi. Vis dėlto neišmesi visų, kurie įstoję į universitetą nustebo, nes sužinojo, jog čia reikės mokytis. Neišmesi masės, kuri turi vienintelį tikslą — „iškalti“ artimiausiam egzaminui reikalingą medžiagą, gauti penketą iš jo, o žinias pragerti artimiausiame bare. Tokių vaikščiojančių demotyvacijų per daug ir jos pernelyg reikalingos aukštosioms mokykloms, jog būtų verčiamos klauptis prieš mokslo kokybės standartus.

Iš gerai pagedusių produktų skanaus pyrago neiškepsi (nebent esi konservantų ir „Fairy“ arsenalu ginkluotas „prekybcentris“). Aukštasis mokslas prisitaiko prie tokių žmonių. Mažinami reikalavimai studentams, karpomos studijų programos, paprastinami moduliai. Mano fakultete, kai įstojau, netgi buvo (tebėra?) dvi to paties modulio „versijos“. Viena — bendras lygis, kita — supaprastintas (su atitinkamai užtvertu keliu pasirinkti dalį specializacijų). Prisitaikyk prie studentų, jei šie negali prisitaikyti prie tavęs.

Lyg to, kas parašyta, būtų negana, į sceną žygiuoja ir beveik nekontroliuojamas naujų studijų programų kepimas. Pakeiti saujelę modulių naujais, porą žodžių senos programos pavadinime, arba išvis atskverbi specializaciją — štai, „nauja“ studijų programa, kurią galima mesti į rinką. Kibkit, abiturientai, dideli ir gražūs!

Apie dėstytojų darbo kokybę pasakysiu tiek: situacija, kai negalima pakeisti savo veiksmais ir žodžiais studentus niekinančio, ar akivaizdžiai dėstyti nemokančio dėstytojo, yra ydinga. Tokie asmenys dar labiau smukdo ir taip menką bendrą srauto motyvaciją. Nekalbu apie tai, kad ir savo darbą atlieka prastai. Ne tik mokiniai turėtų konkuruoti dėl vietos aukštosios mokyklos auditorijoje, bet ir dėstytojai.

Vis dėlto pagrindinė problema yra būsimi (vėliau ir esami) studentai bei per didelis aukštųjų mokyklų skaičius Lietuvoje. Kol mokiniai bus „aukso grynuoliai“, kurių negalima paleisti, nepaisant to, kokie jie yra, kol švietimo sistemoje nebus išklotos trinkelės, į kurias nesimokantis tinginys gali atsitrenkti, kol aukštosios mokyklos jaus poreikį pro savo duris įtraukti kiekvieną praeinantį asmenį, kol tėvai į tokias svetingas vietas stums savo nemotyvuotas atžalas, tol apie kokybišką aukštąjį mokslą galėsime svajoti, žvelgdami į kokius nors pasaulinius universitetų reitingus, kur, geriausiu atveju, esame antrojoje tūkstančio pusėje.

Dalies šio tinklaraščio svečių galvose galbūt sukasi toks klausimas: „Kas per velnias yra ta studentų atstovybė?“. Tai yra studentų savivaldos organas, greičiausiai esantis kiekviename universitete, kurio nariai rūpinasi (turėtų rūpintis) studentų gerove: organizuoja pirmakursių stovyklas, dalyvauja įvadiniuose renginiuose, studijų sutarčių pasirašymuose, rūpinasi bendrabučių, LSP, studijų mainų programų reikalais, organizuoja įvairius renginius, tarpininkauja esant konfliktams tarp studentų ir dėstytojų, teikia informaciją ir t. t. Po „krikštynų“ buvote pakviesti vakarą praleisti klube? Greičiausiai tuo pasirūpino studentų atstovybė. Seniūnas prašo užpildyti anketas apie dėstytojus ir jų darbo kokybę? Turbūt už to slepiasi studentų atstovybė. Dažnai (visada?) SA dar išskirstoma į mažesnes fakultetines studentų atstovybes.

Mūsų FSA turi gan gražią reputaciją: prie jos prisijungia net kitų fakultetų ar universitetų studentai, organizuojama daug renginių, iš kurių svarbiausias — pavasarį vykstantis festivalis, pavadinkime jį „Purrfomance“, gan glaudžiai bendradarbiaujama su fakulteto administracija, rūpinamasi studijų kokybe, likimo valiai nepaliekami ką tik į universiteto bendruomenę kojas įkėlę pirmakursiai. Aktyvių ir visuomeniškų studentų organizacijos šlovę temdo turbūt tik dėstytojai, kurių akyse „atstovybininkas = skolininkas“. Nors dūmai be ugnies nekyla, todėl ir toks požiūris turi pagrindą. Beje, tvirtą pagrindą.

Aš pati studentų atstovybei nepriklausau. Tada, kai vyko atranka, žalsvi bendrabučių elfai pakuždėjo į ausį, kad geriau to daryti nereikia, ir aš likau už atstovybės „sandėliuko“ ribų. Dabar matau, kad žalsvieji vis dėlto buvo teisūs. Vis dėlto esu gan neblogai informuota, kas tame „sandėliuke“ dedasi.

FSA — ne karalystė ir jos valdžioje sėdi ne iki gyvos galvos sostą laikantys monarchai. Kasmet išrenkamas naujas studentų atstovybės pirmininkas. Kadangi vienas žmogus nepasirūpins visais viešųjų ryšių, projektų, socialiniais, LSP, akademiniais ir kitais reikalais, jam reikia koordinatorių komandos. Dabartinio pirmininko pirmtakas dirbo puikiai ir turėjo gerą bei stiprią komandą. Vis dėlto ir jam atėjo metas užleisti savo postą naujam pirmininkui.

Vieną gražų rudens vakarą, per FSA susirinkimą paklausus, kas norėtų pakeisti ankstesnį pirmininką, savo ranką nepasidrovėjo pakelti vienas pilietis „studentautojas“. Atstovybės liaudis tuo nebuvo sužavėta, kitaip kažkam iš auditorijos nebūtų kilęs klausimas „Ar galim siūlyti savo kandidatus?“. Susižavėti ir nebuvo kuo. Būtent šis pilietis pernai metais išvėmė blogiausio studento titulo vertą frazę „Iki „Purrfomance“ festivalio į paskaitas nėjau“ (frazė greičiausiai nėra itin tiksli, bet mintį, manau, perteikiau). „Purrfomance“ vyksta pavasario viduryje. Maža to, vienas atstovybės narys jį apibūdino kaip asmenį, kuris sprendimus priima vadovaudamasis vien savo simpatijomis: „Man nepatinka krepšinis, todėl krepšinio rungtynių su dekanatu neorganizuosim!“.

Buvo prašnekta apie dar du kandidatus į pirmininko postą. Pirmasis kandidatūros atsisakė (gaila), antrasis neatsisakė, bet jo kandidatūra nebuvo patvirtinta, nes „atėjo nepasiruošęs atsakyti į klausimus“. Vis dar nesuprantu, kaip buvo patvirtinta „studentautojo“ kandidatūra, nes, mano galva, logiškiausias FSA sprendimas tokioje situacijoje — stabdyti vykstantį karnavalą ir ieškoti rimtų kandidatūrų, o ne tvirtinti kandidatą „iš bėdos“.

Galop atėjo ilgai laukta diena, kai oficialios konferencijos metu naujasis pirmininkas turėjo būti išrinktas ir pakeisti senąjį. FSA nariai vėl pasinaudojo galimybe „sufail‘inti“ ir „studenatautojas“ tapo nauju atstovybės pirmininku. Užtat dar kraupesnė staigmena laukė jo komandos pavidalu.

Vieną postą tradiciškai užėmė senasis pirmininkas, dar trys naujosios komandos nariai — iš senojo pirmininko komandos, viena nauja koordinatorė — veteranė, jau bent kartą užėmusi koordinatorės postą (įdomu, kaip „studentautojas“ sugalvojo ją kviesti į komandą? Juk atstovybėje sukinėjosi dar daug ne itin kompetentingų asmenų), kitas koordinatorius, anot atstovybei priklausančių asmenų, ne geriausias pasirinkimas, bet ir ne tragedija, pora merginų (oi, kaip knieti pasimėtyti „cypiančios vištos“ ir panašiais epitetais) į komandą pakliuvo… Išsireikšiu švelniai: velnias žino, kodėl. Užtat naujoji cypimo, žioplumo ir nesiorientavimo situacijoje koordinatorė mane išvertė iš koto. Neįsivaizduoju, kaip sveiko proto žmogus, gali padaryti tokį sprendimą ir kišti ją į koordinatorius.

Visų pirma ar pažįstate nors vieną realią anekdotinę blondinę? Jei ne, rekomenduočiau susipažinti su šia „koordinatore“: pažinosite. Visų antra priėmimo į postą metu ji nieko nenutuokė nei apie cypimą, nei apie žioplumą, nei apie nesiorientavimą situacijoje. Įtariu, kad net nežinojo, kas šias sritis koordinuoja centrinėje SA. Be to, ji iki tapimo koordinatore nebuvo nė viename šio komiteto centrinės SA susirinkime.

Naujasis pirmininkas čia parodė pirmas proto užuomazgas (gaila, kad ne laiku, ne vietoje ir ne taip, kaip reikėtų). Apie tai, jog būtent ši madmuazelė taps cypimo, žioplumo ir nesiorientavimo situacijoje koordinatore, nežinojo niekas, išskyrus ją ir naująjį pirmininką. Nereikia ilgai mąstyti, kad suprastum, kodėl. Būtų tai paskelbęs SA, būtų sulaukęs klausimo „Tu durnas?“. Antra, pirmininkas susiprato, kad toks sprendimas tikrai ne vienam kels įdomius klausimus ir pabandė užkišti klausiančias burnas šia replika: „Aš žinau, kad yra žmonių su daugiau patirties, bet nusprendžiau pasirinkti tuos, kurie yra aktyvesni, nes patirtis įgyjama“. Verčiu į saldžiais melais ir smegenų „pudrinimu“ nepasaldintą kalbą: „Man giliai pochui patirtis ir gebėjimai. Pasirinkau asmenis, kurie dažniau FSA sandėliuke kartu su manimi mala šūdą. Sveikas prote, eik tu nachui!“.

Atsiprašau? „Patirtis įgyjama“? Tam buvo visi metai! Visi metai, kad įgytum patirties ar bent kartą nueitum į centrinius rūmus ir sužinotum, su kuo tavo koordinuojama sritis valgoma. Ši damutė to nepadarė. Jos domėjimasis cypimu, žioplumu ir nesiorientavimu situacijoje baigėsi tuo, jog ankstesniam koordinatoriui ir dar vienam šioje srityje dirbančiam asmeniui pasakė, kad gali į ją kreiptis, jei reikės pagalbos. Viskas. Tuo jos domėjimasis šiais reikalais ir baigėsi. Ji daugiau nepajudino nė piršto, kad prisidėtų prie cypimo, žioplumo ir nesiorientavimo reikalų, o centrinės studentų atstovybės komitete pirmą kartą apsilankė po to, kai tapo koordinatore (įdomu, jai kažkas pasakė, kad ji turi tai daryti, ar vis tik ji susiprato pati?). Vis tik tai, kaip matau, pirmininkui nesutrukdė kišti ją į atsakingą postą. Velniop logiką! Svarbu, kad ta mergaitė dažnai jam maišėsi akyse. Žodžiai apie „įgyjamą patirtį“ tebuvo blefas, skirtas situacijos sušvelnininui.

Tas „dar vienas šioje srityje dirbęs žmogus“ prie šios srities komiteto taip pat buvo prisijungęs neseniai, bet tai jam netrukdė rimtai dirbti, o ne „durnių volioti“. Po naujojo pirmininko išrinkimo, sužinojęs, kas tapo naująja koordinatore, apskritai nustojo lankytis FSA. Anot jo: „Tegul dabar viena su savo aktyvumu ir sukasi“. Gali būti, kad atsiras manančių, jog tai — nuoskaudos, užgniaužusios sveiką protą, kad nereikia sureikšminti postų, o svarbu stengtis dėl FSA gerovės. Vis dėlto aš 110-ią procentų pritariu šio žmogaus sprendimui: nematau nieko tikslingo ar prasmingo situacijoje, kai dirbi, o nuopelnus dėl pirmininko nekompetencijos susižeria gebėjimų neturinti ir darbo neįdėjusi vištelė. Nereikia kaip tam valstiečiui iš Prancūzijos revoliucijos karikatūrų tempti veltėdžių dvasininkų ir bajorijos.

Maža to, naujasis pirmininkas teigė, jog stengsis, kad studentų ir dėstytojų bendravimas būtų glaudesnis. Atsiprašau? Šis asmuo, kurį, garantuoju, kai kurie dėstytojai mielai pririštų prie popierinio lėktuvėlio ir paleistų pavėjui iš universiteto, kuris yra vienas tų, kuriuos galima kaltinti dėl „atstovybininko — veltėdžio nesimokančio alkoholiko“ įvaizdžio, skatins studentų ir dėstytojų bendravimą?! Kaip? Paspausdamas „Like“ po fakulteto Facebook statusu? Visi bendri studentų ir fakulteto renginiai, kurie buvo surengti po jo atėjimo į postą, įvardijami kaip „tradiciniai“. „Apvalieji stalai“ taip pat ne jo kadencijoje atsirado. Ačiū, bent, kad nė vienas iš tų renginių nebuvo užmuštas, bet sakyti, jog skatinsi dėstytojų ir studentų bendravimą, nors nedarai nieko, kas dar labiau jį pagerintų, yra kvaila.

Senasis pirmininkas, beje, ketino pakeisti FSA nuostatus ir į juos įtraukti punktą, jog daug akademinių skolų turintys asmenys negalėtų būti jos nariais (punktas įtrauktas nebuvo dėl tam tikrų „skylių“ jame). Garantuoju, naujasis šį punktą „pamirš“, nes tada greičiausiai virš jo paties galvos pakibtų šių nuostatų Damoklo kardas. Įdomu buvo išgirsti ir apie įraše plačiai aptartos koordinatorės ir vieno atstovybės nario, dėl nelankymo ir neatsiskaitinėjimo jau kviesto į pokalbį su dekanatu, verksmus apie tai, kaip šie neatsiskaito anglų kalbos. Anglų kalbos? Aš teisingai išgirdau? Norint atsiskaityti anglų kalbą tereikia kartais atsiversti vadovėlį, nueiti į testus ir atsiskaityti stambesnius darbus. Tai — lengviausias viso pusmečio modulis, o jie, mat, skundžiasi.

Tokių „studentų atstovų“ ne vienas ir ne du. Gerai. Bent jau paklausti apie skolų lapelių kainas galės greitai pateikti tikslią informaciją, žinomą iš patirties.

Vietoj epilogo: apskritai, mano galva, FSA yra per daug uždara. Jos santykiai su išore — studentais — prasideda ir baigiasi kvietimais prisijungti prie FSA, renginiais bei tam tikrų „paslaugų“ studentams teikimu. Studentai, esantys už jos ribų, FSA daro tai mažai įtakos, kaip tik įmanoma. FSA nariai patys išsirenka pirmininką ir patys įsivertina savo veiklą, o didžiausia atskaitingumo prieš studentus apraiška — transliuojami pirmininko rinkimai. Kažkada dar būdavo viešinami susirinkimų protokolai. Dabar ir to nebeliko. Atsakykite į klausimą: ar norėtumėte, kad taip dirbtų Seimas?

*

* Visi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Šis tekstas neturi nieko bendro su realybe. Tai yra šimtaprocentinis fantazijos vaisius. Kodėl taip parašiau? Atsakymą galite sužinoti pasinaudoję kontaktų forma arba parašę laišką adresu baltuma@gmail.com.

Darbo tikslas: susipažinti su trečiuoju studijų pusmečiu LVINBBU studijuojant laisvo oro vadybą.

Būtinas pasirengimas: baigtas antras laisvo oro vadybos pusmetis LVINBBU.

Įvadas

Pasibaigus trečiajam laisvo oro vadybos studijų LVINBUU semestrui Baltuma vėl skuba pateikti savo įspūdžius. Ataskaitą sudaro studijuotų modulių apžvalga, ypatingas dėmesys kreipiamas į dėstytojus ir atsiskaitymus. Vėliau bus pateikti ataskaitos priedai.

Šriodingerio katės biologija

Teorija

Šis modulis tęsė antrajame pusmetyje dėstytą Efektyvų dėstymą itin dideliu tempu. Medžiagos, manau, nereikėjo sugerti tiek daug kaip modulyje pirmtake. Pirmoji pusmečio dalis buvo sąlyginai lengva: gilinome žinias, įgytas mokykloje. Antrojoje pusmečio dalyje prasidėjo „rocket science“ (lyginant su tuo, ką mokėmės prieš tai) ir buvo dėstomas iki pat pusmečio pabaigos.

Teorijos paskaitų dėstytoją ištiko dažnas vidutiniško dėstytojo, turėjusio išskirtinį (gerąja prasme) pirmtaką, likimas. Nors Efektyvaus dėstymo itin dideliu metu paskaitų metu riešai paskausdavo nuo kone nepertraukiamo skubaus konspektavimo, vis tik tai buvo dar geriau, nei klausytis jokių akcentų neturinčio monologo, kuris septintoje auditorijos eilėje nebesigirdėdavo apskritai.

Būtent tas ir vykdavo. Nekalbėsiu apie Šriodingerio katės biologijos teorines paskaitas dėsčiusio asmens kompetenciją šioje srityje: akivaizdu, kad jos turi daugiau nei pakankamai (profesoriaus laipsniai — ne indulgencijos). Vis dėlto dėstytojas, stovintis prieš studentų auditoriją, turi turėti ir bent minimalius oratorinius gebėjimus. To aš pasigedau. Nukreipti dėmesį į tai, kas dedasi ant lentos ir prie jos, tapo labai sunkia užduotimi. Nekalbu apie jau nukreipto dėmesio išlaikymą ilgesnį laiko tarpą. Maždaug lapkritį Baltuma iki minimumo sumažino lankymųsi šiose paskaitose kiekį, nes pastebėjo, kad sąsiuvinis vis tik pildosi ne konspektais, o piešiniais su vienu personažu. Visgi būna ir blogiau, todėl šį dėstytoją saugiai patupdysime į „vidutinių“ kategoriją.

Praktika

Nieko naujo nepapasakosiu, nes Šriodingerio katės biologijos praktines paskaitas dėstė tas pats geras dėstytojas, kuris antrojo pusmečio pradžioje dėstė ir Efektyvaus dėstymo itin dideliu tempu praktiką. Bendravimas malonus, dėstymo metodika — pasirinkta tinkamai ir efektyvi. Tokių pokštų, kaip itin lengvi uždaviniai paskaitose, ir olimpiadų vertos užduotys, apie kurių sprendimus nieko nenutuoki, nebuvo.

Vis dėlto vieną mažą priekaištą turiu. Viena praktinė paskaita buvo rezervuota kontrolinių darbų perrašymams. Tik buvo pamiršta paminėti, kad perrašinėti gali tik tiek, kurie gavo mažiau nei 5-is balus. Kaip ir reikėjo tikėtis: atsirado vienas, gavęs patenkinamą pažymį, bet panoręs parašyti. Jam jau perrašius kontrolinį darbą dėstytojas užsispyrė, kad pažymio nekeis. Mano nuomone, tokioje situacijoje reikėjo arba iškart aiškiai nurodyti, kas turi teisę į perrašymus, arba, jei tai nebuvo padaryta, ankstesnį balą pakeisti į gautą už perrašytą darbą.

Laboratoriniai darbai

Vėl dainuosiu girdėtą dainelę apie panašumus su Efektyviu dėstymu itin dideliu tempu. Tas pats laboratorinių darbų kiekis, tas pats dėstytojų skaičius, tik „blogo“ ir „gero“ dėstytojo neturėjom. Tiksliau: nebuvo tokių ryškių skirtumų, kurie leistų klijuoti šias etiketes.

Šriodingerio katės biologijos laboratorinius darbus dėstė gan pagyvenęs docentas ir doktorantė. Abu dėstytojai bendravo maloniai ir pagarbiai, buvo paslaugūs. Keista, bet visos grupės (greičiausiai), išskyrus mane ir mano porininką, akyse doktorantė rodėsi kirvio pavidalu. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl, nes pas ją atsiskaityti laboratorinius darbus mums kaip tik buvo lengviau nei pas docentą.

Atsiskaitymai

Blogai. Blogai. Blogai! Blogai tai, kad Baltuma dar nesugalvojo, kaip nusibaus už pirmą modulį, kurio galutinis įvertinimas — 8. Negaliu kaltinti nieko, išskyrus save. Pradėti mokytis dvi dienas prieš egzaminą nebuvo pati protingiausia mintis (nors ta „ne pati protingiausia mintis“ pernai ir materializavosi į vieno dalyko dešimtuką).

Dar blogiau! Kaupiamąjį dalą sudaro itin neproporcingos dalys. Rašėme kolokviumą iš pirmos pusės semestro pradžios, kuris sudarė 40% balo, tokią pačią dalį atsikando egzaminas, sudarytas iš antros pusės semestro medžiagos. 10% balo sudarė 8-ių laboratorinių darbų įvertinimai, likę 10% — trijų praktikos paskaitose rašytų kontrolinių darbų įvertinimai.

Sakote, kad nieko čia neproporcingo? Kolokviumas ir egzaminas — norint jiems gerai pasiruošti, manau, laisvai užtenka savaitės ar (blogiausiu atveju) dviejų vidutiniškai intensyvaus mokymosi. Į praktikos paskaitų kontrolinius darbus galima nueiti nesiruošus (leidžia naudotis konspektais), bet, norint geresnio pažymio, valanda, atsiskaitymo išvakarėse praleista prie užrašų, nepakenks. Laboratoriniai darbai — vieną savaitę ruošiesi jo atlikimui (arba nesiruoši ir eini net nenutuokdamas, ką veiksi), kitą savaitę ruoši ataskaitą ir giniesi. Rimtai nesiruoši — gero pažymio nebus.

Galėčiau sutikti su dešimčia procentų, skiriamų praktinėms paskaitoms, nors, manau, būtų logiška skirti 15%, kaip buvo praeito pusmečio Efektyviame dėstyme itin dideliu tempu. Vis dėlto laboratorinių darbų, kuriems visą semestrą reikia skirti pakankamai daug dėmesio, įvertinimai sudaro per mažą dalį galutinio pažymio, o kolokviumas — per didelę.

9gag‘ologija

Teorija

Pagaliau! Pagaliau! Pagaliau! Buvo atsisveikinta su Nevėlavimo pagrindų ir Dėmesio neatkreipimo pagrindų dėstytoja. Ją pakeitė maloni, akivaizdaus mizantropiškumo nedemonstruojanti dėstytoja, turinti dėstymui pakankamus oratorinius gebėjimus. Pagaliau buvo galima atsipūsti ir nebijoti, jog būsi suvalgytas pusryčiams dėl to, kad dėstytojai pasirodė, jog tavo lūpos sujudėjo.

Nepaisant to, jog būna ir daug geresnių dėstytojų, šios dėstytojos darbą vertinu gerai. Modulio medžiaga išaiškinta tvarkingai ir nuosekliai, gausiai papildant pavyzdžiais. Vis dėlto, turiu paminėti, kad didelę dalį pusmečio pėdos stovėjo dėl dėstytojos nuolat kartojamų „Viskas yra Moodle“, nors tame Moodle nebūdavo nieko, kas mums aktualu. Šis nesusipratimas vėliau buvo išsiaiškintas.

Praktika

Ar žinote, kodėl nereikėtų studentų kišti į auditorijas su kompiuteriais, vos tik pasitaiko tokia proga? Todėl! Tik 9gag’ologijos paskaitose panašiuose tinklapiuose sėdėjo didžioji dauguma studentų.

To nebūtų buvę, jei dėstytojas būtų kontroliavęs, ką veikia jo studentai. Deja, dėstytojo interesai prasidėdavo ir baigdavosi monotonišku, neakcentuotu temos išdėstymu, parodymu, kur rasti paskaitos medžiagą, ir pasakymu „dabar patys pabandykit“. Tai, ar studentai „patys bandys“, jam irgi nebūdavo itin įdomu. Auditorija gali daryti, ką tik panorėjusi, kol tai daro tyliai.

Prie nekokybiško dėstymo galiu pridėti faktą, kad dėstytojas nuolat vėluodavo į paskaitas, neretai ateidavo joms nepasiruošęs. Maža to, nesusipratimas „Viskas yra Moodle/Nieko nėra Moodle“ buvo sukeltas to, jog pusmečio pradžioje mistinėmis aplinkybėmis šio dėstytojo buvome nukreipti į netinkamą Moodle kursą.

Pusmečio viduryje, kai didžioji dalis grupės neišlaikė pirmojo kolokviumo, su šiuo dėstytoju buvo kalbėta apie dėstymo metodikos keitimą. Spėkite, kas pasikeitė? Ogi niekas. Mano nuomonę apie šias paskaitas paliksiu atspėti.

Atsiskaitymai

Pusmečio viduryje ir pabaigoje rašėme du kolokviumus, prieš juos teko padaryti dvejus namų darbus. Priekaištų namų darbams neturiu: užduotys ne per lengvos, bet įveikiamos. Kolokviumus galėjome ne kartą perrašyti be reikalavimų už šią teisę susimokėti.

Studentų liaudį šiek tiek supykdė tai, jog pirmojo kolokviumo „pagrindinio rašymo“ užduotys buvo žymiai lengvesnės už pateiktas perrašymo metu. Prieš pradedant perrašinėti buvo leista penkias minutes apsispręsti dėl perrašymo ir išeiti iš auditorijos, nes kitu atveju bus užskaitytas perrašius gautas pažymys, nepriklausomai nuo to, koks buvo pirmasis. Išėjusių buvo ne vienas ir ne du. Perrašant antrąjį kolokviumą pastebėjau, kad viena užduotis net buvo palengvinta. Tai buvo logiška, nes prieš tai duota uždavinio sąlyga reikalavo poros puslapių sprendimo ir antžmogiško atidumo.

Voratinklių mazgų teorija

Teorija

Teorijos dėstymo metodiką ir dėstytoją vertinu gerai. Negaliu dėstytojo iškelti ant geriausiųjų pjedestalo (yra ir geresnių), bet ryškių minusų nurodyti negaliu. Vis tik paskaitos turėjo vieną žymų trūkumą — ilgį. Jos trukdavo pusantros akademinės valandos, kas, net viduryje darant pertrauką, pakankamai vargindavo. Ypač „smagu“ buvo, kai mūsiškį dėstytoją pavadavo kitam srautui teorijos paskaitas vedantis asmuo ir pertraukos išvis nebuvo. Galbūt dėl to pusė atėjusių studentų išėjo iš paskaitos?

Laboratoriniai darbai

Smagu, oi, smagu, kai dalies veltėdžių, per paskaitas žaidžiančių šachmatus ar garsiai klausančių muzikos, grupėje dėka tavo grupė gauna „nerimtos“ etiketę ir dėl to nepavyksta, tarkim, nukelti testo (tą pačią dieną reikėjo atsiskaityti modulio, kurį aprašysiu vėliau, laboratorinį darbą, bei rašyti 9gag‘ologijos kolokviumą).

Voratinklių mazgų teorijos modulį turiu pagirti už geriausią iki šiol matytą Moodle kursą. Teorinė medžiaga, testai, mokomieji žaidimai, kursinio darbo atsiuntimas — viskas Moodle. Prisikabinti galima nebent prie egzamino medžiagos trūkumo.

Apie dėstytoją negaliu pasakyti nieko išskirtinio. Sukalbama, pakankamai gerai dirbanti moteris. Tik grupės nuteisimas dėl dalies skolos nusipelniusių asmenų veiksmų nebuvo labai malonus ar teisingas.

Atsiskaitymai

Moodle aplinkoje laikėme tris nesudėtingus testus, rašėme kursinį darbą ir laikėme egzaminą. Visų pirma noriu „padėkoti“ daliai grupiokų, kurie sužinoję, jog kursinio atsiskaitymo datą ir laiką reikia pasirinkti patiems, nutylėjo tą informaciją. Pats kursinis darbas nebuvo labai sunkus: didžiausias problemas sudarė tai, jog reikėjo patiems išmokti dirbti su jam atlikti skirtu įrankiu. Voratinklių mazgų teorijos egzaminas buvo pirmasis, kurį reikėjo apsiginti (nors ir apsigynimu tai vargiai pavadinsi). Per egzaminą, beje, Fortūna nepamiršo parodyti, kaip ji „myli“ Baltumą: vienas klausimas konspekte, iš kurio mokiausi, buvo sukonspektuotas „kreivai“ ir tai man kainavo dešimtuką.

Laisvo užduočių pasirinkimo metodika

Teorija

Paskaitos, tokios, kokios vyksta dabar, netikslingos. Jose tiesiog aptariama visiems studentams prieinamose skaidrėse pateikiama medžiaga (aiški ir suprantama be didesnio vargo), nepridedant jokių naujų detalių. Paklausta pasiūlyčiau teorines paskaitas paversti konsultacijomis, į kurias eiti galėtų tie, kurie nesupranta skaidrių medžiagos ar turi problemų su laboratorinių darbų atlikimu. Apie dėstytojus negaliu papasakoti nieko itin įdomaus, nes šiose paskaitose lankiausi taip retai, kaip tik galėjau, o kai lankiausi, tai vargiai jų klausiausi. Kam? Pačiai perskaičius skaidres efektas bus net didesnis.

Laboratoriniai darbai

Laboratorinių darbų (nors dėstė ir dalį teorinių paskaitų) dėstytojas be konkurencijos yra geriausias šį pusmetį ir apskritai vienas iš geriausių iki šiol mano sutiktų. Su studentais bendrauja gražiai ir draugiškai, „kirvio sindromu“ neserga, esant reikalui visada galima susitarti dėl atsiskaitymo atidėjimo. Maža to, priešingai nei dauguma dėstytojų, kurių domėjimasis dėstoma sritimi, regis, prasideda ir baigiasi modulio apraše numatytų temų išdėstymu, šis savo sritimi domisi kur kas rimčiau: mielu noru pakonsultuos, naujus darbo įrankius ir metodus, priklausomai nuo studento interesų, parodys, kompiuterio ekrane pamatęs įdomų darbą, ne išjungti prašys, o klaus, ar studentas tai padarė.

Modulis taip pat puikiai paruoštas, Sukurta internetinė svetainė, kurioje galima rasti visą rūpimą informaciją, yra forumas, kuriame studentai gali diskutuoti modulio ir srities, kuriai priklauso laisvo užduočių pasirinkimo metodika, temomis. Studentai skatinami jame dalyvauti, spręsti įdomius galvosūkius, netgi taisyti dėstytojus. Pagrindiniame modulio svetainės puslapyje įkeltas išryškintas skatinimas pareikšti nuomonę apie modulį.

Deja, bet šis modulis taip pat ne be trūkumų. Pirmasis trūkumas (klausimas, ar apskritai tai trūkumas) — itin laisva užduočių formuluotė. Pirmame kurse studijuotose Technologinėje filosofijoje ir Savarankiško skaidrių nagrinėjimo metodikoje užduotys būdavo suformuluotos itin griežtai ir tiksliai, nurodomos net menkiausios detalės. Šiame modulyje būdavo nurodyta tik tai, ką reikia padaryti. Kaip — studento problema ir reikalas. Maža to, dažnai darbą reikėdavo pradėti ne nuo nulio, o klijuoti savo sukurtas detales ant jau paruošti karkaso.

Gaila, bet tai greičiausiai ir buvo priežastis, kodėl dauguma mano grupiokų pradėjo putotis, kaip jie nemėgsta „padaryk kažką“ tipo užduočių. Vėliau tai net išaugo į čirškimą, kaip šie nemėgsta pačio modulio, darbo metodikos ar įrankių, su kuriais atliekamos užduotys.

Atsiskaitymai

Šiame modulyje mūsų laukė 8-i laboratoriniai darbai. Vienas jų buvo neprivalomas, skirtas tiems, kurie nori gilinti žinias Laisvo užduočių pasirinkimo metodikos srityje. Taip pat rašėme vieną gan elementarų kontrolinį darbą ir laikėme testą.

Dabar į sceną žengia antrasis šio modulio minusas. Dalis testą sudarinėjusių asmenų persistengė kurdami klausimus. Tarkim, būdavo tokių klausimų, kurių atsakymai priklausydavo nuo to, ar variante pateiktas žodis užrašytas didžiąja raide. Tokių „skęstančių akmenų“ buvo prikišta daugiau nei pakankamai.

Gale semestro buvo galima pasirinkti, ar nelaikyti egzamino ir pasiimti balus, sukauptus semestro metu (kiekvieno laboratorinio darbo, testo ir kontrolinio darbo pažymys dauginamas iš 0,1 ir balai sudedami) ar laikyti egzaminą, kuris sudarys 40% galutinio balo, o semestre sukaupti balai atitinkamai 60%. Atspėkite, ką pasirinko Baltuma.

Kalba nr. 1

Teorija

Kalbą nr. 1 dėstė miela, draugiška ir paslaugi moteris. Paskaitos buvo smagios, pagyvintos diskusijomis, būdavo daug kalbama, klausinėjama nuomonės įvairiais klausimais, net rengti debatai. Naujų gramatinių ar sintaksinių dalykų beveik nesužinojome: gilinome laisvo oro vadybos srities žodyną, kalbos supratimą, rašymo ir kalbėjimo įgūdžius.

Atsiskaitymai

Rašėme du plačius testus bei keletą mažesnių, kurie nuo mano mokykloje laikytų skiriasi tuo, jog daug daugiau klausimų sudaro žodynas ar teksto supratimas. Taip pat atsiskaitinėjome „Home reading“ — knygos ištraukos supratimą (ir visų pirma perskaitymą) bei skaitant išmoktus žodžius. Egzamino metu reikėjo parašyti teksto santrauką, išversti trumpą tekstą į lietuvių kalbą ir tris minutes kalbėti viena iš iš anksto žinomų temų.

Labiausiai man patikęs semestro atsiskaitymas — „Research paper“ rašymas. Su rašto dalimi neturėjau jokių problemų, bet išgirdus, kad reikės pagal savo darbą padaryti prezentaciją, skrandis išraitė visą lotynų alfabetą ir dalį kinų hieroglifų. Būtų greičiausiai ir per burną išlipęs, bet pirmos paskaitos proga studenčiokai buvo anksti išleisti iš paskaitos.

Prezentacija praėjo geriau nei tikėjausi. Daug geriau. Neįtikėtinai gerai. Pasirinktas pristatymo būdas pasiteisino net ne 100-u, o visais 140-mt procentų. Dauguma grupiokų (jei ne visi) per prezentaciją kalbėjo apie priežastis, kodėl jie pasirinko tokią darbo temą, išnagrinėtus šaltinius, apklausos rezultatus ir darbo išvadas, o aš kalbėjau apie siaurą sritį, priklausančią nagrinėtai sferai, įterpdama saviškės apklausos rezultatus. Skaidrės su interneto memais, pasirodo, taip pat buvo puikus sprendimas.

Va, taip Baltuma pristatinėja savo prezentaciją. Katę nufotografavo: Apo (gabrielephotography.blogspot.com).

Visiškai nesitikėjau, kad po prezentacijos gausiu dėstytojos laišką, kuriame mano prezentacija bus pavadinta geriausia, o manęs lauks kvietimas pavasarį vyksiančioje konferencijoje pristatyti pranešimą. Tiesą sakant, dar dabar neįsivaizduoju, kodėl nusipelniau tokios garbės. Mano galva, tikrai buvo sklandesnių ir rimtesnių prezentacijų, geriau šnekančių kalbėtojų.

Apskritai galiu pasidžiaugti, kad kalbėjimas prieš auditoriją man nebedaro tokių problemų, kokias kėlė studijų pradžioje. Prieš pirmą savo prezentaciją universitete, įvykusią pirmo semestro gale, buvo išbandytos visos įmanomos atsipalaidavimo technikos (nepadėjo) ir prigerta valerijonų tinktūros (taip pat nepadėjo). Ruošiantis šiai prezentacijai nereikėjo nei specialiai atsipalaiduoti, nei gerti raminančiųjų. Nors nemalonus jaudulys neišnyko, bet vilties, kad kažkada viešas kalbėjimas Baltumai nekels diskomforto, yra.

Kalba nr. 2

Teorija

O buvo taip: pamatė Baltumos vaikinas skelbimus, kad buriama viena nemokama Kalbos nr. 2 grupė. „Pričiešino“ ir Baltumą nueiti į pirmą susitikimą. Vietoj dėstytojo lauktų dešimties žmonių atėjo bent šimtas. Buvo padaryta atranka, kriterijumi pasirinktas pažymių vidurkis. Taip Baltuma pateko į nemokamą Kalbos nr. 2 grupę, o Baltumos vaikinas ne.

Šį modulį dėstė žmogus, kuriam ši kalba gimtoji. Tai itin aktyvus, emocionalus, visada linksmai nusiteikęs dėstytojas. Problema: beveik nebuvo paskaitų, į kurias jis nevėluotų. Be to, bendravimas su šiuo asmeniu leido įsitikinti, kad lietuvių kalba vis tik yra beprotiškai sunki: berods aštuonis metus pragyvenęs Lietuvoje jis vis dar šneka su akcentu, nuolat klausinėja, kaip sakyti vieną ar kitą žodį, ar tam tikra konstrukcija teisinga. Teko susidurti ir dar dvejais dėstytojais. Vienas jų, nors šneka jau be akcento ir yra gan „sulietuvėjęs“ (nevėluoja ir nėra pastebimai ekspresyvus) sakė, jog lietuvių kalbos niekada neišmoks. Kitas, mūsų šalyje pragyvenęs jau dešimt metų, vis dar kalba su gan nemenku akcentu.

Šiek tiek suerzino tai, kad paskaitas pradėjus spalį, teko kelias paskaitas atidirbti sesijos metu.

Atsiskaitymai

Teko rašyti du kontrolinius darbus, „pusegzaminį“ ir egzaminą. Nieko įdomaus nepapasakosiu. Greičiausiai paklausti, kaip įsivaizduojate atsiskaitymus kalbos, kurią dauguma pradėjo mokytis nuo nulio, juos įsivaizduosite teisingai.

Išvados

Baltumai reikia nusibausti. Tokio blogo vidurkio ji dar neturėjo ir dabar dreba dėl stipendijos. Įdomu, ar tai tendencija: nelyginiais semestrais „volioti durnių“, o lyginiais mokytis?

Apskritai apie šį pusmetį negaliu pasakyti nieko įdomaus. Ryškiausi epizodai: Laisvo užduočių pasirinkimo metodikos dėstytojas, kurį galima rodyti kaip gero dėstytojo etaloną, ir mistiškai sėkminga Kalbos nr. 1 prezentacija. Daugiau? Nieko. Nebuvo nieko išskirtinai gero ar blogo (tiesą sakant, blogo buvo, bet tam paskirtas artimiausias ataskaitos priedas). Nebuvo — neturiu, ką pasakoti.

*

* Visi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Šis tekstas neturi nieko bendro su realybe. Tai yra šimtaprocentinis fantazijos vaisius. Kodėl taip parašiau? Atsakymą galite sužinoti pasinaudoję kontaktų forma arba parašę laišką adresu baltuma@gmail.com.

Vis dar kasdien pareigingai užeinu į blogas.lt. Galbūt pasirodė nauja Lino „Studento dienoraščio“ dalis, gal Linoreta ar Katė Ant Palangės ką nors parašė? Galbūt netyčia blogotop‘e šviečia dėmesio verti įrašai? Ne išimtis buvo ir sausio 30-oji. Tądien geriausių įrašų saujoje buvo įrašas pavadintas „Hujnia. Prologas.“…

Žmonės „iš išorės“, pernelyg gerai nežinantys blogas.lt madų ir kasdienybės, greičiausiai nėra pažįstami su tokiu fenomenu kaip internetinės istorijos. Bandyti susipažinti nesiūlau. Nebeverta, nebent esate ekstremalai ar mazochistai. Regis, tuos laikus, kai šis vietinis žanras buvo vertas dėmesio, reikia pamiršti; užvožti karsto dangtį, sukalti vinis, sudeginti ir pelenus paleisti pavėjui.

Internetinių istorijų nebeskaitau jau senokai. Kažkada buvo smagu. Vėliau nervino tai, jog į šį kiemą prigužėjo nei originalių minčių, nei gebėjimų, nei noro tobulėti neturinčių mergiočių, kurios perskaitė Sidabrinės istorijos skyrių ir nusprendė, kad pačios yra ne prastesnės, todėl parašys savo istoriją. Po to sekė nusivylimas, nes kokybės kartelę virš purvo laikę kūriniai iš blogas.lt dingo. Galop internetinius romanus apskritai apleidau, nes tai tapo neįdomu. Gerai žinomos „originalios“ idėjos, gerai žinomi „originalūs“ siužetai, gerai žinomi puslapiai su veikėjų nuotraukomis, kurios atrodo matytos jau ne vieną kartą, netgi krūvos gramatinių klaidų — tos pačios jau kraupiai daug kartų matytos. Tapo ne baisu. Tapo neįdomu. Pilkumos etalonas.

Turiu paminėti, kad kartais užtikdavau tokių „perliukų“, jog likdavo tik juoktis. Tarp daugybės kvailų, suluošintų bandymų apsiauti rašytojų batus, pasitaikydavo tokių, kurie įkopdavo į naujas tyro žioplumo ir absurdo aukštumas. Pavyzdžiui, tūla MX rašė istoriją apie po avarijos išgyvenusią merginą, kurioje, be daugybės kitų grubių logikos klaidų, buvo veikėjas gydytojas (ne bendrosios praktikos), kuris praktiką atlikinėjo savaitę. Savaitę?! Aš vis dar negaliu patikėti, kad ji taip parašė, nes man sunku įsivaizduoti tokį genijų, kuris praktiką atlikinėtų savaitę. Įdomu, ar ta mergina bandė domėtis medicinos studijomis, ar pamanė, jog pakaks to, jog žino, ką reiškia raidės KMU?

Norite paklausti, kaip gali būti jog neskaičiau internetinių istorijų, jei apie jas dabar kalbu? Vis žvilgtelėdavau į „25 skyrius“ ir „67 dalis“ tipo užrašais padailintus pavadinimus blogotop‘e ir nuspręsdavau juos atversti. O gal internetinių istorijų laukia renesansas? Svajok, Baltuma, svajok…

Taip priešpaskutinę sausio dieną naujoje naršyklės lango kortelėje buvo atverstas įrašas „Hujnia. Prologas.“, kurį parašė Monika Rrrrr . Vien iš mergaitės buko, „šūstros“ paauglės iš „onjuko“ stiliaus pseudonimo ir atitinkamo įrašo pavadinimo reikėjo susiprasti, kad ne šedevrą skaitysiu, bet negi dabar teisi knygą pagal viršelį ir autoriaus pavardę (įrašą pagal pavadinimą ir autorės pseudonimą)? Gal už to slepiasi tobulas perlas? Skaitom!

Dabar tikrai galiu nuoširdžiai pasakyti: to, ką perskaičiau, nesitikėjau baisiausiuose lūkesčiuose. Niekada neskaičiau nieko tokio kraupaus ir nesitikėjau, kad skaitysiu. Tai yra absoliuti tragedija pradedant istorijos pavadinimu ir baigiant paskutine prologo raide. Išprievartauta ir sudarkyta kūryba. Neįsivaizduojamai suluošinta literatūra. Nukankinta kalba. Gerai pasakė Raminta: bent jau daiktus mergaitė tikrais vardais vadina, nes istorija tikrąja to žodžio prasme yra „chuinia“. Tos merginos lietuvių kalbos mokytoja greičiausiai pasikartų pamačiusi, ką jos mokinė išdarinėja.

Visų pirma, kvailas nesusipratimas antraštėje — „Kale kale, rūkyk Tu padvale :*“. Vėl geriausios „onjuko“ ir neapsipūkavusių paauglių, kurioms smegenis užspaudė hormonai, tradicijos. „Šūstrumo“ taškus renkančių intelekto nesužalotų cyplių, kurios prieš savaitę „tūse“ girtos pasibučiavo su penkiais vaikinais ir dėl to dabar yra „baisiai kietos“, verti žodžiai ir šypsenėlė gale. Varge, vargeli…

Įrašas prasideda visiškai neišskirtiniu dialogu, kuris žadina tą šaltą déjà vu, jog buvo jau daug istorijų, kur kažką panašaus skaičiau. Dialogas pasibaigia vieno iš jo dalyvių — merginos — išėjimu, o kitas dalyvis — vaikinas — skambina geriausiai draugei ir guodžiasi: „Tos kalės visada mane palieka vieną“. Iki pokalbio pabaigos įrašas tėra dar viena, eilinė blogas.lt internetinė istorija.

Tada prasideda košmaras. Autorė apibūdina vaikiną — Džonį (kaipgi tipinė internetinė istorija be „mandrų“ užsienietiškų vardų?). Jis — nusivylęs turtingas donžuanas, kurio tėvai nužudyti, o jo mylima mergina — geriausia draugė — neatsako į jo jausmus. Originalu jau N-ąjį kartą. Lygiai taip pat neoriginalu ir kvaila pirmai progai pasitaikius apibūdinti visas veikėjų namų interjero detales, kiek tik jų telpa vaizduotėje, bei padaryti tai taip, jog atrodytų, kad tie aprašymai yra pūvanti lavono koja, negrabiai prisiūta prie jos neturinčio žmogaus.

Vėliau pereinama prie Džonio jausmų geriausiai draugei — Koko — ir jos pačios gyvenimo. Autorė vėl puikiai pademonstruoja, kad iš jos tikėtis ko nors originalaus nereikia. Džonis yra eilinis „kiec“ internetinių romanų chamas, kuriam merginos rūpi tik kaip sekso objektai, nes „ta vienintelė“ nekreipia į jį dėmesio. Koko, benamės našlaitės studentės, apibūdinimas tiesiog blankus.

Logikos skylės tekste ne tokios didelės, kaip savaitę praktiką atlikinėjęs MX gydytojas, bet jų yra. „siena buvo iš minkšto juodo banguoto audinio“ ir „staliniai staliukai“ greičiausiai tėra nemokėjimas reikšti minčių ir tingėjimas prieš publikuojant perskaityti, ką parašei, bet našlaitė studentė, kuri neturi net bendrabučio kambario ir glaudžiasi pas draugus, yra mažių mažiausiai keista. Socialinė stipendija? Našlaičio pensija? Pirmumo teisė į vietą bendrabutyje daugumoje universitetų? Ir vis tiek reikia glaustis pas draugus? Komentarų neturiu.

Su rašyba ir klaidų taisymu Monika Rrrrr nedraugauja („o nuo penkiarių jis ėjo vienas“, „kai jie pasimylėdavo jis jas išvardydavo“, „gavo stipendija“, „Ta diena kip tik turėjo būti“). Santykiai su skyryba tragiški. Ji prideda kablelių ten, kur jų nereikia („Eri, greitai apsirengė ir išėjo“, „Džonis atsikėlė iš lovos, ir pasileido muzikos centrą“, „dvi skirtingų spalvų pagalvės, atšvietė visą kambarį“), dar dažniau praleidžia reikalingus skyrybos ženklus („jis jai skambina kai tik pasimyli su kokia mergina“, „Bet po to kai jie pasimylėdavo jis jas išvardydavo jei jos pačios neišsidešdindavo“, „Bet jis ją atidavė į globos namus kai jais suėjo treji“, „aš nebeištversiu Koko, aš mirsiu“).

Kraupiausia šio prologo vieta — nuoseklios minčių plėtotės nebuvimas. Nors šioks toks bendras minties nuoseklumas yra, bet pats tekstas chaotiškas. Vėlgi gerai Raminta pasakė: sakiniai sumesti tarsi atsitiktinai. Viename sakinyje kalbama apie nužudytus tėvus. Kitame sakinyje visiškai be priežasties šokama prie geltono kambario. Nuo epiteto Džonio namams šokama prie jo turtinės padėties, vėliau vėl grįžtama prie namų.

Skirkime šiek tiek dėmesio ir komentarams, kuriuos paliko autorė:

Nežinau kaip jums man tai ši istorija patinka.

Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats šuo, ar ne? Pasirodo, mergaitė pasitikėjimo savimi stoka nesiskundžia. Problema: save gerbiantis žmogus, kuris kuria, tokią šlykščią rašliavą tuoj pat ištrintų ar imtųsi rimto redagavimo, o ta mergaitė ne tik ją paviešino, bet ir pareiškė, jog tas žodžių kratinys jai patinka.

Sakykit kur blogai.

Tai pakomentuosiu vėliau.

Žinoma patys pirmi skyreliai nebus įdomūs, tik įžanginiai.
Bet vėliau vaiksmas bus kone kiekviena jų.

Įdomu, kas turi nutikti, kad vietinės reikšmės „šekspyrės“ pagaliau suvoktų, jog įdomu turi būti čia ir dabar, o ne „kažkada vėliau“. Be to, įžanga kaip tik turėtų būti įdomi ir įtraukianti. Tikrai ne visi žmonės nusprendžia skaityti nuobodų kūrinį toliau ir laukti stebuklo, kuris šį pavers įdomiu.

Juk jūs jau žinote kaip aš rašau. :*

Savo nelaimei jau žinau. Įdomu, ką veikia žmonių, kurie tau suspaudė „Patiko“ ir iškėlė į blogotop‘ą, smegenų ląstelės? Akivaizdu, kad ne tą, ką turėtų.

Tebūnie prakeiktas mano smalsumas, kuris pastūmė mane pažiūrėti, kas per veikėja turi tokią neadekvačiai gerą nuomonę apie save. Pasirodo, ji jau yra parašiusi vieną internetinę istoriją. Kita dar rašoma.

Nekomentuosiu jų. Neverta: jei pradėčiau komentuoti, manau, šis įrašas būtų dvidešimties tūkstančių žodžių ilgio. Abi tos istorijos tragiškos visomis prasmėmis: siužeto, veikėjų, meninės vertės, emocijų raiškos, minčių plėtotės, stiliaus, gramatikos, sintaksės. Tai yra kraupus pasityčiojimas iš rašymo. Iškalbingas vien faktas, kad mergaitė daro tokias klaidas: „alcoholikų“, „kalidoriumi“ ar „nervahirurgė“. Tai yra klaidos, kurių neturėtų daryti žmogus, bent kartą matęs padorų rašytinį tekstą ar lankęsis lietuvių kalbos pamokose.

Beje, minėjau, kad pakomentuosiu „Sakykit kur blogai“. Tai yra geriausias komentaras (autorės pseudonimas — blush666):

cocaine666.blogas.lt/99-skausmo-ir-1-meiles-pirma-8.html#comments

Tai nėra vienintelis tokio stiliaus šios merginos „atsišaudymas“. Informuota apie klaidas ji skuba ne jas taisyti, o išvemti atžarų „Eik velniop su savo nuomone“ stiliaus atsakymą. Akivaizdu, jog šiai mergaitei trūksta elementarios brandos ir etiketo žinių, kad galėtų publikuoti savo internetines istorijas. Beje, prie to „Sakykit kur blogai“ reikėtų pridurti „Kai pasakysit, aš įniršiu ir jus iškeiksiu“. Toks sakinys labiau atitiktų realybę. Daugiau komentarų neturiu.

Net nežinau, kodėl parašiau šį įrašą. Greičiausiai tai noras kitais žodžiais pasakyti: „Prisiminkite, nuo ko viskas prasidėjo, ir pažvelkite, kuo tai tapo“. Kažkada, kai internetines istorijas rašė daugiausiai tie, kurie mokėjo ir galėjo taip daryti (su retomis išimtimis), kabinau akis kiekvienam jas kritikuojančiam hipsteriui. Dabar akis lupčiau tiems, kurie stotų ginti dabartinių istorijų. Jose nebeliko nieko gero ir vertingo, o Monikos Rrrrr pavyzdys rodo, kad internetinės istorijos pasiekė savo bedugnę. Neškite, mielieji draugai, karstą, vinių ir plaktuką!

Garbinga, sąžininga ir kompetentinga komisija (aš, aš, aš ir Linas) sudarė tokį didžiausių internetinių nesąmonių lizdų sąrašą:

1. Provita.vdu.lt — nepaskaitęs nesuprasi. Paskaitęs irgi ne visada.
2. Nijolės Oželytės Facebook siena — taip ir knieti brūkštelėti ką nors apie raudonplaukių sielas ir smegenis (taigi, taigi, taigi).
3. Bernardinai.lt — Skraidantis spagečių monstras sako: „Patinka“!
4. Demotyvacija.lt komentarai — (su retomis išimtimis) runkeliška lietuviško Facebook jaunimėlio populiacija visame savo runkeliškame į kaimo purvą įkištų nosių gražume („Ko če verki noliferi? Nepatinka kad kopijojam iš to kazkokio 9geg tai ejk ir sedek ten. Dar vienas supistas moralfag ble“).
5. Delfi.lt komentarai — o kaipgi be klasikos?

Muzika?

Mieli bendrapiliečiai, nejau po „Kelio į žvaigždes“ (labiau tiktų „Kelio į nekokybiškų cover‘ių pelkę“) garbės reikalu tapo visais įmanomais būdais išprievartauti kiekvieną populiarią dainą (1, 2), bet gal galima susilaikyti? Aš suprantu, kad nė vienas perdirbinys nėra rimtas, o originalai — ne šedevrai, bet tai, kas buvo padaryta su šiomis dainomis neatlaiko jokios kritikos ir yra panašu į ginklą, skirtą kankinti karo belaisviams.

Muzika!

Jei po ankstesnio skyrelio še(ū)devrų ausys kraujuoja, gydymuisi rekomenduoju:

• Dieviškus balsus iš miuziklo „Katės“.
• The Piano Guys grojaraštį. Ak, tie miklieji piršteliai.

Konstitucinis turgus

Regis, kai kurie mūsų politikai yra arba visiškai nesiorientuojantys situacijoje, arba laiko save aiškiaregiais, kuriems nebūtina prieš šnekant bent kiek pasiaškinti, kodėl Vengrija užsitraukė ES nemalonę. Juk taip smagu vėl parėkauti apie „tradicines vertybes“!

Henrikas VIII-asis nori dar vienos žmonos

Pagaliau baigiau žiūrėti serialą „Tiudorai“ („The Tudors“). Jo keturi sezonai sukasi apie Henriko VIII-ojo — žymiojo žmonų kolekcionieriaus ir budelio — Mėlynbarzdžio realybėje — valdymą. Serialas „visai nieko“, nors būdavo momentų, kai nervus tampydavo iki griežimo dantimis, ir pasitempti tikrai yra kur.

Pliusai:

• Sarah Bolger — Princesė Marija Tiudor (ypač ta scena, kur ji ambasadoriui Eustace Chapuys sako: „But if I do become Queen, I swear to you now on the Holy Gospels and on the soul of my mother that I will make England faithful again! I will do whatever it takes! I will burn however many heretics I have to! I will spill as much blood as I have to to make this unfortunate realm Catholic again, and heal it, so help me God!“. Tikroji Marija užėmusi sostą kažką panašaus ir nuveikė, dėl ko gavo Kruvinosios Merės pravardę), Sam Neil — Kardinolas Wolsey, James Frain — Thomas Cromwell’is, Gerard McSorley — Robert‘as Aske, Alan Van Sprang — Francis Bryan‘as, Laoise Murray — Elizabeth Tudor, Bosco Hogan — Vyskupas John‘as Fisher‘is, Hans Matheson — Thomas Cranmer‘is.
• Pagaliau kažkas rimtai atkreipė dėmesį į visas Henriko VIII-ojo žmonas bei dalį meilužių. Tikiuosi, kad kada nors bus tokių, kurie atkreips dėmesį ir į tai, jog Tiudorų dinastijoje ne vien šis Mėlynbarzdis buvo.
• Scena su Mikelandželu.
• William‘o Compton‘o ir Thomo Tallis romanas.
• Erotinės scenos. Šioje vietoje kūrėjai išties pasistengė.
• Scena, kurioje karalius sužinojęs, jog mirė jo pavainikis sūnus, verkia prie šio regalijų.
• Imtynių su Prancūzijos Karaliumi Pranciškumi I-uoju scena.
• Thomo Cromwell‘io galas 3-iojo sezono pabaigoje.
• Henriko VIII-ojo gailėjimasis pirma dėl Kardinolo Wolsey, vėliau dėl Thomo Cromwell‘io mirčių.
• Scena su Milano kunigaikštiene Kristina.
• Antrojo Catherine Parr vyro mirties scena.

Minusai:

• Iš abiejų Henriko VIII-ojo seserų (Marijos ir Margaritos) buvo nulipdytas mažių mažiausiai kvailas Princesės Margaritos personažas, kuri ištekinama už seno Portugalijos karaliaus ir po kelių dienų uždusina jį miegantį. Žinant, kad abi tikrosios princesės turėjo žymiai įdomesnius gyvenimus, tai yra itin apmaudu. Michael‘as Hirst‘as (serialo kūrėjas) aiškino šį sprendimą tuo, jog nenorėjo dviejų Princesių Marijų, nes manė, kad kūrybinė grupė painiosis tarp jų. Įdomu, kuo jis savo bendradarbius laikė? Stereotipiniais besmegeniais amerikiečiais?
• Princesė Marija, kurios gyvenimu daugiausiai ir pagrįstas Princesės Margaritos personažas, buvo apibūdinta kaip „a Paradise—tall, slender, grey-eyed, possessing an extreme pallor“, apie ją buvo rašoma, kad „Nature never formed anything more beautiful.“. Kas, velniai griebtų, yra čia?
• Anne Boleyn personažas nė iš tolo neprimena moters, kuri galėtų ilgus metus už pavadžio laikyti meilužes kaip kojines keičiantį karalių ir net privesti jį prie atsiskyrimo nuo Romos katalikų bažnyčios. Tai — kaprizinga, isteriška, vėliau ir paranojiška mergiotė, kuriai retkarčiais pavyksta numesti gan taiklią repliką. Antrojo sezono gale jos nuolatinės temperamento audros spėjo taip įsipykti, jog net laukiau to momento, kai prancūzų budelio kardas perrėš jai kaklą.
• Neišnaudoti kai kurie įdomūs istoriniai momentai. Henriko VIII-ojo ir jo pavainikio Henry‘io FitzRoy‘jaus motinos Elizabeth Blount romanui bei po jo sekusiems karaliaus ir Anne Boleyn sesers Mary santykiams skirta taip mažai dėmesio, kiek tik galėta (abu romanai truko keletą metų; buvo spėjimų, jog pirmi du Mary Boleyn vaikai sugyventi ne su jos vyru, o su Henriku VIII-uoju). Maža to, pamirštas Anne Boleyn ir Henry‘io Percy‘io romanas (pastarasis vėliau dalyvavo šios „teisme“ ir nualpo išgirdęs verdiktą).
• Iki panagių juodumo lėkšta scena, kurioje per vaidinimą karalius pirmą kartą atkreipia dėmesį į Anne Boleyn, ne tokia lėkšta, bet irgi žavesio nekelianti sapno scena.
• Scena, kurioje Charles‘as Brandon‘as lyg niekur nieko Prancūzijos karalienės Klaudijos prašo su juo permiegoti. 
• Jane Seymour, kas ir iš portreto matosi, nebuvo tokia gražuolė, kokia yra pavaizduota seriale.
• Fracis Bryan‘o, Anne Boleyn antros kartos pusbrolio, kuris pirmai progais pasitaikius atsuko šiai nugarą ir taip užsidirbo Pragaro vikaro pravardę, personažas buvo į serialą įtrauktas per vėlai.
• Catherine Howard į Henriko VIII-ojo dvarą patupdė jos dėdė, Norfolko kunigaikštis. Vargiai tikėtina, kad tai būtų padaręs Charles‘as Brandon‘as ar Edward‘as Seymour‘as (padėjo galvą nuristi vienai Norfolko kunigaikščio dukterėčiai ir po to karaliui ant lėkštutės patiekė kitą?).
• Catherine Parr ir Henriko VIII-ojo „romanas“: porą kartų pasikalbėjo, kortomis pažaidė ir pas šviežią našlę jau keliauja vedybų pasiūlymas.
• Charles‘as Brandon‘as vis tarsi iš niekur griežiantis dantis ant kitų dvariškių.
• Nuolatinis Henriko VIII-ojo melavimas ir veidmainiavimas (pavyzdžiui, pasakymas seseriai, kad po Portugalijos karaliaus mirties galės tekėti už to, ką pati išsirinks, o kai ši išteka, rėkimas, jog buvo ne taip suprastas), kuris neiššaukia absoliučiai jokių emocijų.
• William’as Brereton’as nebuvo jėzuitas. Jėzuitų ordino tuo metu dar nebuvo.
• Taigi, taigi, tagi, taigi… Dizaineriai į darbo vietą turbūt kartais ateidavo girti. Be to, esu beveik garantuota, kad tais laikais tokios ryškios spalvos kaip ši išgauti dar nėjo.

Rekomenduoju: mėgstantiems karūnas, dvarus, ilgas bei sunkias sukneles, šarvus, mūšius, intrigas bei panašią istorinę kasdienybę.

Nerekomenduoju: tiems, kuriems karūnos ir gražios suknelės asocijuojasi tik ir tik su saldžiai romantiškomis pasakomis, bei davatkoms, alpstančioms nuo pusės nuogos krūties vaizdo.

Kitas taikinys — „Bordžijos“.

Kas po to? Ateivis įsimylės žmonių paauglę ir jie pabėgs į Nibiru?

9gag.com skambiai, labai skambiai pranešė, kad ekranizuojama Isaac‘o Marion‘o knyga „Warm Bodies“, į kurią žiūrima, kaip į vienos didžiausių literatūros ir kino klaidų — „Seilėlydžio“ sagos pratesėją. Spėkite, kas už to slepiasi? Ogi ta pati „Summit Entertainment“, paleidusi į didžiuosius ekranus blizgančią Pedobear inkarnaciją ir neišmušamu Pokerface pasipuošusią jo širdies draugę. Išties gaila, nes filmas, pristatomas kaip „zombių meilės istorija“ ir, panašu, tęsiantis „geriausias“ „Seilėlydžio“ tradicijas, brutaliausiu būdu nužudys visai neblogą (nors vis tik tai nėra šedevras) knygą.

Taip, aš perskaičiau „Warm Bodies“ (internete plaukioja elektroninė versija). Tai yra trumpa ir gan intensyvi knyga (palyginus su keturiais storokais tomais seilėjimosi, koks tobulas yra Edvardas), lengvai „susiskaitys“, kai kurį nors vakarą neturėsite, ką veikti. Be to, tai yra žymiai už „Seilėlydį“ geresnis kūrinys, nors jame ir yra gan žiaurių „skylių“ (pavyzdžiui: zombiai atsimena, kas per daiktas yra civilizacija ir su kokiu padažu ji valgoma, pagrindinis veikėjas šneka apie virusus ir gama spindulius, bet nebemoka nei skaityti, nei vairuoti). Vertėtų paminėti, kad „Warm Bodies“ autorius neturi jokio išsilavinimo su literatūra susijusioje srityje, priešingai nei „Seilėlydžio“ autorė, Brigham Young universitete baigusi anglų kalbą. Jei jau pradėjome lyginti su „Seilėlydžiu“, tikrai ne pro šal pridurti, kad Isaac‘as Marion‘as pats atsakinėja į skaitytojų klausimus, kai tuo tarpu Stephenie Meyer, va, štai taip išsidirbinėja (1 dalis). Galų gale, iš atsakymų į klausimus susidaro vaizdas, jog „Warm Bodies“ autorius „Seilėlydžio“ netgi nemėgsta (tarp komentarų 9gag.com buvo užuomina, jog jis stengiasi, kad nuo jo knygos viršelio būtų nuimta Stephenie Meyer citata).

Važiuojam toliau. „Warm Bodies“ yra tiek pat zombio ir merginos meilės istorija, kiek žvirblis yra papūga. R (zombis) jausmai ir elgesys su Julie (mergina) yra greičiau keistas bandymas kompensuoti žmogiškų santykių trūkumą, turint tik itin menkas gaires, kaip tie santykiai turėtų atrodyti. Tai — atrofuoti, mėgdžiojami, pavogti jausmai ir išgyvenimai, o ne meilė. Galop, makabriškas „jis suvalgė jos vaikino smegenis ir jie įsimylėjo“ momentas yra kvailas ir labai netikslus. Reikia skaityti knygą, mielieji, ir nerašyti į straipsnius nesąmonių.

Dabar telieka tikėtis, kad „Summit Entertainment“ iš „Warm Bodies“ nedaro „zombių liaf stori“, o žinutės apie tai tėra sensacijų ištroškusių žurnalistų „išmislas“. Vis dėlto žinant, kur linksta hormonų užpiltos snarglių, kurioms vos pradėjo augti krūtys, širdys, tai vargiai tikėtina. Ir… Įdomu, kas toliau bus išnaudojami vardan pinigų siurbimo? Ateiviai? Vaiduokliai? Minotaurai?

Kaina: 526 Lt.

Skiriama nuostabiems, šlovingiems, genialiems, inovatyviems, pozityviems, visus aplinkui motyvuojantiems „Noway“ įkūrėjams: Herpay van Derpadel ir Herpard deDerpos.

Taip pat skiriama nepakartojamam, inovatyviam, pozityviam, šlovingam, nuostabiam, nepakartojamai motyvuojančiam, dieviškam ir dar kartą motyvuojančiam, taip, kad įsivaizduoti neįmanoma, Herpertui Derptegeriui.

Taipogi skiriama visiems „Noway“ nepriklausomiems verslininkams nuo pačių šviežiausių mūsų nepakartojamos, visada pozityvios, draugiškos, nuotaiką pakeliančios, padėti pasiruošusios, niekada neišduosiančios bendruomenės narių iki jau pasiekusių Keturgubos ekologiškos sekvojos su trisdešimt šakų lygį.

Įvadas

Internetas yra vieta, kur kiekvienas netrukdomas gali daryti viską, ką panorėjęs, ir niekada nebus kontroliuojamas. Dėl to internetas pilnas beverčių šiukšlių. Savaime suprantama (nors ir labai gaila ir mes tikimės, kad teismai galų gale pažabos šį piktnaudžiavimą žodžio laisve), kad apie neprilygstamą, nepakartojamas verslo galimybes teikiančią, inovatyvią ir nuostabią kompaniją „Noway“ yra prirašyta daug melo ir dezinformacijos, kurią skleidžia konkurentai arba pralaimėjimui pasmerkti vergo mentaliteto nevykėliai, kurie mėgsta vemti žodžiais. Protingas ir sėkmingas žmogus niekada nekritikuos nuostabaus  „Noway“ verslo, kuris pasauliui davė daugiau milijonierių nei bet kas kitas.

Kiekvieno „Noway“ kliento ir nepriklausomo verslininko pareiga yra parodyti šiems skurdui ir nesėkmėms pasmerktiems tradicinio gyvenimo būdo modelio vergams, kad jų nuomonė yra absoliučiai klaidinga ir nesvarbi, o jie patys yra ne kas kitas, kaip nereikšmingos ir nelaimingos žemės kirmėlės, kurios niekada nesidžiaugs nepakartojamais ir nuostabiais „Noway“ teikiamais privalumais ir galimybėmis. Be to tokie padugnės savo šlykščiais melais gali užnuodyti ir kitų žmonių mintis, dėl ko plėsti nepakartojamą ir šlovingą „Noway“ tinklą gali tapti labai sunku.

Galiausiai: parodžius šioms vergo mentaliteto šiukšlėms tiesą, kai kurie iš jų gali suvokti, koks nuostabus, nepakartojamas ir šlovingas yra „Noway“, bei jo siūlomos verslo galimybės, ir grįžti į tiesos ir šviesos kelią. Būtent dėl to kiekvienas protingas, pozityvus ir aktyvus „Noway“ klientas ar nepriklausomas verslininkas turi iš visų jėgų, įdėdamas visą savo širdį, kovoti prieš nieko nesuprantančius varguolius, kurie kritikuoją nuostabią, geriausias verslo galimybes teikiančią kompaniją „Noway“.

Šioje, specialiai pagal Lietuvos tendencijas adaptuotoje, knygos versijoje bus pateikiami nuostabūs taiklūs, veiksmingi ir patikimi patarimai, kaip bendrauti su kvailais vergo mentaliteto nevykėliais, kurie kritikuoja „Noway“. Naudokitės šios knygos puikia bei nepakartojama medžiaga ir kovokite su tais, kurie bando suteršti tyrą, gerą, puikų, šlovingą ir nuostabų „Noway“ verslą!

1 skyrius. Kaip kalbėti?

Su žiurkių rate besisukančiu vergo mentaliteto neišmanėliu kritiku jokiu būdu negalima kalbėti kip su sau lygiu žmogumi. Žiūrėkite į jį kaip į nusmurgusią, purviną kirmėlę, koks jis (ji) ir yra. Dėl to, kad palankiai žiūrite į nuostabią, nepakartojamą, pasaulyje geriausią kompaniją „Noway“, Jūs jau esate daugiau nei visa galva aukštesnis už visus kvailus vergo mentaliteto kritikus, taigi ir elkitės atitinkamai. Nieko neišmanantis, žodžiais vemiantis kvailys kritikas turi suprasti, kad yra tik menka padugnė, kurio nuomonė niekam nesvarbi. Pasistenkite, kad taip ir įvyktų. Tik išimtiniais atvejais galite paminėti, kad neteisiate žmonių dėl to, kad pasirinko ne „Noway“ kelią, kad gerbiate visus ir visų nuomonę, bet elgesio nekeiskite.

2 skyrius. Su kuo Jūs kalbate?

Nepamirškite, kad:

1. Joks protingas žmogus niekada nekritikuos nuostabaus „Noway“ verslo.
2. Joks sėkmingas žmogus niekada nekritikuos nepakartojamo „Noway“ verslo.
3. Joks laimingas žmogus niekada nekritikuos puikaus „Noway“ verslo.
4. Joks turtingas žmogus niekada nekritikuos neeilines galimybes suteikiančio „Noway“ verslo.

Visi, kas kritikuoja ir blogai atsiliepia apie „Noway“, yra žiurkių rate besisukantys vergo mentaliteto neišmanėliai, kurių gyvenimas ir finansinė padėtis yra tokie apgailėtini, kad žodžiais to nusakyti neįmanoma. Tokie žmonės pavydi visiems, kurie su nepakartojamu, puikiu ir šviesiu „Noway“ verslu randa ramybę, motyvaciją ir finansinę nepriklausomybę, todėl vemia žodžiais ir kritikuoja. Jie yra nesėkmėms pasmerkti nevykėliai, kuriuos nuo aštuonių iki penkių vaiko jų bosai ir jie negali nieko pakeisti, todėl pyksta ant viso pasaulio. Be to, šie žmonės yra ne tik nesėkmingi, bet ir neišsilavinę. Priešingu atveju jie nekritikuotų „Noway“.

Jūsų pareiga yra pasinaudoti kiekviena, net ir menkiausia, proga priminti šiems žmonėms, koks nelaimingas, pilkas, purvinas, negatyvus ir nesėkmingas yra jų gyvenimas ir kokie apgailėtini yra jie patys. Nesivaržykite ir rėžkite jiems į akis tiesiai šviesiai, kas jie yra: nevykėliai, pilka masė, visuomenės vergai, vergo mentaliteto padugnės, lojantys šunys ir t. t.

Jei žinote bent kokią detalę apie kritikuojančio asmens gyvenimą, išnaudokite ją. Tarkime, jei kalbate su kompiuteriš specialistu, pavadinkite jį apgailėtinu kompiuteristu, kuris gyvena ankštame bendrabučio kambarėlyje kartu su dar keturiais žmonėmis. Jei Jūsų pašnekovė — jauna studentė, vadinkite ją neseniai iš vystyklų išlipusia aršia mokinuke, kurią reikia paduoti į teismą už šmeižtą. Jei kritikuojantis padugnė yra žurnalistas, kuris sukurpė visą niekingą straipsnį, pasakykite jam, kad  jis yra niekingas šiukšlė, kurio kvailą, nepagrįstą, faktų ir argumentų neturinčią rašliavą užsakė konkurentai. Statykite kvailus kritikus į vietą drąsiai!

3 skyrius. Lai jie jaučiasi kalti!

Stenkitės, kad kritikuojantys vergo mentaliteto šiukšlės dėl savo niekingų ir apgailėtinų rašliavų jaustųsi kaip įmanoma blogiau. Sukelkite jiems kaltę ir pasišlykštėjimą savimi. Parodykite, kad jų elgesys yra absoliučiai amoralus ir nepateisinamas. Jūsų oponentas — vyras, kuris savo žmoną atkalbėjo nuo „Noway“ verslo pradėjimo? Paklauskite jo, ar jam negėda, kad savo žmonai neleidžia siekti tikslų ir svajonių. Apgailėtini vergo mentaliteto anonimai, nuo aštuonių iki penkių ariantys bosui, pasakoja, kaip įkalbėjo draugą nutraukti „Noway“ verslą? Klauskite, ar smagu dėl savo pavydo kenkti veikliems ir pozityviems žmonėms, kurie žino, ko nori iš gyvenimo ir to siekia? Nuolat pabrėžkite, kaip Jums gaila apverktinų ir niekingų kritikų, kaip Jūs stebitės jų tamsumu, kvailumu ir negatyvumu. Tegul tos padugnės jaučiasi kaltos, nes dėl savo bereikšmės ir niekam neįdomios kritikos nusipelno taip jaustis.

Kaltės sukėlimui galite pasinaudoti šiomis replikomis:

• „Nejau nenori, kad tavo vaikai ir šeima gerai gyventų?“
• „Tu nenori pasirūpinti pasyviomis pajamomis ir daugiau laiko skirti šeimai?“
• „Tu manai, kad patikėsiu, jog žmonėms patinka vergauti bosui?“
• „Kodėl tu taip nori, kad žmonės nustoti siekti savo tikslų ir svajonių bei taptų negatyviais visuomenės nustatytų normų vergais?“

4 skyrius. Bendri atsakymai

Į bet kokią žiurkių rate besisukančio apgailėtino vergo mentaliteto „Noway“ kritiko repliką galima atsakyti šitaip:

• „Tu nieko nesupranti“ — nereikia padugnei kritikui, kuris yra valdomas vien emocijų, aiškinti, ko jis nesupranta. Tegul pirma įsisąmonina, kad jis yra tik apverktina kirmėlė, kuri nieko nežino apie „Noway“ ir neturi teisės kalbėti.
• „Užsiimi demagogija“ — visi šlykštūs ir negatyvūs atmatos, kurie žodžiais vemia ant „Noway“ yra demagogai pagal nutylėjimą. Priešingas atvejis neįmanomas.
• „Jūs neturite jokių realių faktų ar argumentų“ — joks patikimas faktas ir argumentas negali būti ir nėra nukreiptas prieš „Noway“. Priešingu atveju tai nėra nei faktas, nei argumentas. Tai — vergo mentaliteto padugnių emocijomis grįsti gandai ir fantazijos.
• „Jūs nieko nežinot ir tik staugiat kaip vilkai/lojat kaip šunys/karksit kaip vištos/nešiojat paskalas kaip turgaus bobos“ — aiškinti, ko apgailėtini nesėkmėms pasmerkti kritikai nesupranta, nebūtina ir nereikia. Tegul pirma pripažįsta, kad tikrai nežino, o po to bus galima parodyti, ko nežino (nors greičiausiai nebereikės).
• „Esate kvaili, nes kritikuojate „Noway““ — joks protingas žmogus „Noway“ nekritikuos. Jei kritikuoja, vadinasi, jis nėra protingas.
• „Ieškai kažkokių blogų dalykų ten, kur jų nėra“ — „Noway“ niekada nebuvo, nėra ir nebus nieko blogo ar negatyvaus. To pagal nutylėjimą negali būti. „Noway“ yra šviesus, nepakartojamas, inovatyvus, džiaugsmingas, pozityvus ir puikus.
• „Tu vadovaujiesi vien emocijomis, o ne protu“ — niekas, kas kritikuoja „Noway“, negali vadovautis ir nesivadovauja niekuo kitu, kaip negatyviomis, pykčio ir pavydo persmelktomis emocijomis. Protingi žmonės niekada nesakys nieko blogo apie „Noway“, nes jie žino, koks puikus ir nuostabus yra „Noway“ verslas.
• „Tavo mentalitetas yra vergo mentalitetas. Tu — boso, tradicinio mąstymo ir visuomenės vergas“ — joks laisvas nuo stereotipų ir visuomenės primestų suvaržymų žmogus niekada nekritikuos „Noway“. Tai daro tik savo gyvenimu nepatenkinti vergai, kurie turi per mažai valios kažką pakeisti.
• „Tokie nepatenkinti nevykėliai kaip tu visada ras prie ko prisikabinti“ — jei kritikai nebūtų pykčio, pagiežos ir pavydo pripildytos padugnės, jie tuoj pat prisijungtų prie „Noway“ ir pradėtų savo verslą užuot pylę pamazgas ir loję kaip šunys.
• „Pavydi, todėl taip piktai šneki“ — visi nepriklausantys nepakartojamams, puikias galimybes tobulėti suteikiančiam „Noway“ verslui pagal nutylėjimą pavydi tiems, kurie yra šio verslo dalis. Labiausiai pavydintys eina taip toli, kad net pradeda viešai vemti žodžiais ant „Noway“.
• „Kritikai niekada nelaimi“ — ar matėte kritikui pastatytą paminklą? Kritikai yra pavydžios atmatos ir pagiežingos šiukšlės, kurių gyvenimas yra nuobodus, pilkas ir kankinantis ir kurie pavydi kitiems žmonėms turiningos ir spalvingos buities.
• „Jūs kalbate nesąmones, o verslas dėl to nesustoja“ — privalote parodyti kritikams, kad nuo to, jog jie kalba visiškus niekus, kurie yra absoliučiai nepagrįsti ir nesvarbūs, verslas vystosi kaip ir vystęsis. Neminėkite, kad tai yra būtent „Noway“ verslas.
• „Verslas nekaltas, jei kam nors nepasiseka“ — tie, kuriems nepasiseka, jau buvo pasmerkti nesėkmei vergo mentaliteto nevykėliai. Tik tiems žmonėms, kurie yra tikrai protingi, pozityvūs, išskirtiniai ir sėkimingi, pasiseka vystyti „Noway“ verslą.
• „Visa informacija, kurią turite, yra melaginga“ — neigiama informacija apie nepakartojamą, inovatyvų, išskirtinį ir nuostabų verslą negali būti tikra ir teisinga.
• „Tai, ką sakote, yra „Noway“ konkurentų užsakytas šmeižtas“ — „Noway“ konkurentai nuolat stengiasi apjuodinti nepakartojamą ir nuostabų „Noway“ verslą, todėl papirkinėja padugnes interneto komentatorius, kurie vemia žodžiais ant „Noway“.
• „Neturite teisės blogai šnekėti apie „Noway“, jei nebuvote sistemoje“ — Tai yra neišmanėlių, kurie mano, kad yra visažiniai įprotis: kritikuoti kažką, to nepabandžius ir nieko apie tai nežinant. Kritikuojantys „Noway“ nieko apie tai nežino, bet dedasi kažką išmanančiais.
• „Negali kritikuoti „Noway“, jei neturi sėkmingo savo verslo“ — savaime aišku, kad tie, kurie kritikuoja „Noway“ yra prie bankroto ribos sėdintys vergo mentaliteto nevykėliai, kurių verslas yra arba apgailėtinas, arba neegzistuojantis. Taip pat galite paprašyti šiuo žmonių pasidalinti informacija apie jų uždirbamus pinigus, bet jokiu būdu neatsakykite jiems, jei šie Jūsų paklaus to paties.
• „Tik „Noway“ turi tokią nepakartojamą ir neprilygstamą sistemą padedančią tapti milijonieriumi ir visapusiškai sėkmingu žmogumi per tris metus“ — tie, kurie su tuo nesutinka, yra akli vergo mentaliteto padugnės, kurie visą gyvenimą nuo aštuonių iki penkių vergaus bosui, kuris išspirs juos iš darbo, kai jie pasens.
• „Tik „Noway“ rūpinasi savo klientų ir verslininkų šeimomis bei jų gerove“ — „Noway“ nori, kad jos verslininkai gyventų dideliuose namuose, važinėtų prabangiomis mašinomis, lankytų egzotiškas šalis bei turėtų daug laisvo laiko savo šeimoms ir vaikams, kurių gerove taip pat bus pasirūpinta. Visos kitos kompanijos tenori iš žmogaus išsunkti paskutines jėgas ir išmesti jį lauk, kai tik šis susens ir bus nebetinkamas žiurkių ratui.
• „Pažįstu žmones, kurie iš „Noway“ uždirba milijonus“ — tokių žmonių tikrai yra. Negali būti, kad tokių žmonių nebūtų, nes „Noway“ verslas pasauliui duoda daugiau motyvuotų, nepakartojamų, šviesių ir įkvepiančių milijonierių nei bet kuris kitas verslas pasaulyje. Neprivalote vergo mentaliteto atmatoms kritikams nurodyti nė vieno tokio žmogaus vardo ir pavardės.
• „Jei „Noway“ yra taip blogai, tai kodėl įžymūs verslo pasaulio atstovai (tokie kaip Herpertas Derpojakis, parašęs knygą „Trys motinos: vargšė, turtinga ir labai turtinga“, ar Herponaldas Derumpas) pataria imtis „Noway“ verslo?“ — šis komentaras ir taip yra labai iškalbingas. Niekas negali paneigti autoritetingų žmonių būtinai teisingos nuomonės.
• „Kompanija neegzistuotų 60-mt metų, jei būtų tokia bloga“ — „Noway“ ilgaamžiškumas tik įrodo, kad joje su žiburiu nerastum nieko blogo ar ydingo.

5 skyrius. Atsakymai į specifines pastabas

Į buvusių „Noway“ verslininkų, kurie yra vergo mentaliteto nevykėliai, todėl iš anksto buvo pasmerkti nesėkmei, nereiškmingas ir niekam nesvarbias pastabas galima atsakyti taip:

• „Buvai blogame tinkle ir dirbai su aferistais“ — reikia būti maloniems ir gailestingiems bei duoti šansą nesėkmingiems ir apgailėtiniems varguoliams tikėti, kad ne jų kaltė, jog jų verslas žlugo.
• „O kas sakė, kad nereikės daug dirbti? „Noway“, kaip ir visur kitur, reikia daug ir sunkaus darbo“ — ignoruokite kvailų ir nieko neišmanančių oponentų atsakymus, jei šie paklaus, kodėl per verslumo seminarus sudaromas priešingas įspūdis.
• „Esi nevykėlis ir kažką darei ne taip arba nesupratai seminaro medžiagos, todėl tau nepasisekė“ — tik vergo mentaliteto nevykėliams, kurie nenori tapti sėkmingi ir negalvoja pozityviai, „Noway“ verslas gali nepasisekti.

Jei „Noway“ pradeda kaltinti sektantiškumu ar smegenų plovimu, atsakykite taip:

• „Tai nėra sekta“ — neprivalote žiurkių rate besisukantiems varguoliams, kurie vemia žodžiais, aiškinti, kodėl.
• „Jei „Noway“ yra sekta, tada viskas yra sekta“ — remkitės lietuvišku Wikipedia straipsniu apie sektas. Parodykite kvailiems vergo mentaliteto nevykėliams jų neteisumą.
• „Televizija irgi plauna smegenis“ — jei norite, galite papasakoti apie tai, kaip neigiamai televizija įtakoja žmones, o Jūs gelbėjate juos nuo to.
• „Mes tik padedame žmonėms atrasti save ir tobulėti“ — kritikuojančios padugnės, kurios nuo aštuonių iki penkių vergauja bosui, nesupranta, kaip galima nesavanaudiškai padėti kitiems žmonėms, ką ir daro „Noway“.

Atsakymas į kaltinimus užsiiminėjant piramidinėmis schemomis:

• „Verslas „Noway“ neturi nieko bendra su piramidėmis; kiekvienas darbas yra piramidė“ — ignoruokite po to pasirodysiančius klausimus, ar žinote, kas yra piramidės schema.

Į komentarus apie prekes tinkami atsakymai yra šie:

• „Produktai yra ekologiški, necheminiai ir natūralūs“ — jei po to pasirodys replikų apie produktų sudėtį, ignoruokite juos arba sakykite, kad oponentas nieko neišmano, kas ir yra savaime aišku.
• „Produktų kainos didelės, nes jie priklauso „premium“ klasei“ — neaiškinkite varguoliams padugnėms priešininkams, kas yra „premium“ klasė ir kuo jos prekės skiriasi nuo paprastų.
• „Tai — ypač koncentruotos prekės“ — po šios replikos pasakymo gali pasirodyti žinučių, jog kiti produktai irgi yra koncentruoti. Ignoruokite juos. Vergo mentaliteto šiukšlės nieko apie tai neišmano.
• „Mes turime prestižinių apdovanojimų“ — jei oponentai prašys paminėti bent vieną, galite to ir nedaryti.
• „Mūsų produktai blogai veikia tik negatyvius žmones“ — pozityvūs, švytintys, energingi, išskirtiniai ir sėkmingi „Noway“ verslininkai ir klientai niekada nesiskundžia „Noway“ produkcija.

6 skyrius. Itin svarbi pastaba

Niekada, jokiu būdu, kad ir kas benutiktų neatsakinėkite į klausimus apie mokesčius, verslo negalumą, Lietuvos „Noway“ rinką ar VMI.

Baigiamasis žodis

Drąsiai su šia knyga ir joje pateiktais patarimais eikite per visus tinklapius, kur buriasi vergo mentaliteto žiurkių rate besisukantys varguoliai, nuo aštuonių iki penkių dirbantys bosui, bei rodykite jiems, kad jie yra neteisūs net ir pusę blogo žodžio pasakydami apie „Noway“. Apie „Noway“ galima kalbėti tik gražiai, su didžiausia pagarba ir susižavėjimu. Parodykite šitai toms kritikuojančioms padugnėms.

Užrašams

(50 tuščių lapų)

Baltumos blog’as taip pat jungiasi prie interneto streiko, nukreipto prieš bandymus jį pakišti po cenzūros padu (SOPA ir PIPA) ir rytoj išsijungs.

06:30. Suskambėjo žadintuvas. Rytai man visada prasideda tragiškai, nes kvailas žadintuvas yra iš kažkokios keistos ir nesvarbios korėjiečių kompanijos. „Noway“ žadintuvais neprekiauja, todėl esu priverstas naudoti tą nesąmonę, kurios garsas erzinantis, o ir šiaip tas žadintuvas yra nekokybiškas ir niekam tikęs, nes jį pardavė ne „Noway“. Vis dėlto pabandau nusiteikti pozityviai, kaip mokė 2569-iuose verslumo seminaruose. Ši diena bus puiki, nes aš dar per žingsnį priartėsiu prie savo uždirbsiamų milijonų, kuriuos turėjau pasiekti po trijų metų nuo savo karjeros pradžios, kuri prasidėjo prieš 15-ą metų. Kažkaip ilgokai tie trys metai užtruko… Na, nieko tokio. Aš turiu tikėti „Noway“! Man pasiseks.

06:40. Nusiprausiau savo prastame duše ne iš „Noway“ su ne „Noway“ nekokybišku ir dvokiančiu vandeniu, bet su nuostabiomis ir nepakartojamomis „Noway“ putomis, kuriomis galima gardinti pyragus (įdomu, kodėl, kai paskutinį kartą žmonai tai pasiūliau, ji liepė man eiti blaivytis?). Po to išsivaliau dantis labai patogiu ir rankų nevarginančiu šepetėliu, kurį pirkau „Noway“, ir nepaprastai ekologiška dantų pasta be jokių cheminių medžiagų iš „Noway“, nuo kurios ant tavo dantų pradeda matytis garsiausių renesanso dailininkų darbai.

06:42. Nieko nėra geriau, nei pradėti rytą puodeliu ekologiško universalaus ploviklio L.O.L., kuriuo prekiauja „Noway“! Tik turbūt žmona, bjaurybė, jį vėl kažkur nukišo… Nejau ji negali suprasti, kad labai gerai ryte, kai tave pažadina ne iš „Noway“ pirktas žadintuvas, išgerti puodelį visada šviežio ir gaivaus L.O.L.?

06:53. Pagaliau radau nuostabiojo L.O.L. iš „Noway“ butelį. Žmona (klastinga bjaurybė gyvatė) buvo įkišusi jį į klozeto bakelį. Tiek vargau, kol ištraukiau! Dabar sėdžiu virtuvėje ant nepatogios kėdės ne iš „Noway“ nuo kurios man skauda kojas, stuburą, galvą ir dešinės rankos bevardį pirštelį (nieko nuostabaus — kėdės ne iš „Noway“) ir iš nuostabios kokybės suvenyrinio „Noway“ puodelio (parsivežiau iš 1893-io verslumo seminaro) geriu L.O.L. Reikės nepamirši jo nusipirkti daugiau, nes greitai nebeturėsiu nei ką gerti, nei su kuo gėles laistyti. Beje, L.O.L. gerai veikia ir gėles: jų lapai ir žiedai tampa labai gražios rudos spalvos ir maloniai trapūs. Tik kažkodėl jos nebeauga…

07:00. Atsikėlė žmona. Atrodo nekaip. Na, atrodyti gerai moteriai įmanoma nebent naudojant „Artister“ ir „Beautysquare“ kosmetiką, kuria prekiauja „Noway“. Tai yra pati geriausia kosmetika pasaulyje, nes taip teigia „Noway“. Tuo tarpu mano žmona naudoja tokias nesąmones, kaip „Chanel“, „Yves Saint Laurent“, „Guerlain“, „Dior“ ir dar kažkokios tepaliukus, kuriuos siunčiasi iš JAV ir už kuriuos moka šimtus dolerių. Užtat ir atrodo kaip džiovinta citrina pervažiuota sunkvežimio!

07:01. Pasiūliau žmonai išgerti L.O.L. Nesutiko ir dar vos su savo klaikaus ir nekokybiško peilio iš Šveicarijos, kuri nupirktas ne iš „Noway“, rankena dantų neišmušė. Pati kalta, kad yra tokia kvaila ir nenori. Mirs nesulaukusi 50-ies ir atrodys kaip mumija. Niekaip nesuprantu, kaip ji būdama tokia žiopla višta, kuri neigia akivaizdų ir lengvai įrodomą faktą, jog pasaulyje nieko negali būti geriau, gražiau, maloniau, tyriau, smagiau ir šlovingiau už „Noway“, dar sugebėjo neseniai gauti paaukštinimą iki generalinės direktorės posto ir dabar uždirba dešimt kartų daugiau nei aš? Juk taip neturėtų būti! Ji yra tik nesusipratusi kvėša su vergo mentalitetu, kuri savo darbe sėdi nuo aštuonių iki penkių, o kartais dar ilgiau. Ir gali ji man nepasakoti, kad jos darbas jai patinka: aš žinau, kad visi tie vergo mentaliteto vėplos nori išsilaisvinti iš savo tradicinių darbų, kur juos vaiko bosai.

07:20. Važiuoju į darbą. Dirbu tik dėl to, kad žmona pasakė, jog, jei mesiu darbą, skirsis su manimi, pasiims vaikus ir išspirs iš buto. Mašina bloga, nekokybiška, neekologiška, ryja daug benzino ir yra klaikaus dizaino. Garantuoju, kad, jei „Noway“ prekiautų ir automobiliais, jie būtų gražūs, važiuoti su jais būtų smagu ir varomi jie būtų L.O.L. Būtų taip nuostabu!

07:34. Sėdžiu kamštyje. Negerai. Jei už šito kvailo ir pilko miesto, kuris yra pilnas vergo mentaliteto žioplių, gatvių planavimą būtų buvę atsakingi žmonės iš „Noway“, tokių nesąmonių nebūtų!

07:46. Iki darbo liko mažiau nei kilometras ir aš vėl pakliuvau į kamštį. Šito miesto gyventojai turbūt vartoja per mažai produktų, kuriuos parduoda „Noway“ ir per mažai jų yra „Noway“ nepriklausomi verslininkai. Priešingu atveju jokių kamščių mieste nebūtų. „Noway“ išsprendžia visas problemas.

08:11. Vėluoju!!! Įpuoliau į savo pilką ir nuobodų kabinetą, kur nėra nė vieno daikto iš „Noway“ (bosas pirma uždraudė kabinete laikyti konkurentų produkciją, o, kai nepaklausiau, kartą po darbo atėjo, surinko visus iš „Noway“ pirktus daiktus ir išmetė lauk). Jis visiškai neskatina kūrybiškumo ir verslumo. Tokioje aplinkoje neįmanoma dirbti! Nė vieno daikto iš „Noway“! Laimei, bosas nepastebėjo, kad vėluoju.

08:14. Taigi, kaip jau supratote, be to, kad esu verslininkas „Noway“, esu priverstas dirbti vergiškame tradiciniame darbe, kur sėdžiu nuo aštuonių iki penkių. Ta nereikšminga kompanija užsiima reklaminių tekstų kūrimu, o aš dirbu buhalteriu. Kvailas, nuobodus, nekūrybiškas darbas žiurkių rate nuo aštuonių iki penkių. Ir gaunu tik beveik 3000-ius į rankas. Mesčiau šitą nepelningą, nuobodų ir sunkų darbą, jei tik galėčiau…

08:27. Pasirodo, bosas pastebėjo, kad vėlavau. Užėjo ir sakė, kad nuims nuo algos. Velniava! Jei tai būtų „Noway“, tokių nesąmonių nebūtų. Dar gavau krūvą popierių… Nesusitvarkysiu per dieną. „Noway“ man nereikėtų terliotis su tokiais nuobodžiais dalykais. Tik, va, žmona pliką basą paliks, jei šį darbą mesiu, nes, anot jos, aš iš „Noway“ nieko neuždirbu ir tik minuse sėdžiu. Nieko ji nesupranta! Kvaiša.

08:49. Perverčiau porą aplankų, kuriuos atnešė bosas. Turbūt per savai aš jų nesutvarkysiu. nejau negalėjo liepti su jais terliotis kvailai vergo mentaliteto blondinei Gitanai, kuri, kai pasiūliau nueiti į verslumo seminarą, pasiuntė mane velniop? Kodėl apskritai negali to nuobodaus ir niekam tikusio darbo užkrauti kam nors, kas nėra toks išskirtinis ir optimistiškas kaip aš ir neužsiima „Noway“?

08:56. Paskambino mano sponsorius ir priminė, kad šiandien vakare Vilniuje 2570-as mano verslumo seminaras. Iškart nuotaika pakilo. Tik turėsiu trimis valandomis anksčiau išeiti iš darbo. Kažin, bosas pastebės, kad manęs nėra? Leidimo jo tikrai neprašysiu. Aš neprivalau prašyti leidimo kažkokio vergo mentaliteto asilo, kuris pavydi man, kad esu „Noway“ nepriklausomas verslininkas.

09:10. Gavau iš „Noway“ patvirtinantį e-mail‘ą, kad šią savaitę gausiu 2500-ų litų vertės nuostabių, ekologiškų, natūralių, nepakartojamų, dieviškų, gražių, tobulų, gerų, stebinančių, kvapą atimančių „Noway“ prekių siuntą. Joje bus ir 10-mt butelių L.O.L. ploviklio. Diena tapti geresne gali tik tuo atveju, jei paskambintų nedėkinga vergo mentaliteto žmona ir pasakytų, kad leidžia man išeiti iš darbo.

09:21. Boso dokumentai palauks. Jis vis tiek yra žiurkių rate besisukantis kvailys, todėl jo užduočių galiu nevykdyti, nes jos nėra tokios svarbios kaip neatidėliotini ir susitelkimo bei kruopštumo reikalaujantys „Noway“ reikalai.

09:23. Įsijungiau svetainę qwertyqwerty.blogas.lt. Ten rašantis kvailys qwerty nuolat kritikuoja „Noway“. Šįkart radau straipsnį apie tai, kad tik maža dalis „Noway“ nepriklausomų verslininkų ką nors uždirba. Susinervinau. Kaip tas „Noway“ sistemoje niekada gyvenime nebuvęs idiotas drįsta taip rašyti?! Pakomentavau, kad jis nieko nesupranta ir išvis neturi teisės rašyti, nes yra vergo mentaliteto vėpla, kuris niekada savo verslu neužsiėmė. Dar parašiau, kad tie, kurie iš „Noway“ nieko neuždirba yra vergo mentaliteto žiurkės, kurie ir nenori nieko uždirbti, ir verslo sistema čia niekuo dėta.

09:37. Perverčiau naujausius qwertyqwerty.blogas.lt komentarus, kur jis rašo apie „Noway“. Po vienu įrašu kažkokia nevisprotė mokinukė parašė, kaip jai nepatiko „Noway“ seminaras, kuriame ji buvo. Sprendžiant iš to, ką ji rašė, tai 2569-as seminaras, kuriame aš buvau. Kaip ji drįso kritikuoti nuostabius, pozityvius, nuotaiką pakeliančius, motyvuojančius, tobulus, auras valančius, dvasios ligas gydančius, verslumą skatinančius „Noway“ seminarus ir pavadinti juos smegenų plovimu?! Parašiau jai, kad ją reikėtų paduoti į teismą už šmeižtą, kad ji nieko nesupranta apie verslą ir verslumą ir, kad nieko čia blogo, jei mes norime žmones motyvuoti užsiimti verslu. Susinervinau dar labiau! Noriu išgerti L.O.L., bet jį laikyti darbe draudžia bosas…

10:26. „Google“ suvedžiau „Noway“ ir pažiūrėjau, ar atsirado kas nors naujo lietuvių kalba. Tas pats, kaip ir visada. Supermamų klube parašiau, kad visos tos bobos, kurios sako ką nors blogo apie „Noway“, yra kvailos vergo mentaliteto vištos ir pasibaisėjau, kiek daug Lietuvoje yra skeptikų. Laimei, atsirado kelios protingos moterys, kurios panorėjo per mane užsisakyti kosmetikos ir indų ploviklio. Susisiekiau su jomis ir viską suderinau.

10:39. Nuėjau į kitą forumą, kur renkasi verslu ir investicijomis besidomintys žmonės. Jau anksčiau čia buvau. Tikėjausi, kad bus protingų žmonių forumas, bet, pasirodė, jog ten renkasi lygiai tokie patys žiurkių rate besisukantys vergo mentaliteto vėplos, kurie nieko nežino apie „Noway“, bet sugeba tik kritikuoti. Kažkoks idiotas šįkart iš oficialaus mūsų tinklapio ištraukė statistiką, kad „Noway“ nepriklausomi verslininkai, jei uždirba, vidutiniškai uždirba 23-is svarus per mėnesį ir paklausė, ar normalų darbą už tiek dirbčiau. Išvadinau jį visišku idiotu, bet į klausimą neatsakiau.

10:56. Kažkoks tinklapis apie ekologiją nufotografavo L.O.L. etiketę ir parašė, kad šis ploviklis yra ne tik neekologiškas, bet ir kenksmingas. Kaip jis drįso?! Parašiau, kad jo tinklapis yra finansuojamas Maximos (tai akivaizdu) ir viskas, ką jis parašė, yra tendencingas melas.

11:03. Pasivaikščiojau po kitas svetaines, kur šneka apie „Noway“, prikomentavau ir grįžau į qwertyqwerty.blogas.lt. Ta mokinukė, pasivadinusi Juoduma, kažką bandė atsikirtinėti ir pavadino „Noway“ sekta. Gerai, kad naudojosi lietuviško Wikipedia straipsniu. Jei būtų pasirėmusi kokiu nors anglišku straipsniu, garantuoju, kad būtų daug sunkiau išsivartyti. Dabar tik parašiau, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir „Apple“ tada irgi yra sekta. Dar pridėjau, kad geresnės galimybės susikurti verslą nei „Noway“ nėra.

11:12. Pasirodo, ta Juoduma turi savo svetainę. Nuėjau į ją. Ta kvaiša, besisukanti žiurkių rate, irgi kritikuoja „Noway“. Ir dar „Facebook“ fanų puslapį turi. Tik kad vos 8-i fanai. Tiesa, dar pažiūrėjau, jog tas fanų puslapis prieš savaitę sukurtas, bet čia tik jokios reikšmės neturinti smulkmena! Greitai nubėgau prie bendradarbio kompiuterio, kol tas su bosu šnekėjo, ir po kitu vardu parašiau komentarą, kad ji negali kritikuoti verslo, nes pati nė kiek neuždirba. Be to, dėka L.O.L. ploviklio gėrimo suteiktų ypatingų galių pamačiau, kad Juodumos puslapio redakcijoje dirba 2-u žmonės, o jo biudžetas tik 700 Lt. Parašiau ir tai, pridėjau, kad jos verslas apgailėtinas ir tegul net nebando teigti, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Dar prirašiau, kad „Noway“ verslas tikrai yra nuostabus, patikimas, geras, lengvas ir apskritai auksinė galimybė visiems užsidirbti. Galų gale pasišaipiau, kad mažai fanų „Facebook“ turi. Dar paprašiau, kad draugas iš „Noway“ tą apgailėtiną Juodumos puslapį pakomentuotų. Kaip užknisa, kai visokie vergo mentaliteto asilai rašo apie tai, ko nesupranta! Nieko tokio! Greitai „Noway“ liks vieninteliu verslu pasaulyje ir niekur jie nesidės!

11:37. Gavau iš boso e-mail‘ą, kad, jei dar kartą naudosiuosi darbiniu kompiuteriu „Noway“ reikalams arba naudosiuosi bendradarbių kompiuteriais jiems nežinant, gausiu papeikimą ir neteksiu kalėdinės premijos. Įdomu, kaip jis apie tai sužinojo? Turbūt asilas vergas bendradarbis, kuriam patinka nuo aštuonių iki penkių vergauti bosui, paskundė.

11:49. qwertyqwerty.blogas.lt Juoduma atrašė, kad esu visiškas vėpla ir paklausė kažko apie PVM sąskaitas-faktūras. Į tą jos klausimą neatsakiau ir apsimesiu, kad jo nemačiau. Sponsorius liepė neatsakinėti į klausimus apie PVM, VMI ir mokesčius. Vakare, per seminarą, jo paklausiu, ką į tą kvailą Juodumos klausimą atsakyti.

11:56. Nuėjau į Juodumos svetainę. Atrašė, kad „pakalbėsim, kai išmoksi rašyti ir užsirašysi normalų el. pašto adresą“. Dar parašė, kad nelaikyčiau jos kvaila ir kad ji žino, jog esu tas pats, kuris komentavo qwerty svetainėje. Įdomu, kaip jie tai sužino??? Bet ji tikrai kvaila! Joks protingas žmogus nekritikuotų nuostabios, nepakartojamos, per tris metus milijonieriumi tapti leidžiančios, lengvos, aiškios, greitai suprantamos „Noway“ verslo sistemos, ekologiškų, gerų, natūralių, nuostabių, tobulų, žadą atimančių „Noway“ prekių, ar šiltų, optimistiškų, draugiškų, pozityvių, motyvuotų, genialių, protingų, verslių, unikalių, drąsių žmonių, kurie užsiima „Noway“ verslu.

12:07. Pietų pertrauka. Nuėjau į kompanijos, kurioje dirbu tą vergišką ir nuobodų buhalterio darbą, virtuvę, apstatytą šlykščiais ir nekokybiškais baldais bei buitine technika, kurie nebuvo pirkti iš „Noway“. Atsidariau šaldytuvą ir išsitraukiau dailią, lengvą ir patogią „Noway“ dėžutę, kurioje slepiasi kvapnūs, gardus, nuostabūs, energijos suteikiantys, sielą atgaivinantys „Noway“ makaronai, kuriuos dar galima naudoti vietoj batų raištelių ar mezgimo siūlų, o nevirtus — vietoj vinių. Manęs laukė labai nemaloni staigmena: po dviejų savaičių laikymo dėžutėje jie supelijo. Kas per…?! Turbūt kaltas šaldytuvas: sponsorius sakė, kad išvirti „Noway“ „premium+++++++++++++++“ klasės makaronai nesugenda du mėnesiu, o žmonės iš „Noway“ niekada nemeluoja. Reikės pasakyti bosui, kad jų šaldytuvas nekokybiškas; tegul nusiperka naują.

12:37. Suvalgiau tuos supelijusius makaronus. Ir jie vis dar buvo nuostabaus skonio ir kvapo! Aišku, ką man dar liko daryti? Galėjau rinktis: eiti į kokią nors kavinę, skolintis iš bendradarbių ar valgyti supelijusius makaronus. Klausimų nekilo. Žinau, koks nuodingas, kenksmingas, neekologiškas, neskanus ir prėskas yra maistas ne iš „Noway“.

13:06. Grįžau į savo kabinetą. Kompiuterio internetas išjungtas. Ant stalo padėtas boso raštelis, kad, jei nesiimsiu darbo, galvos, gal vertėtų mane atleisti. Velnias. Nebegalėsiu rašyti komentarų žiopliams, kurie kritikuoja „Noway“.

13:14. Paskambinau motinai ir pasiūliau užsiimti „Noway“ verslu. Kažkodėl ji labai supyko ir pasakė, kad eičiau velniop su tokiais pasiūlymais. Niekaip nesuprantu, kodėl ji vis atsisako? Juk „Noway“ dėka galėtų per tris metus tapti milijoniere ir gyventi dėl savęs! O dabar? Aštuoniasdešimt penkerių metų sunkiai vaikštanti moteris, neseniai patyrusi insultą, serganti glaukoma, o gyvena tik iš pensijos ir to, ką duoda brolis su seseria. Nieko neveikia, tik mezga per dienas kvailas kojines. Per tiek metų niekaip neišsikapanojo iš žiurkių rato. O juk galėtų susikurti savo distributorių tinklą ir gyventi kaip inkstas taukuose! Turbūt tas bjaurybė pavyduolis vergo mentaliteto brolis, kuris nuo aštuonių iki penkių dirba tame savo apgailėtiname versle, prišnekėjo jai visokių nesąmonių apie nuostabią ir tik į gerą žmonių gyvenimus pakeičiančią „Noway“.

13:23. Paskambinau brolio žmonai ir paklausiau, ar nenorėtų tapti nepriklausoma „Noway“ verslininke. Numetė ragelį. Taip jai ir reikia, jei nenori tapti finansiškai nepriklausoma ir daugiau laiko skirti savo vaikams ir šeimai, nusipirkti prabangų namą, gerą mašiną ir nuolat keliauti. Kvaiša.

13:29. Paskambinau broliui. Siūliau prisijungti prie mano distributorių linijos. Pasakė, kad neturi tokioms nesąmonėms laiko ir kad duos man į snukį, jei dar kartą pasiūlysiu ką nors, susijusio su „Noway“. Kaip jis drįso?! Negalima atsisakyti, kai kas nors siūlo pirkti prekių iš „Noway“ arba tapti nuostabios ir išskirtinės „Noway“ kompanijos dalimi! Kaip buvo pataręs mano sponsorius, paklausiau, ar jis nenori turėti didelio ir gražaus namo, prabangios mašinos ir mėgautis egzotiškomis kelionėmis. Brolis išvadino idiotu ir pasakė, kad viską, apie ką šneku, turi. Tada, kaip patarė 2569-iuose verslumo seminaruose, paklausiau, ar nenori daugiau laiko skirti vaikams ir susikurti finansinę nepriklausomybę. Atsakė, kad turbūt man visiškai praplovė smegenis, nes nebepamenu, kad jo verslas jau seniai duoda tokį pelną, jog ir jo proanūkiai galės nebesirūpinti dėl pragyvenimo. Netikiu! Nėra tokio verslo, kuris nebūtų „Noway“ dalis ir būtų pelningas!

13:41. Bandžiau prisiskambinti dukterėčiai ir sūnėnui. Nekėlė…

13:47. Paskambino brolis. Sakė, kad, jei dar kartą lįsiu prie jo šeimos, galiu tikėtis rimtų problemų. Gaila, nespėjau pasiūlyti užsiimti „Noway“ verslu, nes tas vergo mentaliteto kvailys greitai padėjo ragelį.

13:58. Net nepradėjau tvarkyti boso duotų dokumentų. Nieko tokio. Jie nėra tokie svarbūs kaip neatidėliotini ir gyvenimą keičiantys „Noway“ reikalai. Laimei, pavyko išsprukti iš darbo nepastebėtam.

14:26. Vykstu į „Noway“ seminarą Vilniuje. Su kiekviena minute jaučiu, kaip mano siela vis labiau atsigauna, o nuotaika kyla. Po kelių valandų sėdėsiu tobulame, nuostabiame, šlovingame, žadą atimančiame, gražiame „Noway“ verslumo seminare, kur susitiksiu su iniciatyviais, versliais, maloniais, pozityviais, optimistiškais, ne vergo mentaliteto žmonėmis, kurie ima gyvenimą į savo rankas ir vysto „Noway“ verslą.

15:57. Skambina kvaila vergo mentaliteto bendradarbė Gitana, kuriai patinka nuo aštuonių iki penkių sėdėti vergiškame darbe vaikomai boso. Klausia, kur esu, nes bosas pasigedo. Pasakiau, kad turiu reikalų, todėl išvažiavau.

17:34. Pagaliau pasiekiau Vilnių, „Litrodau“ konferencijų salę. Maniau, kad širdis sustos iš to džiaugsmo, kuris apėmė priartėjus prie salės durų. Pagaliau esu ten, kur ir turėčiau būti: „Noway“ verslumo seminare, kur renkasi tik patys genialiausi, aktyviausi, pozityviausi ir versliausi žmonės. Tuoj 2570-ą kartą išgirsiu daug naudingų patarimų, kad reikia statyti biznį, būti pozityviu ir netikėti niekuo, kas nešlovina „Noway“.

17:42. Įsitaisiau kėdėje šalia draugo verslininko Jono. Jis pristatė man gražią, motyvuotą, jauną, pozityvią nepriklausomą „Noway“ verslininkę Jadvygą. Ji anksčiau dirbo matematikos mokytoja kažkokioje prestižinėje privačioje mokykloje, bet metė tą darbą, kai pradėjo užsiimti „Noway“ verslu. Matosi, kad protinga moteris. Aš jau dabar noriu palikti suvytusią, kvailą vergo mentaliteto žmoną, kuri nuo aštuonių iki penkių sėdi savo tradiciniame vergiškame darbe ir vesti Jadvygą. Mano bjaurybė žmona nesirūpina nei dideliu namu, kurį turėtume įsigyti, nei prabangiomis mašinomis, kurias turėtume turėti, nei egzotiškomis kelionėmis, kuriomis turėtume mėgautis, nei mūsų vaikų ateitimi, nes ji neužsiima „Noway“ verslu. O Jadvyga rūpintųsi…

17:53. Šalia prisėdo sponsorius. Paklausiau, ką daryti su Juodumos komentaru. Liepė pavadinti ją demagoge ir parašyti, kad niekam nesvarbi tokių paskutiniu metu išlindusių žodžiais vemiančių intelekto nesužalotų bloger‘ių nuomonė, ir kad gali savęs neapgaudinėti, nes pati žino, kad yra kvaila kaip bato aulas. Suprantama: joks protingas žmogus nekritikuos nuostabaus „Noway“ verslo, kuris vienintelis suteikia galimybę per tris metus tapti milijonieriumi. Dar sakė, kad neatsakyčiau į jos klausimus. Ypač apie mokesčius. Pridūrė, jog labai svarbu kaltinti tokius žmones demagogija.

18.00. Pagaliau prasideda 2570-as mano verslumo seminaras. Išgyvenu tikrą euforiją, kuris jau seniai nesu patyręs, ir kurią galima patirti tik nuostabiuose ir sielą atgaivinančiuose „Noway“ seminaruose. Groja muzika iš kažkokio veiksmo filmo, kuris yra savaime prastas, nes jį kūrė ne „Noway“. Muzika gera, nes „Noway“ nesinaudoja bloga produkcija. Ekrane matau vaizdo įrašus iš užsienyje vykusių seminarų. Štai, mūsų guru, Herpertas Derptegeris, pasakoja, kaip mes privalome statyti biznį. Jaučiuosi toks laimingas ir jaučiu, kaip žiūrint į nepakartojamojo Herperto Derptegerio veidą kyla mano kaip verslininko kompetencija ir gebėjimai. Kartais galvoju, ar genialusis Herpertas Derptegeris nėra antras Dievo sūnus. Toks žmogus tikrai negali būti paprastas mirtingasis kaip likę mes.

18:11. Matau, kaip žmonės kartu su Herpertu Derptegeriu skanduoja, kad po trijų metų jie bus milijonieriai. Tai taip nuostabu! Kaip džiugu matyti tiek daug pozityvių žmonių taip gerai nusimanančių apie verslą ir žinančių, kur geriausia jį pradėti.

18:30. Pagaliau baigė rodyti tą nuostabų ir įkvepiantį vaizdo įrašą. Jaučiuosi lyg patekęs į rojų. Mačiau tiek daug nuostabių žmonių, kurie įkvepia ir skatina toliau tikėti, kad „Noway“ verslas man pasiseks, nors per 15-ą metų, kai juo užsiimu, milijonieriumi dar netapau. Nieko tokio: viskas ateityje. Tik turiu nenustoti tikėti „Noway“ ir man pasiseks.

18:32. Į sceną lipa Žydrūnas ir Daiva Derpikiai — pirmieji Sekvojos su trimis šakomis lygį pasiekę nepriklausomi „Noway“ verslininkai iš Lietuvos. Aš taip didžiuojuosi šiais žmonėmis. Jie tokie genialūs ir verslūs, nepaisant to, kad nė vienas iš jų nebaigė nė 8-ių klasių. Tai įrodymas, kad „Noway“ verslu gali užsiimti bet kas ir bet kam gali pasisekti. O tie kiti šimtai idiotų, kuriems nepasisekė ir kurie dabar kritikuoja „Noway“, yra tik vergo mentaliteto vėplos, besisukančios žiurkių rate, kurios niekada ir nenorėjo būti finansiškai nepriklausomos, mėgautis dideliais namais, prabangiomis mašinomis ir egzotiškomis kelionėmis. Svarbu, kad bent vienam pavyko ir tai jau yra įrodymas, kad geresnio verslo už „Noway“ būti negali!

18:37. Šiandien seminarą ves Sekvojos su septyniomis šakomis lygį pasiekę lenkai Herpošlavas ir Derpšyna Derpinovičiai. Matau juos jau 523-ią kartą ir kiekvieną kartą žaviuosi šių žmonių pozityvumu, verslumu, charizma ir genialumu. Kitaip ir būti negali: juk „Noway“ verslu užsiima tik nuostabiausios ir išskirtiniausios asmenybės. Gerai, kad pasiėmiau savo 200-ų lapų sąsiuvinį, nes vėl galėsiu užsirašyti daug naujų, nepakartojamų, išskirtinių, nuostabių verslo idėjų.

18:43. Kalba Herpošlavas Derpinovičius. Tokio įkvepiančio, charizmatiško, pozityvaus ir nuostabaus žmogaus nebuvau sutikęs per visą savo gyvenimą! Jis tik ką pateikė naują ir nuostabią verslo idėją, kurią užsirašiau. Toji idėja yra: visi mes nuostabūs ir nepakartojami, tik reikia tuo tikėti!

18:51. Tik ką užsirašiau dar vieną išskirtinę ir nerealią verslo idėją: jei pasėji sėklą ir ją palaistai, ji išauga į medį. Tuoj schemą pasipiešiu.

19:03. Kokia nepakartojama ir pozityvumą skatinanti yra idėja, kad reikia statyti biznį. Būtinai užsirašysiu.

19:08. Dar nesu girdėjęs geresnės ir naujesnės verslo idėjos už tą, kad tik „Noway“ siūlo galimybę per tris metus tapti milijonieriumi. Reikia užsirašyti ir nusibraižyti schemą.

19:15. Nepakartojamąjį, pozityviųjų, nuostabųjį, charizmatiškąjį Herpošlavą Derpinovičių keičia jo ne ką mažiau nuostabi, versli, pozityvi, nepakartojama, dieviška žmona Derpšyna. Nekantrauju išgirsti jos naujas, nepakartojamas, inovatyvias ir dar niekada negirdėtas verslo idėjas.

19:18. Išgirdau, kad mes esame ypatingi ir privalome tuo tikėti, nes užsiimame „Noway“ verslu, už kurį geresnio nebūna. Reikia tai užsirašyti. Argi šios visos verslo idėjos nėra šviežios, niekur negirdėtos ir nepakartojamos?

19:25. Užsirašiau, jog tik nuo mūsų priklauso, ar mes leisime gėlei išskleisti žiedą, ar ją numarinsime. Tokios nepakartojamos verslo idėjos dar nebuvau girdėjęs!

19:31. Derpšyna sako, kad mes turėtume nekreipti dėmesio į tai, ką sako skeptikai, nes jų mentalitetas yra vergiškas ir jie nieko nesupranta. Būtinai tai užsirašysiu ir nusipiešiu schemą.

19:37. Užsirašiau, kad privalau kuo daugiau skeptikų atvesti į doros kelią, nes kuo daugiau žmonių žinos, kad nieko geriau už „Noway“ verslą nėra, tuo geriau bus pasauliui.

19:42. Tik ką sužinojau, kad labai daug „Noway“ saulės neapšviestų žmonių, kurie nežino, koks nuostabus, nepakartojamas, puikus ir tobulas yra „Noway“ verslas, galima rasti internete. Oho! Nebūčiau pagalvojęs. Reikia tai užsirašyti ir nusibraižyti schemą.

19:50. Išgirdau, kad tik mes galime parodyti pasauliui, koks nuostabus ir geras yra „Noway“ verslas, suteikiantis galimybę per tris metus tapti milijonieriumi, bei privalome tai parodyti kuo daugiau žmonių. Būtinai tai užsirašysiu.

19:56. Išgirdau, jog po seminaro bus galima nusipirkti knygą apie verslą: „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“*. Būtinai reikės ją nusipirkti.

20:02. Stoviu eilėje prie nepakartojamos, nuostabios, nuotaiką pakeliančios, dvasią atgaivinančios, iš ekologiško popieriaus be cheminių medžiagų pagamintos knygos „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“. Be to, paprašiau draugo verslininko Jono Jadvygos telefono numerio. Kažin, ar ji sutiktų su manimi nueiti į pasimatymą? Mano bjaurybė vergo mentaliteto žmona vis tiek gyvenime nepastebės, kad susitikinėju su kita moterimi. O kai tapsiu milijonieriumi, ją paliksiu ir vesiu Jadvygą.

20:24. Nuostabi ir pilna naujų ir puikių verslo idėjų knyga „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“ kainuoja 526 Lt. Brangu, bet už nepakartojamą ir nepralenkiamą „Noway“ kokybę mokėti verta. Įdomu, iš kur aš greito kredito dar neėmiau?

20:41. Pagaliau įsigijau nuostabiąją knygą „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“. Nekantrauju ją atsiversti ir sužinoti daug naujų, nepakartojamų ir pasaulį pakeisiančių verslo idėjų.

20:59. Susitariau su Jagvyga, kad kitą savaitę susitiksim. Diena negali tapti geresne. Tuoj turėsiu kuo pakeisti savo nuobodžią, nesėkmingą ir kvailą vergo mentaliteto žmoną.

21:04. Vykstu namo. Kažin, ar žmona pastebėjo, kad taip ilgai negrįžau iš darbo?

23:47. Lagaminai su mano daiktais stovi laiptinėje. Negaliu atrakinti buto durų. Ant jų kabo žmonos raštelis:

Kai negrįžai namo, paskambinau tavo bosui. Jis sakė, kad tave atleis, nes negali leisti įmonėje laikyti tokį darbuotoją kaip tu, kuris nuolat kelioms valandoms dingsta iš darbo, nes reikia kažkam pristatinėti „verslo planus“ ar nuvykti į „verslo seminarą“, nuolat vėluoja ir nevykdo savo pareigų.

Sužinojau apie tavo pokštus su greitais kreditais. Manei, kad galėsi tai ilgai slėpti, kai ir taip gyveni iš mano kišenės?

Artimiausiu metu paduosiu prašymą skyryboms. Tikiuosi, kad nedarysi kvailysčių ir sutiksi su mano sąlygomis. Mašiną gali pasilikti, butas ir vaikai lieka man. Reikėjo su tavimi skirtis prieš tuos 15-ą metų, kai įsivėlei į tą „Noway“ sektą. Gerai man sakė draugės, kad anksčiau ar vėliau teks. O aš, kvailė, neklausiau…

Tavo beveik buvusi žmona

O! Pagaliau skyrybos! Ir į darbą eiti nebereikės. Dabar visą savo laiką galėsiu skirti „Noway“ ir Jadvygai. Tik ką reikės daryti su greitais kreditais?…

* Knyga „Kaip bendrauti su skeptikais internete? „Noway“ gidas“ bus kitame įraše.

Nemėgstu ne universitetų, kolegijų ar kitų mokslo įstaigų. Antipatiją kelia kai kurios jų ypatybės. Vytauto Didžiojo universitetas debesį virš savo stogo užsitarnavusių aukštojo mokslo įstaigų sąraše tikrai nėra vienintelis, o sėdi kuklioje kompanijoje su dar pora žinių ir šviesos skleidėjų.

Save šiuo atžvilgiu laikau gan laimingu žmogumi. Savo alma mater studijų programose didelių nonsensų nepastebėjau, dėstytojai ir administracija į studentus žiūri kaip į žmones, o ne kaip į alų siurbiančias dvasias, jei jie šios stygos pernelyg netampo, akademinės bendruomenės išleistų knygų pirkti niekas nespiria, bendrabutyje tinkas nuo lubų ant galvos nekrenta, itin pigus ir kokybiškas internetas dalinamas į visas puses („Daugiau Jums interneto, studenčiokai, DAUGIAU!“), o sadistai mizantropai su dėstytojų kaukėmis greičiausiai vaidenasi visur.

Savaime suprantama, ir mūsų kieme yra negražių grindinio akmenų. Pirmuoju smuiku groja studentų atstovybė. Ji savo eilės irgi sulauks, kai bus rašoma trečiojo semestro „Laboratorinio darbo ataskaita“. Kiti trūkumai — epizodiniai arba labai smulkūs. Na, nebent išskyrus „Moodle“ sistemų skaičių, apibūdinamą liaudžiai gerai žinomu dydžiu N.

VGTU neigiamus taškus sužvejojo pasitelkęs itin sureikšmintą kūno kultūrą ir priderinęs tai prie kone legenda tapusių savo bendrabučių. Pamenu, kaip vieno ten įstojusio (ir jau studento karjerą pabaigti spėjęs) vaikino iš paralelinės klasės tėvai baisėjosi iš sienų ir baldų ten sklindančiais visų galimų kūno išskyrų aromatais. Internetas taip pat ne pačiais gražiausiais atsiliepimais mirga. Teko skaityti ir buvusio VGTU rektoriaus, Romualdo Ginevičiaus, pagyras universiteto sporto komplekso grindims iš kanadinių klevų. Sėdėjau ir galvojau: „O bendrabučių susitvarkyti nenorite, ar vis tik svarbiau, kad sportbačiai į kokybiškas grindis trinami būtų?“. Dabar, regis, privalomas sportas (pasūdytas idiotiškomis taisyklėmis) jau senokai yra pasmaugtas ir palaidotas. Bendrabučių egzaminą teks perlaikyti. Atvirai sakant: būtent bendrabučiai ir kūno kultūra buvo tos priežastys, kodėl Baltumos stojimas į VGTU iš esmės buvo nesvarstytas (nemaišyti su priežastimis, kodėl Baltuma stojo ten, kur dabar studijuoja).

Jau minėto VDU reitingą mano akyse numušė jų demonstruojama prabanga leisti sau turėti visą fakultetą pseudomokslui (teologija nėra mokslas) ir ypač — šita interneto gėda. Prisipažinsiu: į bet kurį universitetą, sugalvojusį prisišlieti prie religijos žiūriu kreivu žvilgsniu. Religija nėra mokslo draugė (vis pasirodantys populiaraus įsivaizduojamo draugo atstovų spaudai parėkavimai, kad, va, tų ar anų tyrimų daryti negalima, nes jų įsivaizduojamas draugas neleido, tai labai gražiai ir aiškiai parodo). Ji net sugebėdavo būti mokslo budele. Visgi, jei niekas nemato nieko neįprasto ir ydingo tame, kad iš labai senos knygutės bandoma išlaužti „mokslą“, tai noriu pamatyti „Žiedųvaldovologijos“ ir „Hariopoteriologijos“ fakultetus. Tinklapio net plačiai komentuoti neverta: jo turinys toks pat tragiškas kaip ir dizainas.

Vis tik pastarosiomis dienomis atsirado viena aukštojo mokslo diplomus dalinanti įstaiga, lengvai užėmusi daugiausiai neigiamų taškų gavusio universiteto sostą. Ponios ir ponai, susipažinkite: LCC tarptautinis universitetas (LCC = Lithuanian Christian College).

Pirma kartą apie jį teko sužinoti, kai „Panelėje“ skaičiau interviu su vienu LCC studijuojančiu afrikiečiu, kuris žurnalistei pasakojo, kad jis tiesiog žino, jog dievas yra (taip: o aš tiesiog žinau, kad danguje skraido nematoma Atlantida, kurioje gyvena humanoidai papūgų galvomis, gyvenantis kristaliniuose medžiuose). Turbūt jau supratote iš pavadinimo: ši mokslo įstaiga nėra prisišliejusi prie religijos. Ji taip į ją įsikabinusi, kad net su laužtuvu neatplėši. Krikščionybė kišama visur ir dosniai (ateistai, laisvamaniai ir kiti žmonės, pasakų neužterštomis smegenimis: saugokitės tų trijų raidžių).

Nors LCC siūlo keturias bakalauro programas, iš kurių tik viena pririšta prie knygos apie populiarų įsivaizduojamą draugą, „krikščioniškosios pasaulėžiūros“ kompetenciją įgyti teks (primena vienos mokytojos šnekas apie sovietmetį, kai tikintys mokiniai, berods, negalėdavo baigti mokyklos aukso medaliu dėl „nesusiformavusios pasaulėžiūros“). Šis universitetas siekia ugdyti studentų suvokimą, kad „visa sukurta Dievo kaip Jėzaus Kristaus atperkančios meilės objektas“. Teko girdėti ir pasakojimus, kad, jei esė apie 3-is istorines asmenybes neparašei apie Jėzų Kristų, aukšto pažymio gali nesitikėti.

Manote, kad su akademine sritimi krikščionybės brukimas studentams pasibaigia? Klystate. Sveiki prisijungę prie antrosios cirko programos dalies! Norite bendrabutyje pasimylėti su savo širdies draugu? Pamirškite! Bausmė už seksą bendrabutyje griežtesnė už bausmes už blogą kambarių valymą, lankymo valandų pažeidimus ar kompiuterio be antivirusinės programos naudojimą LCC tinkle (psl. 40). Nors… Nejau tai stebina? Krikščionių dievulis juk visais laikais labai mylėjo genofobiją! Beje, jei turi kompiuteryje erotinės ar pornografinės medžiagos, geriau paslėpk tai kaip įmanoma giliau — taip griežtai, kaip už seksą nenubaus, bet sausam iš balos išlipti nepavyks (psl. 36).

Norisi pakelti bokalą alaus po sėkmingų komandos, už kurią sergate, rungtynių? Tik ne LCC teritorijoje. Tiesą sakant, Jums net grįžti girtam ten draudžiama. Antrą kartą pagautas girtas universiteto teritorijoje užsitarnausite galimo išspyrimo iš bendrabučio debesį virš savo galvos (psl. 35). Ar verta minėti, kad net alkoholio turėjimas yra draudžiamas?

Keista, kad LCC tarptautiniame universitete pamaldų lankymas nėra privalomas. Juk tai taip derėtų prie „kišamės į asmeninį studentų gyvenimą ir vargo nematome“ paveikslo. Kaip bebūtų keista, bet daug atsiliepimų apie šį universitetą yra teigiami. Vis tik numanau, kodėl. Turi universitetas saują dėstytojų iš „amerikės“, kurie dirba kiek kitokiais metodais, ir jau studenčiokams galima grūsti bet kokius puvėsius, supakuotus į tą gražų popierėlį. Ir vis dėlto: mano universiteto kieme vištos nei trijų akių, nei snapų vietoj kojų neturi.

Garsusis uostamiesčio prodiuseris Gintautas Bėdžius, kartu su savo broliu Mintautu Lietuvos popmuzikos aukso fondą papildęs grupėmis „Agurkai“, „Senior“, „Palydovas“, „Mikelandželo“, atlikėjais Rubydeath, Pofka, Audriumi Rumšiškiu, Raudona su žalsvai mėlynu atspalviu, viename Karklės bare pažymėjo savo nesvarbu, kurį, dešimtmetį.

Jubiliejaus šventė nevirto lietuviškos estrados veteranų susiėjimu: pasveikinti G. Bėdžiaus atvyko tik Simka Dontstopas bei penkios „Mikelandželo“ sudėties versijos. Dalis atlikėjų prodiuserį pasveikino el. paštu ar ant Facebook sienos, dalis jo gimtadienį apskritai pamiršo.

Pobūvyje sukosi ne tik muzikos pasaulio atstovai, bet ir žvejai — G. Bėdžiaus aistra žvejybai ir kaimietiškai silkei jau seniai tapo legenda jam artimų žmonių tarpe. Kompanija, su kuria prodiuseris išmaišė ne vieną ežerą, padovanojo jam meškerę, su kuria G. Bėdžius galės traukti net ir 3 kg. sveriančias aukšles.

Apie G. Bėdžiaus aistrą žvejybai buvo galima nuspėti ir išvydus pobūvio stalą, gausiai nukrautą kaimietiška silke. Vakaro kulminacija tapo žymaus šou pasaulio veikėjo Vitoldo Žvaironausko atgabenta kilogramą sverianti aukšlė. Jubiliatui teko pozuoti prie šio įstabaus padaro.

Aukštakulnės klumpės Surūdijusio tilto gražuolei „uždirbo“ skausmingą traumą

Nelaimės nenustoja persekioti merginų grupės „Dilerės“ lyderę Vangeliją Laiženko. Erotinėmis fotosesijomis Lietuvos paplūdimiuose ir prie Surūdijusio tilto išgarsėjusi baltapūkė jau antrą kartą per porą savaičių kreipėsi į medikus.

Ne per seniausiai mergina smarkiai susipjaustė aštriu konservų skardinės dangtelio krašteliu, dabar jai traumą „uždirbo“ aukštakulnės klumpės iš naujausios dizainerio Paolo Blah kolekcijos.

„Nu, kaip čia pasakius, aš, nu, lipdama laiptais taip kažkaip, nu, ne taip pastačiau, nu tą… nu tą visą… kaip ten… Ai! Koją! Va: ne taip pastačiau koją ir, tipo, nukritau nuo laiptų. Tai va: plyšo tie, nu… Kaip ten jie vadinasi? Čiurnos raiščiai! Taigi per šventes negalėsiu čiul… Na, tipo, koncertuoti,- liūdnai pasakojų „Dilerių“ lyderė.- Tai mane, tipo, kažkas prakeikė ar kažkas panašiai“.

Vitoldas Žvaironauskas pademonstravo žinias apie kelnaičių istoriją

Šmaikštuosis TV19 projekto „Šok, kol luš kojos“ vedėjas Vitoldas Žvaironauskas nepraleido progos dar kartą pademonstruoti savo nepakartojamas istorijos žinias.

Tiesioginio eterio metu V. Žvaironauskas pasveikino visas moteris su „triusikų“ diena. Anot vedėjo, būtent tą dieną prieš beveik 500-us metų grafas Gerhardas fon Triuska iš Šliobvinšteino kunigaikštystės įsakė visoms moterims nešioti apatines kelnaites.

Tiesa, sprendžiant iš auditorijoje susirinkusių daliosios lyties atstovių reakcijos, jos nebuvo itin sužavėtos šiuo šmaikštuolio pareiškimu.

Prabangi mylimojo dovana Galiną Fui įtraukė į virtualų pasaulį

Viena iš kelių mylimojo Bronislavo Sentiabro dovanėlių, kurias jis įteikė savo širdies draugei Galinai Fui, buvusią grupės „Vajergau lėlytės“ dainininkę paskatino pasinerti į socialinio tinklo Facebook siūlomus žaidimus. Žiemos švenčių proga gavusi dėvėtą iPuodą, puoštą Kinijoje padirbtais Swarovski kristalais, Galina pripažino, jog dėl jo kaltės net nebesimyli su vaikinu.

Pasak Galinos, ji dabar įsigilinusi į žaidimą „Empires&Allies“, nors daug dėmesio skiria ir „FarmVille“, „CityVille“ ir „The Sims Social“ žaidimams, neaplenkia ir „Texas Hold‘em Poker“.

Nors Facebook žaidimai ir atima daug laiko, bet Galina nepamiršta skirti jo ir grįžimo į sceną planams. Pasak dainininkės, ji su geriausia vaikystės drauge ketina kurti naują gyvai dainuojančių merginų grupę. „Šįkart tikrai dainuosime gyvai ir užkelsime naują kokybės standarto kartelę“- teigia G. Fui.

„Beje, gal kas gali mane pridėti į draugus Facebook: man reikia sąjungininkų žaidime“- kreipiasi dainininkė.

Ne itin protingiems: šis įrašas skirtas pašiepti ne lietuvišką „elitą“, o tuos, kurie jaučia pareigą parašyti apie kiekvieną kiekvienos „elitinės“ blondinės „elitinio“ batelio iš „elitinės“ parduotuvės „elitinio“ kulniuko „elitinį“ nulūžimą.

Pasirodo, „užsirovėme“ ant vienos iš smegenų plovimo ir naujų sistemos sraigtelių verbavimo karalienių — „Amway“. Jei šis pavadinimas Jums negirdėtas, kaip panašias kompanijas galiu paminėti „Avon“ ar „Tupperware“ (tik, regis, jos tiek pastangų į smegenų plovimą ir NLP nededa). Jūs turite sugebėjimų „pudrinti smegenis“ ir neturite nieko prieš primygtinį produkcijos (sistemos) kišimą visiems aplinkiniams? Tada karjera „Amway“ būtent Jums! Būtų geriausia, jei neturėtumėte dar vieno dalyko: sąžinės. Bus lengviau potencialioms aukoms, atsiprašau, „distributoriams“ pasakoti apie „perspektyvų“ verslą.

Prasidėjo tai vieną gražų lapkričio vakarą, kai geras Baltumos vaikino draugas pasiūlė jam susitikti, šiek tiek pakalbėti apie verslą. Susitikimas įvyko. Į jį atvažiavo ir geras vaikino draugo draugas (taip, žinau, kaip skamba) — „verslininkas“ Petras, bei vaikino draugo mergina (pastaroji visoje istorijoje atlieka tokį pat svarbų vaidmenį kaip medžio dekoracija vaikų spektaklyje ir apie ją daugiau kalbama nebus). Klausinėjo mano vaikino įvarių pusįdomių klausimėlių apie tai, kokie žmonės yra sėkmingi, kokie gali uždirbti ir t. t. Vaikinas dar spėjo Petro paklausti, koks tas jo verslas. Pastarasis tesuvapėjo kažką apie tai, kaip jis „ieško žmonių“. Po to tema greitai buvo nukreipta kompiuterinių žaidimų pusėn. Kažkuriuo pokalbio metu dar buvo užmokėti pinigai už šlovingąjį seminarą.

Vėliau Baltuma pradeda demonstruoti, kad kartais sugeba būti neatleistinai žiopla. Jai įtarimo beveik nesukelia tai, kad apie „labai OSOM verslumo seminarą su Marcinkevičium iš Maximos“ niekur viešai nėra skelbta. Paprastiems mirtingiesiems prieinamos informacijos tiesiog nėra. Net faktas, kad renginys vyks Litexpo, buvo pasakytas gerokai vėliau po bilietų įsigijimo. Pagaliau sužinojus, kur gi bus tas išgirtas „verslumo seminaras“, Litexpo apie renginį pateikė tik tris žodžius: „Renginys (pavadinimas neskelbiamas)“. Apie tai, kas yra tie „dideli žmonės iš Rusijos“, nebuvo pasakyta nė pusės žodžio. Labai informatyvu, ką čia ir bepridėsi.

Šokime į tą nelaimingą, drėgną ir šaltą gruodžio 11-ąją. Bilietus pardavę asmenys mūsų buvimu Litexpo rūpinasi, lyg nuo to priklausytų jų gyvybė ar bent trijų ketvirtadalių galūnių gerbūvis: „Rasit kaip atvažiuoti?… Padėti?… Pasitikti?… Esat?… Nesat?… Kada būsit?… Gal padėti?… Gal nuvesti?… Gal ant rankų į salę nunešti?…“. Pagaliau, po kuklios kelionės, nors ir šiek tiek vėluodami, bet atsiradome vietoje, kur mūsų laukė kelios valandos „epic awesomeness apie verslumą su Maximos Marcinkevičiumi pašonėje ir dideliais žmonėmis iš Rusijos ant scenos“. Mus pasitiko besišypsantis vaikino draugas ir saldžiai mandagus bei dar plačiau besišypsantis „verslininkas“ Petras. Aplink šurmuliavo daugybė kostiumuotų vyrų ir dalykiniais rūbais bei geriausiais turimais rankų darbo auskarais pasipuošusių damų. Man ir vaikinui buvo įteikti šlovingojo seminaro bilietai, papuošti nuo JAV neatsiejamu baltagalviu ereliu, sklendžiančiu vaiskiai žydrose padangėse. Beje, kaip manote, koks renginio pavadinimas buvo užrašytas ant bilieto? Ogi „Verslo seminaras“. Tik tiek. Nieko, kas padėtų tą seminarą išskirti iš kitų renginių šia tema.

Pedantiškas, dantų pastos reklamų vertomis šypsenomis nušviestas rūpinimasis mūsų gerbūviu niekur nedingo. „Užėmėm Jums vietas… Kur dėsit striukes?… Žinot kur rūbinė, ar laikysit prie savęs?… Radijo imtuvus turit?*“. Atėjus pertraukai, kai Baltuma ir jos vaikinas pradėjo į realybę kelti planą „Nešam pintis iš šios velniavos“, prasidėjo tomis pačiomis šypsenomis nušviesti klausinėjimai apie tai, ar mes žinome, kur pietausime, ir, ar nenorime prisidėti prie Petro ir vaikino draugo kompanijos. Spėju, jei būtume „verslumo seminare“ likę ilgiau būtume to protą migdančio malonybių sacharino gavę tiek, kad iki sesijos būtume viską matę rožiniais atspalviais.

Štai, mes jau sėdime sausakimšoje 3-iojoje salėje. Šalia sėdintis vaikino draugas vėl demonstruoja rūpestį mumis ir klausinėja, ar mes turime ant ko užsirašyti, nes „per ankstenį seminarą prirašiau net 5-is lapus naujų idėjų“. Baltuma turi porą sąsiuvinių, todėl užsirašymo problema isšpręsta. Sukirba džiugus nekantrumas: turbūt seminaras tikrai geras ir naudingas, jei galima prisirašyti tiek naujų idėjų.

Pasigirsta garsi veiksmo filmų anonsus (trailer‘ius) primenanti muzika. Projektoriai rodo scenas su garsiai bei entuziastingai apie pasisekimą ir verslą šnekančiais žmonėmis. Tarp jų dažnai maišėsi kone isteriškai apie tai, kaip reikia tikėti savimi ir verslo sėkme rėkaujantis hyperaktyvus vyrukas, kurį vaikino draugas pristatė kaip „labai genialų žmogų Dexter‘į Yager‘į, kuris sukūrė visą šitą nerealią verslo sistemą“. Prabėgom pasirodydavo sektas primenantys vaizdeliai, kuriuose minios bandydavo pramušti kumščiais dangų, šaukdami ką nors panašaus į „I will succeed!“. Ir, štai, ponai ir ponios, tarp visų tų kostiumuotų ponų ir ponių su vakarinėmis suknelėmis, isteriško Dexter‘io Yager‘io raginimo „būti sėkmingais“, rankų spaudymo ir auditorijos plojimų pasirodo moteriškė, kurios pareigų pavadinime sušvytruoja žodis „Amway“. Baltuma įkvepia oro ir pagalvoja: „Na, gal vis tik bus ne tai“. Svajok, naivuole, svajok!

Su šia „linksma chebra“ teko susipažinti skaitant kolegos blogerio atfatf įrašus. Taip pat prieš kelis metus atsirado pora vyriškių, į savo „šventą kontorą“ norėjusių įtraukti pamotę. Pamotė buvo atkalbėta, o kiek vėliau dar buvo sužinota, jog „Amway“ veikla Lietuvoje nėra visai suderinama su legalumu (apskritai „Amway legalumas Lietuvoje“ yra atskira ir labai įdomi tema, bet Baltuma labai tingi už ausų tampyti teisininkus, o ir pats „Amway“ aptarnavimo skyrius, paklaustas „Ar vadinamųjų „Amway“ nepriklausomo verslo savininkų veikla Lietuvoje yra legali?“ sugeba išvemti kažką, kas lyg ir susiję su klausimu, bet vis dėlto nėra atsakymas).

Grįžkime į „verslumo seminarą“. Ant scenos lipa lietuviai — nuo ausytės iki ausytės išsišiepęs kostiumuotas vyriškis ir liulančiai, skystai putli moterėlė, pasidabinusi kostiumėliu, sukurptu pagal geriausias „Pirkau prieš dešimt metų Ukmergės turgelyje, va, proga apsivilkti pasitaikė“ tradicijas. Viskas pradedama koncertine įžanga: „Kiek žmonių čia iš šalies X?!!!“. Šalies X atstovai atsistoja, pradeda rėkti, klykti, trypti, ploti ir kitaip darkytis, tarsi gerbėjai, išvydę savo dievukus, netgi mojuoja vėliavomis (atvažiavusių iš užsienio buvo gan daug). Vėliau buvo papasakota, kaip „mums pasisekė, nes čia sužinosime, kaip pakeisti savo gyvenimą“, kaip „mes tai padarėm, galit ir Jūs“, kokie „esame ypatingi, nes esame šiame seminare“ ir t. t. Apie „Amway“ kol kas nė žodelio. Gerai… Vėliau pristatomi tie „dideli žmonės iš Rusijos“ — pagyvenusių lenkų pora. Jų pristatymas Baltumai greitai pradeda asocijuotis su „tradicinės šeimos“ iš reklamų ir politikų šūkių samprata. Vyras — charizmatiškas, aktyvus, linksmas, kompanijos siela. Moteris — šilta, rami, geranoriška, motiniška. Pridedama tai, kad viena jų dukrų taip pat sukasi tėvų versle ir dabar su vyru sėdi šioje salėje. Vėliau numetama keletas frazių apie „mėgavimąsi kelionėmis ir „prabangiu gyvenimo būdu“. Pristatymo pabaigoje mano ausys užfiksuoja vieno iš lietuvių pasakytą frazę: „Nepamirškite rašytis. Viskas, ką užsirašysite, bus Jūsų!“.

Pirmas kalba lenkas. Nuolat kartojama, kokie mes ypatingi, nes esame čia. Nuolat klausiama, ar mes norime kurti verslą. Dar dažniau klausiama, ar norime gyventi prabangiai, pildyti savo užgaidas, negalvoti apie ateitį ir nesirūpinti dėl materialinės padėties. Po to vis priduriama, kad mes galime tai pasiekti ir jie, kalbantieji, žino, kaip tai padaryti. Nuolat asmeniškai kreipiamasi į tam tikras žmonių grupes („Atsistokite tie, kuriems iki 20-ies. Ar jau galvojote, ką veiksite gyvenime?“) ar pavienius žmones. Nuolat kartojama, kad „reikia tikėti verslu“, „reikia tikėti tuo, ką darai“ ir apskritai „reikia tikėti ir niekada neabejoti“. Pabrėžiama, kad „quitters never win“, kad bet kokios abejonės reiškia „jog nenori būti sėkmingas“.

Dar nesibaigus pirmajam lenko monologui Baltuma supranta, kad didžiąją dalį to, ką jis šneka, ji jau girdėjo. Tiksliau: skaitė prieš porą metų poroje knygų. Jas parašė toks tūlas Joseph Murphy. Vadinosi tos knygutės „Jūsų pasąmonės galia“ ir „Kosminės galios dėsniai“. Pora ramių vakarų su arbata bei šokoladiniu pyragu ir šių knygų dėka žinosite viską apie savimotyvaciją, teigiamą nusiteikimą, tikėjimą bei to stebuklus (jei netyčia Jums bus pasitaikiusi nebloga iškalbos dovana, tai ir pats tokius „verslumo seminarus“ galėsite organizuoti). Ir jokių „Amway“ besisukiojančių lenkų klausytis nereikės. Beje, ar ką nors domina, ar lenkas per bent pusę valandos trukusį savo monologą pasakė ką nors apie verslumą (tarkim, bent jo apibrėžimą), ką nors apie verslą išskyrus tai, kad „Jums reikia daryti biznį“, ar apskritai ką nors, kas man būtų negirdėta? Teisingai, nepasakė. Sakyčiau: neblogai kaip verslumo seminarui.

Vėliau į sceną lipa lenkė. Viltys, kad ką nors išgirsime apie verslumą ir kad nereikės klausytis panegirikų „Amway“ dūžta, kaip įsiutusios matronos į sieną laidomi trapūs kvepalų buteliukai. Lenkė kalba apie tris pagrindinius dalykus:

1. Kaip gerai yra „Amway“
2. Kaip labai gerai yra „Amway“
3. Kaip nerealiai, neįsivaizduojamai, nesuvokiamai, geriau nei labai labai labai gerai yra „Amway“.

Ausys užkabina istoriją, kaip pati lenkė anksčiau galvojo, kad jai nereikia nei prabangių mašinų, nei kelionių, bet po to jos gyvenime atsidūrė „Amway“ ir dabar ji visu tuo mėgaujasi. Po šio kuklaus prisipažinimo kartojama, kad „ir mes galime tai pasiekti“. Kiek vėliau Baltuma išgirsta, kaip lenkė vienai savo draugei pasakė: „Nustok blogai šnekėti apie „Amway“ arba pamiršk, kad esi mano draugė“. Paskutinis įdomus lenkės kalbos epizodas sukosi apie tai, kaip šiai buvo labai keista, kad kažkokia moteris nenori palikti savo vaiko tam, jog galėtų nuvažiuoti į dar vieną „Amway“ seminarą. Visa tai buvo pasakyta tokiu tonu, jog atrodė, kad lenkė tą moterį laiko mažių mažiausiai nedėkinga šlykščia nevisprote. Apie verslumą iš esmės nieko.

Taip praeina pirmos beveik dvi valandos. Kažkuriuo momentu vaikinas man perduoda sąsiuvinį su iškalbingu užrašu „WTF IS THIS SHIT?“. Pasirodo, ne aš viena jaučiuosi pakliuvusi kažkur „labai ne ten“.

Scenon vėl ropščiasi lenkas. Nepasako nieko naujo, kas nebūtų įvairiomis formomis maždaug 250-mt kartų jau pasakyta tame pačiame seminare. Užkliūva viena mintis, numesta, kai buvo pasakojama apie prioritetų dėliojimą: „Pirma turi pasirūpinti savo „Amway“ verslu, o tada galėsi pasirūpinti šeima ir kitkuo, nes pasirūpinai verslu“. Apie verslumą iš esmės nieko.

Visą lenko ir lenkės kalbą iš esmės sudarė nuolat kartojamos įvairios „gražios“ frazės ir jų pateikimas per alegorijas. Tarkime, buvo pasakojimas apie į namus įpuolusią šlapią vištą ir klausinėjimas, ką mes su ja darytume: išspirtume lauk, užmuštume, užmuštume ir išvirtume sriubą ar kiek papenėtume, kol sulauktume padėto auksinio kiaušinio (tik tai pasakojęs lenkas kažkodėl užmiršo paminėti, kad labai paliegusi toji višta: apie 99% tos kontorėlės sraigtelių neuždirba nieko arba net turi nuostolių). Nuolatinis kartojimas, kaip „Amway“ rūpinasi mumis ir mūsų šeimomis. Nuolatinis kartojimas, kad „galit ir Jūs, tereikia tikėti“. Nuolatinis brukimas, kad be verslo nieko nebus. Nuolatinis supriešinimas su „tradiciniu gyvenimo būdu, sėdint nuo 8-ių iki 5-ių darbe ir nerimaujant dėl savo finansų“. Nuolatinis kartojimas, kokie mes ypatingi. Nuolatinis liaupsinimas, kad mes esame beveik „išrinktieji“, nes pasirinksime „Amway“ ir eisime ne „mainstream“ keliu. Nuolatiniai sėkmės pažadai. Nuolat. Daug. Dar daugiau. Visada. Kiekviena pasitaikiusia proga. Visas pirmoji seminaro dalis buvo skirta įteigti auditorijai, kad jai reikia tuoj pat imtis „Amway“ „verslo“. (Antrojoje dalyje nebuvau, bet galiu garantuoti kokiais 99,(9)%, kad ji iš esmės niekuo nesiskyrė nuo pirmosios.)

Ką veikė diduma auditorijos? Sėdėjo, linkčiojo į taktą ir rašėsi. Rašėsi daug ir nuolat. Viską. Kiekvieną N-ąjį minties X perpasakymą kitais žodžiais. Baltuma vos iš kėdės neišvirto, kai pamatė, kad vaikino draugas net pasipaišė „revoliucinę“ idėją, jau nežinia kiek metų besivaidenančią kiekviename į „Tomą ir Džerį“ panašiame animaciniame filme: gniūžtė, paleista nuo kalno, didėja. Oho. Ohohohohoho! Tai tikrai yra kažkas „tokio“, ką reikėtų atskirai pasižymėti! Toks protu nesuvokiamas inovatyvumas! Lygiai kaip ir 3659-as pakartojimas, kad „Jūs čia atėjote tapti sėkmingais verslininkais“. Mes nesirašėme nieko. Nebuvo nė vienos minties, kuri būtų verta užsirašymo.

Teko pastebėti dar vieną įdomų momentą. Kalbėdami lenkai kone visada apeliavo į šeimą. Panašios į „Nejau nenorite, kad Jūsų vaikai augtų lepinami ir viskuo aprūpinti?“ skambėjo daug ir dažnai. Taipogi pateikiant „laimingo ir sėkmingo“ gyvenimo viziją buvo nuolat akcentuojami: prabangūs dideli namai, prabangios mašinos, egzotiškos kelionės ir vaikų gerbūvis. Netgi viename „Amway“ žurnale apie lenkų porą buvo parašyta, kad „jų dukros mėgaujasi kelionėmis, kurias teikia šio verslo kūrimas“.

Per pertrauką Baltuma su vaikinu suraitė „WeAreReallySorryButGOTTAGO“ melu ir iš smegenų plovyklos išnešė skudurus. Buvome ne vieni išnešę. Vienas toks šalia mūsų stotelėje laukė troleibuso. Gaila, nepaklausiau, kokį įspūdį jam paliko „verslumo“ seminaras.

Norint suprasti, kas per paukštis yra „Amway“, nereikia nei didelių tyrimų, nei lindimo į tą kompaniją**. Užtenka turėti interneto ryšį ir šiek tiek „common sense“ (kuris, regis, nėra toks jau „common“). Netgi užtenka vien žinoti, kas yra MLM ir lašelio sveiko, blaivaus proto. Apie pačią „Amway“ parašyta labai daug: tiek apie šansus uždirbti, tiek apie naujų „sistemos narių“ verbavimo metodus (Šitą itin rekomenduoju paskaityti: iš esmės viskas, kas ten parašyta, buvo panaudota arba „verslumo seminare“ arba perskaityta šūsniuose komentarų internete). Kompanijos, kuri sulaukė tiek daug neigiamų atsiliepimų, įtariu, ieškoti reikėtų labai ilgai. Strėlės lekia visur: nuo parduodamos produkcijos kokybės (atskira tema, nesiplėsiu) iki, tarkim, potyrių, kad „draugai“, kurie atsirado prisijungus prie „Amway“ ir dalinosi tobulo gyvenimo vizija, pasitraukusius iš draugų rato išbraukia greičiau nei 100 laipsnių temperatūroje snaigė ištirpsta.

Jei netyčia nutiko taip, kad šį įrašą skaito kas nors iš to „verslumo seminaro“, turiu jums klausimą. Bilieto kaina — 52 Lt. Žmonių — mažiausiai 1000-is, nors greičiausiai žymiai daugiau. Salės ir techninės įrangos nuomos įkainius Litexpo pateikia. Negėda vienu metu teigti, kaip jums rūpi, kad žmonės gyventų laimingai, sėkmingai, sukurtų savo verslą ir įgyvendintų svajones, ir tuo pat metu plėšti tokias sumas už seminarus (maža pastaba: lietuvis vedantysis tą seminarą įvardino kaip „pirmą šį mėnesį“)? Palyginimui: Login 2011 bilietus buvo galima įsigyti ir už, berods, 50 Lt, vėliau tiek kainavo viena šios konferencijos diena (pataisykite, jei klystu). Tik Login 2011 (2-i dienos ir „Afterparty“, 4-ios salės, daugybė savo srities profesionalų (dalis žinomi ne vien Lietuvoje, o ir tarptautinėje arenoje) ir suvenyrų krepšelis) ir „verslumo seminaro“ (4-i kalbėtojai, viena popietė, viena salė) mastai itin skiriasi. Sakyčiau, ponai „deimančiukai“, „smaragdukai“ and co.: „Hypocrisy level: over 9000“.

Ironiška: likus kelioms dienoms iki seminaro Baltumos vaikinas pasakė tokią frazę: „Nevažiuočiau, jei nevažiuotų ir draugas, nes būtų aišku, kad bus kažkokia chaltūra“. Draugas (kažkada Baltumai sudaręs labai protingo žmogaus įspūdį), pasirodo, nebuvo labai patikimas. Po „verslumo seminaro“ buvo pasakyta: „Visada stebėjausi, kaip tiek žmonių gali būti durni. Dabar matau, kad dauguma žmonių yra paprasčiausiai buki“. Tiesą sakant, vaikinas net galėtų tuo smegenų pudrinimu, kurį „Amway“ įvardija kaip verslą, užsiimti. Tik, kaip pats sakė: „Nesu tiek šiukšlė, kad kitų žmonių sąskaita turtus kraučiausi“.

Pabaigai: organizatoriams linkiu problemų su teisėsauga, VMI ir kitomis institucijomis. Ir kuo daugiau. Vien už „Epic Hypocrisy“ nusipelnėte. „Verslininkui“ Petrui: mano vaikinas turi pažįstamą, kuris, jei būtų įviliotas į tokį „verslumo seminarą“, iš įviliojusiojo dantų padarytų pianino raštą. Linkėjimai kada nors su tokiu susidurti.

P. S. Gaila ne išleistų pinigų, o laiko, kuris tuo metu, kai virš galvos kabojo grėsmingas kolokviumų, kursinio darbo ir įvairių atsiskaitymų debesis, buvo brangesnis už originalų Gintaro kambarį.

P. P. S. Smagioji kelionės dalis: po geležinkelio stotimi atradome „Gusto blyninę“, kur kepami gan pigūs ir labai skanūs blynai. Vizitas ten buvo labai smagi atgaiva po trijų valandų tauškimo apie tai, kaip „mes galim daryti biznį“. Tik aštrūs blynai galėtų būti be konservuotų pupelių.

P. P. P. S. Mieli „Amway“ „klapčiukai“, kurie sugeba įsisukti visur, kur tik paminimas jūsų „madonos“ pavadinimas: net nebandykite komentaruose taukšti savo tradicinių nesąmonių. Skaičiau tiek, kad net pykina pagalvojus apie jūsų kliedesius. Vis tik, jei sugalvosite, kad privemti komentaruose savo šlamšto yra nuostabi mintis, galite tikėtis tokių atsakymų, kokiais ypatingus idiotus Rokiškis ar A. Užkalnis apdovanoja.

* Pagrindiniai kalbėtojai seminare — „dideli žmonės iš Rusijos“ — buvo pora lenkų. Taip pat ant scenos stovėjo pora lietuvių. Lenkai kalbėjo, aišku, lenkiškai ir čia pat viskas buvo verčiama į rusų kalbą. Radijo bangomis buvo transliuojamas vertimas į lietuvių kalbą.

** Blogiausias pasirinkimas, norint sužinoti ką nors apie „Amway“ yra „distributorių“, IBO ir kitų sraigtelių „šaika“. Vargu ar yra toks esamas „Amway“ narys, kuris, net ir grasinamas mirtimi, sutiktų pasakyti ką nors neiškraipyto ar tendencingai neiterpretuoto apie savo „šventą karvę“. Tiesiog jų smegenėlės pernelyg „užflūdintos“ visu „motyvaciniu“ šlamštu, kad jie adekvačiai suvoktų realybę.

Sužinojo Baltuma iš to įrašo, kad moteriai pridera būti silpna, gležna, kiekvieno aštresnio vėjelio pažeidžiama bespygle balta rožyte, kuri, be X ir Y chromosomas turinčio žmogaus užuovėjos yra pasmerkta būti apskritu nuliu (kaip iš to liūdnai pagarsėjusio teksto lietuvių kalbos vadovėlyje) sušalti, prarasti savo lepų grožį, numirti ir supūti. Moteriai jokiu būdu negalima uždirbti daugiau nei uždirba jos šeimininkas, oi, pardon, vyras. Ji negali jaustis ir būti nepriklausoma, negali būti rimta, negali pasitikėti savimi. Ji jokiu būdu negali nusimanyti apie technologijas ir kitus „vyriškus“ dalykus. Jei atsitiko taip, kad žinai, jog mobiliajam telefonui vandenin įkritus reikia jį išdžiovinti, tai marš vonion ir žvilgtelk į veidrodį — o gal, brangioji, virš lūpos tau kazoko ūsai šviečia. Ne, ne, ne. „Tikra moteris“ yra priklausomas, silpnas ir gležnas, „Technologically Impaired Duck“ ir trečiosios Henriko VIII-ojo žmonos Džeinės Seimur hibridas. Na, bet jei tave vis dėlto žavi feminizmas, tai susitaikyk, kad būsi amžinai nelaiminga ir perdėtai išdidi rukna, kurios vyras turės obuolių pyragą kepančią „gerą“ meilužę, o tave, tamsta nedėkingoji, galop tavo feminizmas ir pribaigs!

Žiūri Baltuma šiuo metu serialą „Tiudorai“ apie tą patį Henriką VIII-ąjį ir jo žmonas. Vienoje serijoje Ana Bolein po niekaip neįvykstančių būsimo vyro skyrybų su Katerina Aragoniete putojosi jam, kaip ji švaistanti savo geriausius metus ir kaip per tą laiką galėjo ištekėti ir pagimdyti krūvą vaikų, kas yra geriausia, ką moteris gali nuveikti gyvenime. Puikiai siejasi tos kelios frazės su perskaitytu įrašu, bet Bolein and co. gyveno XVI a., o apie „pernelyg išdidžią būti virtuvėje feministę“ rašiusi mergina dar neseniai buvo paauglė…

Skaitė Baltuma tą „tradicinėmis vertybėmis“ prifarširuotą įrašą ir galvojo: įdomu, mergaite, tau studijos ir naudojimasis kompiuteriu begalinio sąžinės sopulio nekelia? Juk, atsižvelgiant į tai, ką rašai, tai turėtum nagais ir dantimis būti įsikabinusi į savo vizijas. Studijos duoda nepriklausomybę, o kompiuteris yra technologijų dalis (viena iš mažiau virtuvėje pasitarnaujančių); tu pastarųjų nesuprasti, suprasti nenori ir didžiuojiesi tuo bei esi laiminga, kaip žydas eurą radęs, nes esi priklausoma nuo vyro.

Pasirodo, dar ir didžiavimasis, kad nesupranti, kaip mobilusis telefonas veikia, ir nenorėjimas suprasti yra labai geras dalykas. Rado mergelė apie ką pasakoti visiems, kas tik jos blog‘an užeina… Ir dar pasigirti, kad tas neišmanymas ir ignoravimas yra „moteriška“. Nieko tokio, jei žmogus nemoka iš skalbyklės ir kompiuterio namų sąlygomis sukonstruoti lazerio, bet kai pradedama rėkti „Nežinau, nemoku, nesidomiu, domėtis nesiruošiu ir dėl to esu labai OSOM“, tai nėra nei vyriška, nei moteriška. Tai kvaila. Labai kvaila.

Bet jai juk technologijų niekada nereikės! (Na, nebent iki tol, kol atsiras išmanieji šaldytuvai, išmaniosios viryklės, išmaniosios mikrobangų krosnelės ir t. t. Va, tada tai bus metas rautis „moteriškumo“ kupinus plaukus nuo galvos) Lauko ramunėlė mato save tik tarp puodų ir čirškančių keptuvių — ruošiančią eilinę 9-ių patiekalų vakarienę savo žmogui su peniu tarp kojų. Jai patinka tai, kad ji negali be vyro pagalbos atsidaryti stiklainio (O bandei tarp stiklainio ir dangtelio įkišti gero peilio ašmenis ir įleisti oro į stiklainį — padeda) ar pasikeisti elektros lemputės (Įdomu, ji hobitė, ar kambarių aukštis — 4, 5 metro?). Jai patinka jos nesugebėjimas susitvarkyti su elementariais buities darbais ir būtinybė kreiptis į vyrą pagalbos.

Feminizmas, štai, yra blogis blogių blogiausias iš visų blogai blogiausių blogių. Feministės nelaimingos „by default“. Jų vyrai irgi nelaimingi, bet jie yra „cacos“, kurie turi „cacas“ „teisingas ir moteriškas“ meilužes, kurios leidžia šiems pasijusti stipriais, vyriškais ir vertinamais ir nuolat meilužio laukia su obuolių pyragu ir skania kava. Juk šalia feministės vyras negali būti laimingas. Šalia feministės vyras negali jaustis nei vyriškas, nei stiprus. Feministė apskritai gali būti tik to anekdotinio tipo: šalta, frigidiška ir pikta boba, pasiekusi tokį absurdišką išdidumo lygį, kad geriau pasikars, negu, esant reikalui, paprašys pagalbos žmogaus su viena Y chromosoma. Tokių moterų vyrai negali būti laimingi. Jokiu būdu! Juk visi apytiksliai 3, 5 milijardo planetos vyrų trokšta silpnos, menkos, nuo jų priklausomos virtuvės dekoracijos. O ir neištikimybė pateisinama, jei apgaudinėjama feministė. Nes taip tokiai ir reikia! Feministės tinkamos tik vienam — parodyti, kad „modernūs“ santykiai, kur moteris — lygiavertė partnerė, niekada nebus sėkmingi. Sėkmingi santykiai yra tik vieni — „tradiciniai“: valdovas vyras ir „woman that hapilly exists only in the kitchen“.

Visa ta makabriška vizija buvo pateikta kaip „tai, ką žmonės privalo daryti“. Suprask, moterie, privalai būti silpna ir priklausoma, nes kitaip tavo gyvenimas bus sunkus, o tau pačiai teks kovoti už vietą prieš saulę. Būti nepriklausoma ir stipria nerekomenduojama ir nepatariama. Turbūt lauko ramunėlė pamiršo, kad vaikštant visų pramintais takais, užlipsi tik į tuos kalnus, kurių viršūnes geležinės klumpės jau seniai nugriovė. O kovojantieji už vietą po saule arba kyla į viršūnes, arba krenta nuo skardžių.

Kartą ta pati mergina buvo parašiusi tekstą, kurio mintis buvo: „Ankstyvas nėštumas yra EPIC AWESOMENESS“. Ir kalbama buvo ne apie nėštumą esant 20—30 metų, o apie pastojimą dar mokykloje, mat, nuo 16-os metų moters kūnas yra pasiruošęs išnešioti vaiką. Įdomu, ji girdėjo, kad psichologiškai palikuonims subręstama 25—30-ies metų? Lauko ramunėlė netgi pasidžiaugė, kad jos aplinkoje yra nėščių abiturienčių. Baltumos aplinkoje irgi neseniai buvo pora tokių merginų. Dabar jos sūpuoja vaikus ir garantuotai neturi jokio materialinio pagrindo, o ir su branda greičiausiai striuka. Nereikia didelių protinių resursų, kad suprastum, kas vaikui geriau: motina, pasiruošusi motinystei, ar motina, kurios tik kiaušialąstės aukso amžių išgyvena. Vėlgi nereikia daug mąstyti: vaiką išnešioti ir pagimdyti yra viena, bet auginti jį reikės daug ilgiau, dažniausiai tai būna ir daug sunkiau negu 40-mt nėštumo savaičių. Vaikui kažką į burną reikės įdėti, o ir tėvelius būtų gerai jam turėti ne tokius, kaip viena man žinoma porelė: mergina pastojo mokykloje, jos tėvai iškėlė „veselę“ ir ištekino ją už intelekto nesužaloto jos vaiko tėvelio. Gyvena, štai, ji dabar ir vis į Facebook‘ą numeta statusą apie tai, kaip per Tėvo dieną prisigėręs vyrelis jos į namus neįleidžia, o ji vis tiek jį myli. Vargšė jų dukra…

Paskaičius tokių raštų darosi aišku, kad, nors žmonija pasiekė daug, nors galų gale atėjo supratimas, jog lytis nėra detalus elgesio vadovėlis ir gyvenimo planas, bet vietos tobulėjimui dar yra sočiai. Netgi ne dėl pačių „Technologically Impaired Jane-Duck-Seymour“, o dėl jų vaikų ir ypač dukterų. Teko skaityti, kad vadinamosios „pilkos pelytės“ išauginamos itin ryškių ir fatališkų motinų arba, štai, tokių pilkų ir priklausomų virtuvės dekoracijų. O įvarių istorijų apie vyrų lupamas moteris, kurios šių nesiryžta palikti, nes „kaipgi be vyro?!“, manau, girdėjote visi.

Sveikinu sulaukus dar vienų metų, pažymėtų eiline „tikrai įvyksiančia“, „tikrai būsiančia“, „tikrai mus sunaikinsiančia“ pasaulio pabaiga. Ruoškitės, dievbaimingos kirmėlės, kurios išpjautų pusę savo kaimynų ir išprievartautų jų dukras, jei kažkoks įsivaizduojamas dėdė nebūtų iš dangaus nuleidęs instrukcijos, kad taip daryti negalima: ateina jūsų eilė! Palaukite, ne tas įrašas…

Tikiuosi, kad žiemos (teorinės, nes gamtą akivaizdžiai apėmusi „trololo“ nuotaika) šventes praleidote linksmai, smagiai ir su daug kačių (bet ne šitaip). Apie savo Kalėdas neturiu ką per daug papasakoti, nes jose buvo per mažai kačių. Na, nebent tai, kad išmokiau savo trimetį pusbrolį sakyti „trololo papai“. Nors greičiausiai jis jau pamiršo ir tuos žodžius ir apskritai, kad ką nors panašaus kada nors girdėjo. Naujieji metai buvo sutikti su smagia Lino, Ramintos ir Baltumos vaikino kompanija. Jų metu buvo suvoktos šios fundamentalios beveik filosofinės tiesos:

• Aronijų skonio „Voruta“ yra šlykšti (antrą nusipirktą butelį Baltumos vaikinas paliko savo sesei).
• Baltumos skrandis naujųjų metu vis krečia Baltumai pokštus. Laimei, šį kartą pokštas buvo suvaldytas.
• Kiekviena frazė gali būti užbaigta „Miau“.
• Raktas nuo namų bus pamestas pačiu blogiausiu momentu (gerai, kad ne pačioje blogiausioje vietoje).
• Tik suleisk du apie kompiuterinius žaidimus nusimanančius vyrus krūvon…
• Katės yra „purrfect“ gyvūnai.

Šiuos metus pradedu ir su kukliomis naujovėmis. Viena jų — naujas bendrabučio kambarys (gaila, kol kas be katės). Antroji — šio blog‘o Facebook puslapis, kurio skydelį galite pamatyti ir ir dešinėje, tarp valdiklių.

Filmas. Su katėmis

Vadinasi šis filmas „Batuotas Katinas Pūkis“ („Puss in Boots“). Jame buvo per daug kačių, kad pasakyčiau apie šį filmą ką nors blogo. Kalbant rimtai: išties nuostabus ir nuotaiką pakeliantis filmas, į kurį verta nueiti (ne vien dėl kačių). Neverta tik tuo atveju, jei esate depresiją varančio pilkumo rūke paskendęs, lūpų kampučių nebepakeliantis intelektualas, kurio kiekviename žingsnyje turi glūdėti Prasmė, ar nuobodulyje besimaudantis hipsteris, kurį sudominti galima tik besitaškančiais pūliais ir nutrauktomis galūnėmis.

Įdomios katės. Su kat… Oi…

Škotų nulėpausės

Turbūt jau nereikia pasakoti, kuo išsiskiria šie gyvūnai (nulėpusiomis ausytėmis). Tai meilios ir ramios katės, bet be proto niurkomos nesileis. Šios katės neporuojamos tarpusavyje, nes nulėpusių ausų genas lemia ir kaulų deformacijas. Ypač jei abu tėvai nulėpausiai. Visi šios veislės kačiukai gimsta stačiomis ausytėmis, tik vėliau tų kačiukų, kurie turi nulėpusių ausų geną, ausys pradeda linkti.

Amerikos riestaausės

Priešingai nei aukščiau aprašytos veislės, šių kačių ausys atrodo tarsi žnyplėmis užriestos atgal. Taipogi šis genas neturi jokio neigiamo poveikio katės sveikatai. Užtat lygiai taip pat kaip škotų nulėpausių atveju, amerikos riestaausių ausys užsiriečia po kelių savaičių nuo gimimo.

Egipto mau

Šias kates mėgstantieji teigia, kad tai viena iš seniausių kačių veislių, tiesioginė šventųjų Egipto kačių palikuonė. Dėmės, kuriomis papuoštas šių kačių kailis, buvo visada būdingos šiai veislei, o ne gautos kryžminant. Šios katės labai judrios, žaismingos ir itin mėgsta dėmesį.

Meino meškėnai

Itin stambios naminės katės. 6—7 kg. sveriantis patinas — norma. Patinas, sveriantis daugiau nei 10 kg. — ne retenybė. Kailis — itin purus ir minkštas. Charakteris gan ramus, bet, kaip ir dauguma kačių, ši savigarbos trūkumu nesiskundžia.

Skudurinukės

Veislės taip pavadinta, nes šios katės paimtos ant rankų suglemba kaip skudurinės lėlės. Tai itin tylios, ramios ir taikios katės. Nesidraskys ir nekniauks, nebent nebus kitos išeities. Labai pasitiki žmonėmis ir kitais gyvūnais, yra meilios ir draugiškos. Kailis vasarą smarkiai šeriasi, linkęs tamsėti nuo šalčio, laižymo ir sužeidimų.

Devonreksai

Katė-ateivis. Gležno ir grakštaus kūno, turi milžiniškas ausis bei garbanotą kailį, kuris nėra itin vešlus. Šios katės beveik nesišeria, todėl jas gali laikyti ir alergiški žmonės (deja, jei žmonės alergiški pleiskanoms, nesišėrimas nepadės).

Selkirkreksai

Priešingai nei liesi kaip karklai devonreksai, garbanoto kailio selkirkreksai yra kresni, raumeningi ir stambių kaulų. Šios katės primena pliušinius meškinus. Jų kailis kurį laiką būna „trololo“ nuotaikos: kačiukai gimsta garbanoti, bet vėliau kailis išsitiesina, o po to vėl susigarbanoja.

Šis bei tas išvestinio

I used to be normal, then I took interest in the cats.

Anekdotai. Su katėmis

Ant tvoros sėdi katė ir katinas. Katinas pasitrina ir murkteli:
- Brrrrrangioji, aš galėčiau už tave numirti!
Ji koketiškai nuleido blakstienas ir paklausė:
- O kiek kartų?

Operacinė. Chirurgas kažką įtemptai pjausto. Iš po stalo pasigirsta:
- Miau!
- Škac!
- Miau!
- Eik šalin!
- Miau!
Vienas chirurgas susinervina, atpjauna kažką nuo paciento ir meta po stalu:
- Še, pasprink…

Skambina vyras veterinarui:
- Šiandien pas jus ateis mano uošvė ir atsineš mano katę. Tai jūs jai injekciją suleiskite ir numarinkite – gerai užmokėsiu.
- Gerai. Padarysiu, kaip prašote.
- Ačiū, daktare, o paskui dar katę palydėkite iki mano namų.

Šiltas vasaros vakaras. Aptriušusio namo verandoje sėdi bobutė. Labai jau sena. Sėdi ir žiūri į besileidžiančią saulę. Staiga prieš ją atsiranda fėja ir sako jai:
- Tu nugyvenai labai gražų gyvenimą, man labai patinki, todėl norėčiau išpildyti tavo tris norus. Bobutė baisiausiai susinervina, bet vistik sugalvoja, kad nori būti labai jauna. Tik pagalvoja – štai ir jauna mergaitė. Dar pagalvoja, kad visai neblogai būti gražiai. Štai ir gražuolė. Niekaip nesumasto ko ji dar nori kol staiga nepamato savo mylimo katino. Apsidžiaugusi paprašo fėjos, kad tas rainius pavirstu dailiu jaunuoliu. Fėja išnyksta ir prieš ją vietoj katino stoja gražuolis. Toks gražus, toks mielas – kojos babytei linksta. O jis iš lėto prieina prie jos ir švelniai šnibžda į ausį:
- Turbūt dabar gailiesi, kad mane iškastravai?

Cirko numeris: dresuotojas išsiveda katę ir klausia jos:
- Kiek bus 2 kart 2?
- miau, miau, miau, miau!
- O kiek bus 2 plius 3?
- miau, miau, miau, miau, miau!
Dresiruotojas pasisuka į žiūrovus:
- Kaip matote, ši katė puikiausiai skaičiuoja. Gal kas nors iš jūsų norėtų išbandyti šią katę?
Atsistoja vienas žiūrovas:
- Kiek bus 9 kart 9?
Katė pritupia, pamąsto ir taria:
- O tu pats tiek kartų sukniauktum?

Neseniai iš vieno artimo žmogaus gavau pastabą, kad jam tapo neįdomu skaityti mano įrašus. Kai paklausiau, ką jam būtų įdomu skaityti, man buvo atsakyta, kad jis norėtų paskaityti įrašą, kaip užmušti Ragnaros‘ą. Kadangi Baltumos santykiai su WoW‘u prasideda ir pasibaigia tuo, jog kartais tenka paklausyti per reidus pasitaikančių „JŪS DAUNAI, KĄ PER NESĄMONES DAROT?!?!?! NEŽINOT, KUR STOVĖT REIKIA?!?!?!“, tai, logiška, apie Ragnaros‘o užmušimo taktikas žinau nedaug. Vis tik YouTube man papasakojo, kad tą švytintį geltoną daiktą galima sudoroti taip, taip ar kitais būdais (?). Dar pateikiu kuklų algortimą, kaip užmušti Ragnaros‘ą:

1. Surasti žmonių, kurie galėtų dalyvauti reide.
2. Kol žmonės, galintys dalyvauti reide, neišseko arba grupė nėra pilna:
   Tikrinti, ar asmuo tinkamas dalyvauti reide. Jei asmuo tinkamas reidui, įtraukti jį į grupę.
3. Jei grupė nesurinkta, grįžti į punktą nr. 1 ir kartoti viską nuo pradžių, kol grupė bus surinkta.
4. Kol nėra pakankamai įgūdžių, kad Ragnaros‘as būtų užmuštas:
   Treniruotis ir wipe‘inti.
   Jei yra galimybė, pagaminti į šį panašų video arba padiskutuoti, ar apskritimo centras yra apskritimo centre (gildijos „Juoda balta“ patirtis).
5. FUCKING KILL FUCKING RAGNAROS.

Įdomūs dėsningumai

Jei pašnekovas diskusijos metu pradeda remtis provita.vdu.lt medžiaga, jis greičiausiai yra:

1. Kvailys
2. Krikščionis arba simpatizuojantis panašioms idėjoms
3. VDU katalikų teologijos fakulteto studentas
4. Dažniausiai: pirmas ir antras punktas viename, kartais visi trys pirmi punktai viename.

Baltuma dar nematė nė vieno asmens, kuris remtųsi tuo tinklapiu ir šnekėtų protingai. Tiesą sakant, aš neįsivaizduoju protingo žmogaus, kuris drįstų simpatizuoti ar remtis tuo kliedesiu: tai yra skylėtas, apverktinas, absoliučiai apgailėtinas tendencingai atrinktų, iškraipytų bei neteisingai interpretuotų faktų, kurie dažnai dar ir labai abejotini, rinkinys, sumaišytas su Alzheimerio ligos, sklerozės ir demencijos kankinamos davatkos, kuri baigė tris klases, kliedesiais. Save gerbiantis akademikas geriau pasikartų, nei skelbtų tokias „pievas“. Vis tik neatmetu galimybės, kad kada nors to tinklapio adresas švies ne prie eilinio nusišnekėjimo, o kažko protingesnio, bet, mano galva, tokio įvykio tikimybė labai artima nuliui.

Haters gonna hate. Lovers gonna love. Idiots gonna be idiots and say that haters gonna hate…

Mieli panašūs veikėjai: kai protingi žmonės pagaliau susiruoš persikraustyti į Kepler-22b, prašau mūsų nesekti.

Kiekvienai amebai aišku, kad gyvename ne tais laikais, kai tarp talento ir žvaigždės statuso kiekvieną kartą galima dėti lygybę. Jei žmogus turi porą šimtų milijonų gerbėjų, jis gali būti genijus ir (ar) labai talentingas arba būti „snargliakultūrės“ dalimi, už kurios nugaros stovi daugybė vadybininkų, viešųjų ryšių bei įvaizdžio specilistų bei kito atitinkamo personalo. Atskirais atvejais jis gali būti ir išskirtinis vėpla, iki absurdo apgailėtinas kurioje nors srityje (minedai mėgstami ne vien Lietuvoje. JAV tūla Florence Foster Jenkins panašią šlovę užistarnavo gerokai prieš minėtą veikėją).

Vis tik, jei absoliuti didžioji dauguma gerbėjų yra cypiančios, nesubrendusios merginos (moterys), kurios elgiasi kaip besmegenės trylikametės, kamuojamos hormonų audrų, kurias už gerą elgesį išleido pasivaikščioti po psichiatrinės ligoninės kiemelį, tai „zviazda“ yra ne kas kitas kaip iš esmės bevertė prekė, kurią toms klykiančioms snarglėms įkišo apsukrūs dėdės ir tetos, ir kurios niekas neprisimins, vos tik atsiras naujas „blizgutis“. Taip, Justinukas Bebriukas ir panašūs veikėjai įeina būtent į šią kategoriją. Ir nereikia kliedėti apie kažkokį išskirtinį to veikėjo talentą ar balsą. Jei kažkam atrodo, kad jis šiais atžvilgiais yra įspūdingas unikumas, tai man įdomu, ar kartais to „kažko“ žinios apie muziką nesibaigia ties MTV ir Yva.

Tai sakai, programos pavadinimas patiko?

Baltuma studijuoja ne itin populiarią specialybę, kuri nėra „prestižinė“ teisė (šią, manau, reikėtų pervadinti į „Amžinos bedarbystės filosofiją“ ir pratinti jos studentus prie darbo biržos) ar „prestižinė“ ekonomika. Nenuostabu, kad susiklosčius tinkamoms aplinkybėms įstoti į mokamą vietą užtektų ir balo, kuris neturi sveikosios dalies.

Fakultetas turi ir vieną studijų programą, kurios pavadinime yra žodis, iš pirmo žvilgsnio patraukiantis tą programą toliau nuo kitų šio fakulteto studijų programų. Į tą programą pastoviai pristoja žioplų „derpinų“, kurios turi abejotinus protinius gebėjimus ir net nesugeba pasižiūrėti, nei ką joms reikės studijuoti, nei kokiame fakultete. Paprasčiausiai joms patiko gražus žodis studijų programos pavadinime.

Po to dalis tų mergyčių verkia, kad nesitikėjo, jog reikės mokytis pirmą modulį, antrą modulį, trečią modulį, ketvirtą modulį ar penktą modulį. Verkia, jog tikėjosi, kad studijuos „ne tai“. Verkia, kad sunku, etc., etc., etc… Baltuma galvoja: „Jei jau net studijų programos aprašo nesugebėjai atsiversti, derpinut, tai taip tau ir reikia!“.

Mano galva, visas idealizavimas, kurį gauna periferija, yra ne itin pelnytas. Taip, ten sąlyginai ramu (nors jau esu šį bei tą ta tema parašiusi), žmonės vieni kitus pažįsta ir yra draugiški (iš pirmo žvilgsnio). Vis dėlto su šiais paviršiniais privalumais koja kojon eina ir labai erzinančiai nervais grojantys minusai.

Maži miestai yra lyg stovintis, prarūgęs vanduo miniatiūrinėje stiklinėje. Juose  beveik niekada nevyskta nieko naujo. Tos pačios kasmetinės pseudošventės, tie patys iki pykinimo suvienodėję žmonių gyvenimai, tas pats vėjas medžių šakose, tos pačios vienodos dienos. Maža to, kiekviena tos stiklinės molekulė visas kitas pažįsta geriau nei pati save. Ar jau nujaučiate, koks „žavingas“ yra šių savybių reakcijos produktas?

Kelis šimtus tūkstančių gyventojų turintis miestas visada išlaiko savyje šiokias tokias paslaptis. Neįmanoma jo išnaršyti skersai ir išilgai taip, kad galėtum jog jį pažįsti kaip nuluptą. Tokiame mieste visada bus neaplankytų kavinių, neišvaikščiotų parkų, klubų, kuriuose dar nešokta, nematytų filmų, spektaklių, parodų, kitokios veiklos, kur dar nespėjai suleisti nagų. Mieste, kuriame gyveno Baltuma, yra vienas klubas, kelios kavinės, kultūros namuose kartais žybteli kokia nors paroda, spektaklis ar koncertas. Kai ore nestraksi šaltis, retkarčiais pasirodo ūkininkų mugė, kur kiekvienas apsukresnis prekeivis stengiasi įkišti savo staliuką, ar eilinis „miesto tūsas“, kur paprastai koncertuoja kokia nors lietuviška mergaičių grupė nr. 2569, o pusė lankytojų prisigeria per pirmas dvi renginio valandas. Bent jau benamiams alkoholikams gerai: po tokių „tūsovkių“ tuščių alaus butelių būna tiek, kad vienintelio tokiems renginiams pritaikyto parko žolės nesimato.

Kadangi „kažkas vyksta“ situacija mažuose miestuose yra reta, bet koks „vykimas“ yra gaudomas kaip gyvybiškai svarbus oro gurkšnis. Itin svarbiais renginiais tampa kiekviena bedarbių alkoholikų „veselė“, nes iš nuobodulio mirštantys provincialai gali pažiūrėti į intelekto nesužalotų jauniklių pamergių sukneles, kurias Kauno „bazėse“ nupirko nuotakos senelė. Pinigai, už kuriuos tie skudurėliai buvo pirkti, buvo skirti senelės laidotuvių išlaidoms ir sąžiningai taupomi pastaruosius dešimt metų, bet ką jau padarysi, jei anūkėlė „vaiką užsitaisė“ — „reik veselės, bo ką kaimynai pasakys?!?!“. Galiu pridurti, kad mažesniuose miestuose požiūris į nesantuokinius vaikus yra ne ką pasikeitęs nuo gilios senovės laikų. Kai Baltumos šeima išgyveno mini krizę, nes jos dėdė su drauge susilaukė vaiko be antspaudo pasuose ir visi dėl to ėjo iš proto, Baltumai buvo pasakyta, kad šioji geriau net nebandytų pagimdyti vaiko neturėdama vyro („nes kaipgi be šliūbo?!?!“).

Grįžkime prie pagrindinės temos. Lygiai tokie patys „globaliai svarbūs“ renginiai yra kokio nors naujo prekybos centro atidarymas, bet kokios laidotuvės, rugsėjo pirmoji, Paskutinis skambutis ir abiturientų išleistuvės. Pastarasis renginys apskritai yra „EPIC“, nes pilni pasididžiavimo tėveliai gali visuomenei parodyti, kokią gi atžalą išaugino (net jei atžala kvaila kaip batraištis ir mokyklą baigė tik dėl to, kad direktorės tėvas anksčiau dažnai kilnojo taurelę su atžalos seneliu) ir kiek litukų gali skirti atžalos apdarams. Juk bus „tooooooooooookia gėda“, jei sūnelio kostiumas bus ne toks prabangus nei kaimynės pusbrolio žmonos sūnėno („kuris mokyklą baigė tik dėl to ir tik dėl to, kad tėvas — direktoriaus pavaduotojos meilužis“)! Išleistuvių proga mamytės iš spintų išsitraukia dešimtmetį saugotus (nebe) prabangius kostiumėlius, o tėveliai pagaliau prisiruošia atkimšti įmantrų degtinės butelį, pirktą kažkada per akciją naujoje „Maximoje“.

Bet net išleistuvės periferijoje vaidenasi ne kasdien. O žmonėms „sensacijų“ reikia nuolat. Iš ko gi geriau daryti tas „sensacijas“, jei ne iš kitų provincijos miestelio X gyventojų? Šioje vietoje į sceną žengia visagalės Paskalos. Mažų miestelių gyventojai turi fenomenalų, nenuginčijamą talentą kurti fiktyvius „reikšmingus įvykius“ iš absoliučiai nereikšmingų smulkmenų. Beje, galvojate, kad kiekviename gande yra dalis tiesos? Nebūtinai. Jei gebėjimą iš degtuko priskaldyti malkų vežimą laikytume koeficientu, iš kurio padauginus realų faktą gaunamas „pletkas“, periferijoje tas koeficientas būtų begalybę lenkiantis dydis. Ne per seniausiai mano draugo, turinčio daug giminių provincijoje, giminėje nuskambėjo „itin didelis“ skandaliūkštis. Iš draugo sesers Linos frazės „Negalim dabar pas Jus apsilankyti, nes atvažiavom pas močiutę namų sutvarkyti“ (minėtai močiutei beveik 90-mt metų) buvo sukurpta tokia alternatyvi realybė: „Pas močiutę visiška netvarka, Linos motina su šeima ja visiškai nesirūpina: kai reikia aplankyti, tai veža supuvusius bananus, kruopas su kirminais ir kitokius šūdus. Maža to, Linos motina paskambino į savivaldybės socialinį skyrių ir prišnekėjo, kad močiutė yra asocialė ir jos namuose nuolat baisi betvarkė“. Kad nebūtų per maža, tie apgailėtini šiukšlės iš VBS dar pasirūpino, kad šitą kliedesį išgirstų tiek minėta močiutė, tiek už Atlanto gyvenantis Linos brolis. Panašiomis aplinkybėmis ir pati esu „sužinojusi“, kad esu sunki psichinė ligonė ar nedėkinga valkata, švaistanti tėvų pinigus.

Sakote, nereikia bendrauti su paskalų nešiotojais? Neįmanoma. VBS nėra provincijos filialas. VBS yra pati provincija. Absoliuti didžioji dauguma užsiima apkalbų kūrimu. Tėvai apkalba vaikus, kaimynai kitus kaimynus, mokytojai mokinius, darbuotojai viršininkus, viršininkai darbuotojus, pardavėjos klientus, etc., etc., etc… Periferijoje net draugystės sąvoka yra kiek kitokia. Ten iš „draugo“ gali tikėtis, paramos, pagalbos ir supratimo, bet kiekviena tavo problema bus išpūsta iki absurdo ir ant sidabrinės lėkštutės patiekta liaudies teismui (dar ir su garnyru). Norisi nebūti paskalų tinklo dalimi? Nutrauk visus ryšius su kitais periferijos gyventojais ir tapk nematomu, nes kokio nors gando herojumi gali tapti vien pjaudamas žolę, kai „navynininkė“ bobutė pro tavo namus eis į bažnyčią.

Dėl mažo gyventojų skaičiaus mažesniuose miesteliuose beveik nėra jokių atvirų konfliktų. Visi šypsosi, visi draugiški, bet už fasado visi vieni kitų nekenčia. Pasirinkimas, su kuo bendrauti, yra menkas, todėl visi laikosi įsikibę esamų nemėgstamų ryšių, o už nugaros ant „draugų“ pila purvą be sustojimo. Provincijoje gyvenama nuolatinėmis šaltojo karo nuotaikomis. Kiekvieną sekundę turi saugotis, kad tik ko nors per daug nepapaskotum savo geriausiai draugei, su kuria esi neišskiriama nuo ankstyvos vaikystės, nes toji, viską pagrąžinusi, gali tai paversti eiliniu gandu.

Dar: provincijoje visada esi stebimas (stebėjimo intensyvumas ypač priklauso nuo giminių pareigų, socialinės padėties, namo dydžio bei mašinos naujumo). Kai eini didmiesčio gatve, žmonėms, su kuriais prasilenki, liaudiškai sakant, ant tavęs nusispjaut (nebent ketinsi praeivį taranuoti). Kai eini apšiurusia periferijos miestelio gatve, praeiviai seka kiekvieną tavo judesį, nes, dėl anksčiau aptartų priežasčių, jei tu išsitėkši balon, kitą mėnesį visas miesteliūkštis turės apie ką kalbėti. Lygiai ta pati situacija su bet kokiu išvaizdos ar gyvenimo išskirtinumu. Norisi atsidurti nuolatinių gandų centre? Daryk ką nors ne taip, kaip daro kiti „gerbiami“ provincijos gyventojai.

Turbūt per ilgai pati gyvenau toje susmirdusio vandens stiklinėje ir per daug gerai mačiau vietinės liaudies bendravimo peripetijas. Nuoširdžiai užjaučiu tuos žmones, kurie ryžtasi iš didmiesčių keltis į kaimus ir tikisi kažkokios mistinės „ramybės“: jie nežino, kur kiša nagus ir ką gaus. Aš to jau atsikandau ir mano skrandis susiraitė Žozefinos mazgu. Daugiau to ragauti neplanuoju.

Baltuma išties kartais tokiems asmenims pavydi. Įsivaizduojate, koks lengvas „dėl nieko nekalto“ žmogaus gyvenimas? Sėdi nušiurusio butuko kamputyje ir raudi, koks blogas pasaulis, kaip visi (ypač buvęs vaikinas) su tavimi blogai elgiasi, nieko nedarai ir toliau visus kaltini. Nepakanka medžiagos kaltinimams? Susigalvoji idiotiškiausių melų, jais patiki ir kaltini toliau! Paprasta. Nesvarbu, kad dauguma sveiko proto žmonių, kuriems tenka nelaimė susipažinti su „amžinomis aukomis“, po kurio laiko pradeda šių itin nemėgti. Juk galima ir dėl to ką nors apkaltinti. Juk pati esi krištolo tyrumo asmenybė, kurią krikščionys turėtų garbinti vietoj tos damos, kurią laiko apvaisinta „šventos dvasios“.

Lengvas tas „tyrųjų nekaltučių“ gyvenimas, bet, prisiekiu, tokie žmonės šia žeme vaikščioti neturėtų. Baltumai dabar tenka stebėti, kaip viena tokia ledi „Aš Dėl Nieko Nekalta, Čia Mano Buvęs Vaikinas Blogas“ kursto savo įžiebtos dramos laužą ir dėl to kaltina visus aplinkui (atspėjote, buvusį vaikiną ypač). Rūpintis, kad buvęs vaikinas ir visi jo esantys bei būsimi pažįstami jos nepamiršų, ji greičiausiai ketina tol, kol jos smegenis su visais kvailais melais sunaikins Alzheimerio liga. Nors turbūt iki tol laiko bus kryželiu išsisiuvinėjusi paveikslą, kur bus smulkiai surašyta, dėl ko kas yra „kaltas“ bei pasikabinusi jį ant svetainės sienos, ir toliau visus kaltins, kaltins, kaltins…

Kaip tyčia, buvęs jos vaikinas yra mano draugas (kaltinimus šališkumu galite pasilikti sau, nes manau: kas bent kiek žino, apie kokią istoriją kalbu, sutiks, jogmano žodžiai ne iš piršto laužti (na, išskyrus „nekaltutę“)). Man jo ir jo naujosios merginos labai gaila, nes nė vienas iš jų nepadarė absoliučiai nieko, kad nusipelnytų tos mergiotės teroro. Šiam, kaip jau rašiau, galo nesimato. Tai mergužėlei muilo operos verti melai apie nėštumą (taip, pasirodo tai nutinka ir šioje ekrano pusėje), naujos buvusio vaikino merginos užtvindymas verksmingais laiškais su subtiliais grasinimais apie „bjaurų savo būdą“ ar savęs įtikinimas, kad mano draugas ją apgaudinėjo su dabartine mergina (ko nebuvo), yra juokų darbas. Baltuma norėtų, kad pagaliau nutiktų kas nors, kas priverstų ją baigti mažiausiai kaltiems žmonės versti tai, ką ji pati sukėlė nesibaigiančiais isterijos bei pavydo priepuoliais ir melu.

Baltumai liūdna ir pikta. Nors daužyk galvą į sieną, bet tos panelės nepriversi suvokti, kad kažką (daugmaž viską) ji darė tikrai ne taip, kaip derėtų, ir absoliučiai didžiąja dalimi yra kalta dėl to, kaip susiklostė įvykiai. Todėl dramą stebėti teks ir toliau. Greičiausiai po šito įrašo gausiu grasinimą teismais (ledi „Visi Aplink Mane Blogi Aš Dėl Nieko Nekalta“ labai mėgsta mojuoti šia vėliavėle). Beje, jei skaitai, mergiote: patariu baigti krėsti nesąmones, nes kuo toliau, tuo tavo maniakiškas elgesys ir kvailos užuominos apie „blogerės sijoną“ sudaro darnesnę harmoniją su tavo buvusio vaikino žodžiais apie tave.

Pasakiusi, kad visas „motyvacinis-laimę teikiantis-realizuojantis“ „pilnatvės“ receptų katilas jai kelia tikrai ne susižavėjimą, Baltuma nustebintų gal pusę naujo skaitytojo. Kažkada knygas iš serijos „persimotyvuok, tamstyte“ rijau be pertraukų, dabar dauguma panašios medžiagos iššaukia tik kreivą šypsenėlę. Na, nėra nei universalios kiekvieno individo poreikius tenkinančios „savirealizacijos“ programos, nei paslaptingos „misijos“, kuri teiktų amžiną vidinį džiaugsmą kiekvienam asmeniui, nei absoliučiai patikimo „laimės recepto“ (arba tik tiek generalizuotos jų formos, kad iš jų buvimo nėra jokios naudos). Kažkuri tetulė, iki orgazmo užmotyvuota savo petunijų darželio, pamiršo porą svarbių tiesų: žmonės per daug skirtingi, kad egzistuotų bendri laimės receptai, o ši pati — ne šuo: prie būdos nepririši.

Greičiausiai taip atžariai į šį „amžinos savirealizacinės užmotyvuotos laimės“ reikalą nežiūrėčiau, jei jis nebūtų sureikšmintas iki beprotybės. Dalis liaudies Baltumai primena vidurio amžiaus krizės kamuojamą vyrioką, kuris laukuose gaudo sudievintas „savirealizacijas“ bei „pilnatves“, bet, žiū, nesiseka jam jų pavyti. Vyriokas, mat, pamiršo, kad tarp lakstymų paskui abstrakcijas, dar ir kažką nuveikti reikėtų. Tai, kas slepiasi už žodžių „motyvacija“, „realizuoti save“, „surasti laimę“, tapo kone kiekvieno, į „Glazgo šypseną“ panašia grimasa pasipuošusio, „pozityvisto“ tikslu. Tokiems žmonėms nerūpi, ką jie nuveiks „užsimotyvavę“. Jiems rūpi nuolatinės „motyvacinių“ seminarų, kalbų ir susirinkimų injekcijos. Kad tik tos motyvacijos nepritrūktų! Lygiai taip pat tegul tik nepritrūksta naujų „laimės receptų“ ir „tobulo gyvenimo grafikų“.

Baltuma vis gauna progą pasidžiaugti vienos, itin į „motyvaciją“ susikoncentravusios grupelės žmonių „veiklos ataskaitomis“. Gyvas pavyzdys to, apie ką rašau. Motyvacijos — daugiau nei reikia. Netgi kyla įspūdis, kad ta veikla, į kurią jie turėtų koncentruotis, tapo antraplane, o į svarbiausio tikslo kėdę atsisėdo nesibaigiantys „motyvaciniai“ renginukai. Dantis ardančio sacharininio pozityvumo, atmiešto didelėmis savigyros dozėmis, taipogi kraunami pilni maišai. Rezultatai, ponai ir ponios, kuklūs. Regis, kažkas pamiršo, kad reikia ne tik „motyvuotis“. Reikia ir dirbti. Panašu į vieno kolegos studento įspūdžius apie vieną dėstytoją: pusė paskaitų — anekdotai ir kitokio plauko „bajeriukai“, pusė medžiagos — neišeita, studentų rezultatai neblizga, nors į to dėstytojo paskaitas greičiausiai būtų einama, net jei šios vyktų šeštadieniais vėlai vakare.

„Savirealizacijos“ fronte padėtis panaši. Kiekvienas „visažinis“ turi po tvarkingą grafikėlį, kuriame smulkiai sudėliotas visas potencialaus „besirealizuojančiojo“ gyvenimėlis. Iš vieno kampo rėkiama, kad kelias į savirealizaciją — verslumas. Nuo kitos pakriūtės, žiūrėk, šaukia, kad  „tik kuriantis žmogus save realizuoja“. Paršavedės, galvojančios, kad visatos centras — gimda, iš savo rausvo „forumiuko“ (ir apskritai kiekvieno kampo, kur sugeba įlįsti) čirpia, jog „be vaikiukų tai gyvenimiukas yra toks beprasmiškiukas, kad oi oi oi oi oi… Ypač, jei, mieloji, gimei moteryte, tai turi naudoti tą savo gimdutę, kol ji sudils, nes kitaip, neduok dievuk, tu joks išvis ne žmogeliukas“. Kažkas dar, garantuoju, cyptelėtų apie žvaigždės statusą ir populiariausią pasaulyje įsivaizduojamą draugą — dievą. Modifikuotos „Namas-vaikas-medis“ (arba „Kinder, Küche, Kirche“, „Barefoot and pregnant“, jei kam nors patogiau) gyvenimo plano versijos.

Greičiausiai dabar tampa svarbu nebe kurį nors planą įvykdyti, bet grybštelti jų kuo daugiau. Iš vienos studentės Baltuma girdėjo pasakojimą, apie moterį, kuri penkis kartus stojo į skirtingas studijų programas ir lygiai tiek pat kartų suprato, kad įstojo „ne ten“. Baltuma nežino, ar tą moterį reikėtų užjausti, ar pasukioti pirštą prie smilkinio. Taip mėtytis, bandyti kuo daugiau visko, nežinant, ko nori, nuo ko norėtum pradėti, regis, tampa madinga. Juk kažkokia keista teta iš anapus Atlanto parašė, kad „darydama taip“ ji jautėsi laiminga. Vadinasi, reikia išbandyti. „Receptukas“ iš traškančio žurnalo juk negali meluoti, ar ne? Laimė, pilnatvė ir kiti gražūs žodžiai? Ta pati žaidimų aikštelė.

Ir nė motais, kad mes visi per daug skirtingi, jog Petrui ir Jonui tiktų tas pats „tobulo gyvenimo“ receptas. Nė motais, kad galvodami, kaip čia dar labiau „užsimotyvavus“ ir „realizavus save“ mes tik mėtomės nuo akmens prie akmens ir taip nieko gero ir nepadarome. Nė motais, kad kiekvieno asmens savirealizacijos samprata yra tokia trapi, vienadienė ir priklausanti nuo daugybės faktorių, jog jos apskritai nereikėtų sekti, nes tai, kas prasminga atrodo šiandien, gali atrodyti visiškai nereikšminga mirties patale. Nė motais, jog laimė yra ne statiška būsena, kurią prirakinus prie radiatoriaus, ji amžinai ten ir sėdi. Nė motais, jog laimė yra dinamiška: vieną dieną yra, kitą nėra, o dažnai ir skirtingais kiekiais. Nė motais, jog šie „idealių planų“ galvosūkiai tampa ne menkesniu galvos skausmu, nei beprasmybės debesis virš depresija sergančio asmens galvos ar kitos „nemotyvuotos“ negandos. Svarbu, jog blizgančios knygos iš populiariosios psichologijos skyriaus bei kvapnūs žurnalai išspausdino kažkieno, kas „žino geriau“ biografiją su smulkia, punktais suskirstyta instrukcija, ką daryti, kad būtum laimingas…

Taip vieną dieną, po ilgo pogulio kalbėjo Didžioji Katė ir prisakė mąstančioms būtybėms šiuos priesakus:

1. Tu stengsiesi elgtis taip, kad tavo elgesys būtų pavyzdžiu kiekvienai protaujančiai būtybei ir maksimaliai naudingas visuomenei. Miau mur.
2. Tau niekas neduos pragaro ar rojaus, nes pragaru ar rojumi tau tavo sąžinė bus. Ir lai būna ji teisingu bei griežtu tavo teisėju. Mur miau.
3. Tu neskriausi jokios gyvos būtybės, nekankinsi jos ir stengsiesi nesuteikti jai skausmo, jei tai būtina nėra. Miau mur.
4. Tavo protas bus atviras ir trokštantis žinių. Tu niekuo aklai nepasitikėsi, viską priimsi su skepsiu ir tikrinsi pats. Mur miau.
5. Tu neprimetinėsi savo įsitikinimų niekam, kas savo galvą turi ir gali patsai mąstyti. Miau mur.
6. Tu švęsi Caturday, o kiekviena diena yra Caturday; ir tu stengsiesi, kad ji tau džiaugsmingus prisiminimus paliktų. Mur miau.
7. Tu pastatysi namus visoms protaujančioms būtybėms, kurie blizgės ne auksu, o žiniomis, ir kuriose ne suknelėmis aprengti vyrai, o protingos būtybės kalbės apie tai, ką jos geriausiai išmano. Murkiu Jums, Protaujantieji, nėra nieko, kas būtų didingiau už mokslą, žinias ir pasaulį, kuriame gyvename, bet net jie neverti aklo garbinimo. Miau mur.

Tada Didžioji Katė pasijuto pavargusi ir nuėjo 16-os valandų pogulio. Po jo ji kalbėjo toliau:

1. Tu nieko nedarysi Didžiosios Katės vardu. Ir tuo labiau, tu nieko neskriausi. Nes tik Didžioji Katė gali ką nors daryti Didžiosios Katės vardu. Mur miau.
2. Tu būsi pasiruošęs, kad kiekvienas tavo žodis ir poelgis bus įvertintas, bei priimsi tai. Nes jei tu tam nepasiruošęs, tai ir nuo to, ką darysi, pridera susilaikyti. Miau mur.
3. Tu priimsi pasaulį ir gyvenimą, tokius netobulus, kokie jie yra, ir stengsiesi, kad su kiekviena diena jie taptų vis tobulesni. Nes negali šviesa sklisti ir nebūti sugerta, kaip ir negali tobulybė būti be netobulumo. Mur miau.
4. Tu nebėgsi nuo jokio savo jausmo ir stengsiesi surasti jam prideramą vietą savo esybėje. Murkiu Jums, Protaujantieji, ignoruoti jausmai yra piktavaliai ir grįžta kenkti tam, kas juos ignoravo. Miau mur.
5. Tu neatimsi iš kito protaujančios būtybės ir savęs teisės pasirinkti. Tai yra didelė teisė ir tik svarbiu atveju gali būti pažeista. Mur miau.
6. Tu gali ir privalai jausti malonumą ir būti laimingas, kol tai tau pačiam ir kitiems nekenkia. Nes nieko kilnaus nėra beprasmėje kančioje ir beprasmiame liūdesyje. Miau mur.
7. Tu neplauksi pasroviui kaip negyva aukšlė ir nelauksi, kol kas nors išspręs tavo problemas. Nes tik veikianti būtybė gali ką nors pakeisti. Ir aš murkiu Jums, Protaujantieji, jei Jūs sėdėsite savo keistas letenas sudėję, tai žinokitės: Jūsų bėdos tik tarps lyg derlingoje dirvoje. Mur miau.

Didžioji Katė jau buvo bepratarianti 15-ąjį priesaką, bet duotuoju momentu kambarin šviesos spindulys pateko ir patenkinta Didžioji Katė nušuoliavo jį vytis.

Šiek tiek ne visiems žmonėms priimtino proto

• George‘as Carlin‘as apie religiją.
• George‘as Carlin‘as apie abortus.
• George‘as Carlin‘as apie 10-mt dievo įsakymų.
• George‘as Carlin‘as apie maldas.
• Pabaigai: Tim Minchin — Pope Song.

Pirmame vaizdo įraše išsakytą mintį, kuri pasibaigia žodžiais „But he loves you“, puikiai iliustruoja šio komentaro, kurį radau Lino „Studento dienoraštyje“, paryškinta dalis:

Visų pirma, tai man visai patiko tas rašymas “viskas viename” ir fragmentiškumas. Už tai dedu didelį pliusą.
Visų antra, tai labai liūdna, kad taip beatodairiškai mėgini sumaišyti su purvais tikinčiuosius ir pačią krikščionybę.
Krikščionybė tikrai kalba ne pie valdžios troškimą, nesantaikos kurstymą ir t. t. Būti krikščionimi, tai pirmiausia yra patikėti, kad Dievas egzistuoja, kad Jis nori išgelbėti nusidėjusį pasaulį, kad Jis atsiuntė savo Sūnų kaip auką už mus ir per Jį mes galime būti išgelbėti nuo degimo pragare. Po to sprendimo seka antroji dalis – gyvenimas su Dievu ir sekimas Kristaus pavyzdžiu. Ir visa tai yra kiekvieno atskiro žmogaus sprendimas. Krikščionybė nepaveldima.
Kai rašei apie tai, kad Jėzus ateis pasmerkti pasaulio, tai irgi nėra visai tiesa. Tiesa yra tai, kad dauguma žmonių degs pragare. Tačiau taip pat tiesa yra ir tai, kad tai jie darys savo noru – nes patys pasirinko gyventi be Dievo. Biblijoje rašoma: “Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda” (Mt 7, 14); ir taip pat Jėzus sako: “„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14, 6). Vadinasi, yra tik vienas kelias žmogui grįžti į santykį su Dievu – per Kristų, tačiau žmonės patys jį atmeta. (čia taip norisi melejoną eilučių iš Biblijos parašyti bet gal tiek to
Apie religiją. Reikia iš karto atskirti du dalykus – religiją ir tikėjimą. Tikėjimas yra vidinė nuostata, požiūris, vertybių sistema. Jis yra individualus kiekvieno atskiro žmogaus reikalas; visa, kas iš to kyla, yra iš meilės ir ramybės. Religija – tai yra veiksmai, kuriais tu mėgini pateisinti savo elgesį, išpirkti savo kaltes ir pan. Tai yra daugiau ar mažiau visų reikalas, atliekamas tam, kad pritaptum, atrodytum geresnis kitų akyse, dažniai dėl kaltės ar baimės. Aš TIKIU, bet nesu religinga. Nes Dievas man dovanojo laisvę džiaugtis Jo sukurtu pasauliu, Jo meile ir artumu, laisvę Jį garbinti taip, kaip man atrodo teisinga.
Ir tuomet į piešinėlį užsuka bažnyčia. Bažnyčia yra Dievo plano dalis tikintiesiems – tai yra tai, kas moko, stiprina, džiugina širdį. Tačiau žmonės yra netobuli, taigi ir bažnyčia yra netobula. Joje visada bus tokių, kurie ateina į susirinkimus dėl to, kad neturi ką veikti, tų, kurie mato krikščionis kaip “lengvas aukas” savo asmeniniams troškimams išpildyti, tų, kurie netiki, bet ateina, nes taip reikia. Ir tuomet gimsta projektai “darykim kryžiaus žygį”, “sudeginkim knygas”, “medžiokim raganas”. Tačiau tai nėra iš Biblijos mokymo – Kristus atėjo išgelbėti pasaulio, o ne jį pasmerkti (Jn 3, 17).

Ir paskutinis dalykas, rašai: “Kaip žmogus, už viską labiau gerbiantis ir siekiantis laisvės, …” Tik Kristuje yra tikroji laisvė – laisvė nuo pasmerkimo, laisvė nuo baimės, laisvė nuo pykčio ir pagiežos. Biblijoje rašoma: “Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.” (Gal 5, 13) ir taip pat: ” Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.” (1 Pt 2, 16).

Man būtų smagu su tavimi susitikti ir pakalbėti apie krikščionybę daugiau, nes neprotinga yra atmesti to, ko iki galo nesupranti Taigi, jei pasirodytų įdomu, brūkštelk.

Fun fact: Biblijoje, dar ilgai prieš tai, kai mokslininkai sugalvojo, kad žemė ne plokščia, buvo rašoma: “Dievas padeda šiaurinį skliautą į tuštumą, pakabina žemę ant nieko” (Jb 26, 7)

Keli patarimai merginoms apie santykius su vaikinais:

1. Tu ne komoje, o vaikinas — ne gyvybę palaikantis aparatas. Todėl atitinkamai laikytis jo įsikibus nebūtina.
2. Pasibaigę santykiai yra pasibaigę santykiai.
3. Kai santykiai pasibaigia, nėra labai protinga po savaitės lįsti buvusiajam į akis.
4. Kai turi omenyje „taip“, tai ir sakyk „taip“, ir atvirkščiai.
5. Net nebandyk griūvančių santykių klijuoti visokiais meksikietiškų serialų vertais kliedesiais. Vis tik, jei tam proto nepakako, nepasakok kitam vaikinui, kad kažkada tuo užsiėmei. Pasitikėjimo neprisidėsi, o jei vėliau sugalvosi vėl pritaikyti tą pačią taktiką, liksi net ne prie suskilusios, o prie sukapotos geldos.
6. Jei visada kalti visi, išskyrus tave pačią, sveikinu, tau metas aplankyti psichologą arba net psichiatrą.

Eilinis klausimas

Ar tik man vienai atrodo, kad vidutinio 9gag.com lankytojo IQ yra maždaug 50-ia punktų aukštesnis nei vidutinio demotyvacija.lt lanktyojo?

Apie nuomonę

Tu turi savo nuomonę. Aš galiu turėti nuomonę apie tavo nuomonę, kad tavo nuomonė yra kvaila. Tai, kad aš pasakau savo nuomonę apie tavo kvailą nuomonę, nėra diskriminacija ar netolerancija. Tiesiog tavo nuomonė yra kvaila. Ir, prašyčiau, baik su tuo idiotišku „Tai tik mano nuomonė“ elgtis kaip su mygtuku ginčams užbaigti. Tavo kvaila nuomonė netampa labiau pagrįsta, dėl to, kad tai yra „šventa“ nuomonė.

Naujienos iš universiteto

• Naujas mano universiteto SA pirmininkas yra imbecilas.
• Dalį komandos jis ir išsirinko kaip imbecilas.
• Nenuostabu, kad ta dalis komandos taip pat yra imbecilai.

Smulkesni komentarai — pasibaigus pusmečiui.

Baltuma apie tai sužinojo, kai per lapkričio pradžios šventes buvo grįžusi į gimtąjį miestą. Atvykus svečiams, pamotė, dirbanti mokytoja toje pačioje gimnazijoje, nepraleido progos pasigirti, kad pagaliau pas juos, kaip „daugelyje normalių gimnazijų“, įvesta pilna uniforma. Baltumai pareiškus nuomonę, kad mokyklos savo „normalumą“ ne klientūros teikimu siuvykloms turėtų rodyti bei paminėjus KTU gimnaziją, kurioje uniformų nėra (tikėtina) arba jų nešiojimas absoliučiai neprivalomas (labai menkai tikėtina), pastarosios adresu buvo mestas toks gan niekinantis komentaras: „Tai tokia ten ir gimnazija“. B. Burgio kuopa, laureatų ir geriausių pasaulio universitetų studentų kalvė turbūt verkia kamputyje, nes, nors po kelių dešimtmečių medaliais ir diplomais galės išsiklijuoti kelių klasių sienas, jie yra „tokia ten ir gimnazija“, dėl to, jog negalvoja, kad jiems būtina priversti savo mokinius susipakuoti į uniformas… Aišku, nei KTUG verkia, nei jai kada nors rūpės mano pamotės nuomonė, o aš tiesiog piešiu gan karikatūrišką paveikslą, bet, pripažinkime, mano pamotės komentaras yra išskirtinai kvailas. Juolab žinant, kad ta „labai gimnazija“, kurią pabaigiau, greičiausiai niekada nepasieks „tokios ten ir gimnazijos“ KTUG lygio.

Kaip greičiausiai jau supratote, uniformoms mokyklose aš griežtai nepritariu. Mokyklos savo lygį turėtų rodyti, pasikartosiu, ne klientūros siuvykloms teikimu, o mokinių pasiekimais bei suteikiamo išsilavinimo kokybe. Vis dėlto, kadangi pastarieji du tikslai pasiekiami tik įdėjus daug pastangų ir paaukojus tikrai ne pusdienį, o uniformų prispriegimas to nereikalauja, nueinama lengviausiu keliu: liepiama mokiniams susivynioti į uniformas ir alpstama iš nelogiško pasitenkinimo, retkarčiais numetant vieną kitą silpną ir kvailą pseudoargumentą, kodėl tų uniformų reikia. Pabandykime į tuos kliedesius pažvelgti iš arčiau.

Uniforma padeda atpažinti mokyklos mokinius. Tai naudinga, nes tada į mokyklą sunkiau patekti pašaliniams asmenims, kurie gali turėti ir ne itin gerų ketinimų.

Tai yra pirmas ir paskutinis argumentas, kodėl uniformos yra naudingos, kuris yra bent šiek tiek logiškas. Vis dėlto pašalinių mokykloje problema išsprendžiama labai paprastai: paprašius mokinių, kad šie, ateidami į mokyklą, pateiktų mokinio pažymėjimą. Be to, naudoti uniformą kaip skiriamąjį ženklą, padedanti atpažinti mokinius, yra drugelio traiškymas volu. Lygiai tą pačią funkciją gali atlikti vienas gerai pastebimas aksesuaras ir tam tikrai nebūtina mokinio įgrūsti į skudurus, kurių užsimanė mokyklos vadovybė.

Mokiniai patys nori uniformos.

Tokiu atveju, tie, kurie nori, gali jas pasisiųti ir nešioti. Tik tegul nekiša savo nuomonės tiems, kurie uniformų nenori. Uniformos įvedamas mokykloje yra mokinių vertimas rengtis taip, kaip kažkam atrodo „geriau“, „gražiau“ ar „tvarkingiau“. Tai nėra taisyklė, kurios laikymasis yra būtinas, kad būtų užtikrintas sklandus mokyklos darbo mechanizmo veikimas ar taikus bendruomenės sugyvenimas. Dėl to, remiantis šiuo argumentu, uniformos įvedimas mokykloje galimas tik tuo atveju, jei jai pritaria 100% ir nė nykstamu dydžiu mažiau mokyklos bendruomenės. Kitu atveju reikėtų gerbti kad ir to nykstamo dydžio teisę pamokose rodytis su tais drabužiais, kuriuos jis nori matyti ant savo kūno.

O policininkai bei kareiviai dėvi uniformas ir niekas dėl to nepurkštauja, vat!

Bėda ta, kad policija ir kariuomenė nėra mokykla. Kuo jėgos struktūroms priklausančių asmenų, kurie priklauso organizacijoms, nuo mokyklų besiskiriančioms tikrai daugiau nei vienu bruožu, uniformos siejasi su mokyklinių uniformų klausimu? Netgi jei organizacijos būtų panašios, faktas, kad organizacijos X nariai nešioja uniformą, nėra tinkamas argumentas, grįsti uniformų dėvėjimą organizacijoje Y.

Uniforma — mokyklos įvaizdžio dalis.

Vėl kartojuosi: mokykla savo įvaizdį turėtų formuoti mokinių pasiektais rezultatais ir mokytojų darbo kokybe. Kitaip tariant, mokyklos savo įvaizdį privalo formuoti remdamosi ta sritimi, kuri joms yra pagrindinė. Vėlgi, uniformų nebuvimas KTU gimnazijai ir Vilniaus licėjui netrukdo kiekvieną kartą, kai išleidžiamas koks nors Lietuvos mokyklų reitingas, būtų lyderėmis ir turėtų genijų kalvių reputaciją. Tuo tarpu aš nežinau nė vienos mokyklos, kuriai uniforma pridėtų „retingo taškų“. Taigi kai kurių asmenų įsivaizdavimas, kad „uniforma — neatskiriama mokyklos įvaizdžio dalis“, yra visiškai klaidingas. Vis dėlto, jei primygtinai reikia kažkokio ypatingo simbolio mokinių aprangoje, tam, vėl kartojuosi, pilna uniforma nebūtina, nes užtenka skarelės, šaliko, ženkliuko ar kito aksesuaro.

Uniformų nešiojimas yra tradicija.

Mergaičių apipjaustymas kai kuriose Afrikos šalyse taip pat yra tradicija. Vis dėlto labai sunku surasti asmenų, kurie neabejotų, kad ši tradicija yra brutali, sadistiška ir nesiderina su elementariomis žmogaus teisėmis. Tradiciškumas — ne argumentas. Tradicijos gali būti tiek svekintinos, tiek vengtinos. Konkrečiu atveju, mokyklinių uniformų tradicija yra kvaila. O į klausimą „kodėl“ bandau atsakyti šiuo įrašu.

Su uniformomis mokiniai atrodo gražiai ir tvarkingai.

Tai, kas atrodo tvarkingai senmergei pensininkei Leokadijai Imbeciliauskaitei, kurios penkių kačių saugumu ir sveikata turėtų susirūpinti gyvūnų globos draugijos ir kuri be davatkiško pasipiktinimo negali pro panką praeiti, nebūtinai tvarkingai atrodo kitiems asmenims. Asmeniškai man uniformos niekada nesiasocijavo su tvarka. Jos turėjo tvirtą asociaciją su pilku ir nuobodžiu vienodumu. Dar subjektyvesnė ir dinamiškesnė yra grožio samprata. Vėlgi, asmeniškai aš, pervertusi kelių siuvyklių, kurios siuva mokyklines uniformas, katalogus, radau gal pusantros uniformos, kurios neatrodytų kaip masinis ginklas, skirtas apie stilių ir madą išmanančių žmonių naikinimui. Galų gale, ne mokytojo problema, kad mokiniai atrodo ne taip, kaip jam patinka. Mokinių išvaizda mokytojams neturėtų rūpėti. Jam turėtų rūpėti, kaip gerai dirbti savo darbą ir pasiekti maksimalių rezultatų mokymo procese. O jei „ne tokia“ mokinių išvaizda mokytojui kelia tokias nepakeliamas problemas, tai gal reikėtų pasieškoti kitos darbo srities?

Mokykla — ne podiumas. Madų demonstruoti ten nereikia ir negalima.

Patariu peržiūrėti skyrelį aukščiau, nes mano mintis apie šį argumentą beveik tokia pati. Vis dėlto, vėl pasikartosiu. Tai, kaip mokinys nori rengtis, ar jis nori „demonstruoti madas“, ar nori su savo garderobu elgtis kitaip, turi rūpėti tam mokiniui ir jo tėvams. Tai — ne mokytojo reikalas. Mokytojas ir mokyklos vadovybė neturi teisės kišti nosių į mokinių rūbų spintas ir reguliuoti jų turinį. Mokytojo pareiga mokyti, o ne parodijuoti stilistus. Vieninteliai atvejai, kai mokytojų įsikišimas pateisinamas: itin vulgari, įžeidžianti ar akivaizdžiai labai mokymo procesui arba mokyklos bendruomenės saugumui kenkianti apranga.

Uniformos reikia, nes be jos į mokyklas prieina visokių pankų, gotų, hipių ir kitokių subkultūrų atstovų, kurie į savo aprangą kreipia daugiau dėmesio nei į mokytoją.

Visų pirma, patariu paskaityti apie „kinesthetic learning“. Visų antra, jei mokytojas nesugeba patraukti mokinių dėmesio ar bent palaikyti tvarkos pamokoje, jam vienareikšmiškai ne vieta mokykloje. Be to, uniformos turi sagas, o mokiniai turi kanceliarines priemones, į ką taip pat galima koncentruoti dėmesį vietoj pamokos medžiagos.

Bet juk be uniformų mokiniai iš tėvų reikalaus madingų brangių drabužių ir kitų niekučių!

Manote, kad mokiniai mokykloje gyvena 24-ias valandas per parą ir niekada nesiskiria su uniforma? Turiu blogų žinių: po pamokų mokiniai grįžta namo ir dažniausiai (beveik visada) persirengia. Pasižmonėti jie taip pat nelinkę eiti su uniformomis. Taigi, jei vaikelis norės madingų drabužių, jis juos kaulins iš tėvų nepriklausomai nuo to, privaloma mokykloje uniforma, ar ne.

Kai vaikas lanko mokyklą, kur privaloma uniforma, išleidžiama mažiau pinigų drabužiams.

Primygtinai prašau perskaityti skyrelį viršuje bei atkreipti dėmesį į faktą, kad uniforminiai drabužiai dažniausiai atrodo taip, kad joks sveiko proto vaikas ar paauglys su jais neis niekur, išskyrus mokyklą. Taigi, teks pirkti ir kitus drabužius ir tikrai nebus taip, kad vietoj trijų džinsų sezonui bus nuperkami tik vieneri. Žinant, kad mokiniai į mokyklas, kuriose uniformos nedėvimos, eina su tais pačiais kiek puošnesniais kasdieniniais rūbais, su kuriais eina į kiną, kavines, koncertus, susitikti su draugais ir t.t., vargu, ar pavyks daug sutaupyti, ypač, jei perkami ne itin brangūs drabužiai. Tuo atveju, jei vaikas dabinasi dizainerių kurtais rūbais ir jo garderobui išleidžiami tūkstančiai, vargu, ar sprendimas vietoj dar vieno vardinių drabužių komplekto pirkti uniformą sudarys fundamentalų išleidžiamų pinigų sumos skirtumą.

Uniformos — praktiška. Pigu ir ilgai laiko.

Pritariu. Tikrai taip. Jei šeštoje klasėje nupirksite savo sūnui uniformą ir liepsite jam laikytis dietos, kuri metams bėgant išlaikys jo apimtis, po kelių metelių turėsite uniforminius šortus! Argi ne praktiška? Uniformas dažniausiai nešioja 5—12 klasių mokiniai. Augimo tempai — milžiniški, todėl uniformą teks keisti. Netgi ne kartą. Praktiškumo ir ilgaamžiškumo šiuo atveju galima tikėtis tik paskutiniais 2—3-ais atžalos metais mokykloje. Na, nebent tėvų nejaudina faktas, kad laiku neparūpinus naujų apdarų, jų atžala vaikščios su išaugtais rūbais.

Uniformos — praktiška, nes nereikia galvoti, kuo apsirengti.

Vau! Čia tai bent argumentas! Mano galva, tie žmonės, kurie 5—10-ies minučių reikalaujančioje kasdienėje apsirengimo užduotyje mato tokį didelį vargą, kad galvoja, jog tai išspręs tik uniformos, pasižymi kritikos neatlaikančiu tingumu, arba jų galvoje kažkas negerai. Taip, turbūt visiems būna dienų, kai neina apsispręsti, kuo apsirengti, bet dažniausiai ši užduotis yra lengva ir nereikalaujanti didžiulių protinių resursų. Visgi, jei kažkam tai kelia gyvenimo tragedijas, tai tegul nusiperka komplektą rūbų, kurį negalvodami kasdien galėtų trinti į mokyklinį suolą, ir nepadaro savo nesugebėjimo apsirengti be dramos visos mokyklos atsakomybe.

Uniformos suvienodina mokinius. Nelieka patyčių dėl socialinio statuso ar materialinės padėties.

Norint šias patyčias galutinai išgrūsti iš mokyklos, reikėtų ne tik įvesti mokyklines uniformas, bet ir liepti mokiniams ant galvų nešioti popierinius maišelius, įvardinti juos numeriais, drausti bendrauti po pamokų, atskleisti savo tapatybę bei detales apie materialinę padėtį ir šeimą. Visi suprantame, kad taip niekada nebus. O kol taip nebus, mokiniai turės visas galimybes išsiaiškinti, kaip gyvena jų bendraklasiai. Jei atsiras tokių veikėjų, kuriems reikės tyčiotis, uniformos jų nesulaikys. Uniforma pati savaime nuo jokių patyčių neapsaugo.

Vilkėdami uniformas mokiniai būna drausmingesni. Sumažėja patyčių, jie labiau gerbia vienas kitą.

Leiskite, papasakosiu vieną istoriją. Pažįstu merginą, kuri lankė labai uniformuotą, labai prestižinę, labai dorovingą gimnaziją, glaudžiai save siejančia su viena religija. Tą mokyklą ji paliko po 8-os ar 9-os klasės, nes bendraklasiai nepraleisdavo progos apversti suolo, kuriame ji sėdi, išmėtyti jos kuprinės turinio po visą klasę, į sąsiuvinius pripaišyti ne itin cenzūrai patinkančių ženklų ir t. t., o ji ir jos tėvai tokio elgesio neapsikentė. Uniforma, pasirodo, buvo prastas skydas nuo kolegų mokinių teroro. Apskritai, apie uniformas kaip prevencinę priemonę prieš patyčias šneka žmonės, kurie vargiai supranta, kad, jei sužvėrėję atmatos nori tyčiotis, tai jie padarys tai, nepriklausomai nuo uniformos buvimo. Uniformų įvedimas motyvuojant patyčių prevencija yra stručio taktika: galva įkišama į uniforminį smėlį, galvojant, kad problemos nėra, nors pati problema paliekama gyvuoti, kaip jai pačiai atrodo geriau.

Mokyklos tikslas turėtų būti puikūs mokinių rezultatai ir geri mokytojai. Uniforma nėra nė vieno iš šių tikslų sudedamoji dalis. Todėl jos mokyklose būti neturėtų. Administracija ir visokio plauko mokyklų savivaldos neturi jokios teisės spręsti, kaip mokiniai turi rengtis. Apskritai, uniformų įvedinėjimas yra „išsikalinėjimas“, teisinant tai kvailais argumentais, sumaišytas su savos nuomonės primetinėjimu kitiems.

…džiaugiasi, kad praėjo 8—9 mokslo savaitės, be įprastinių atsiskaitymų dar dosniai apdovanotos įvairaus plauko kontroliniais darbais, kolokviumais ir kitokio plauko stambiais žinių patikrinimais. Kitaip tariant, jei Jūs nežinote, kas yra Dalambero požymis, Makloreno eilutės ar vektorių bazės, džiaukitės: Jums labai pasisekė.

Tamago

Baltuma nepretenduoja į maisto blog‘o savininkės etiketę ir greičiausiai niekada nepretenduos, nes jai tiesiog neįdomu. Vis dėlto norėčiau parekomenduoti pasigaminti japonišką omletą — tamago. Tam gi Jums reikės:

•  2-ų  kiaušinių,
• 2-ų šaukštelių sojos padažo,
• 1-0 šaukštelio cukraus ir
• 0,5 šaukštelio sviesto.

Receptas pasakoja, kad reikia kiaušinius išplakti su sojos padažu ir cukrumi. Tada — išlydyti sviestą keptuvėje ir kepti ant nedidelės ar vidutinės ugnies, iki omleto dugnas sukietės. Vėliau jį reikėtų susukti į ritinėlį ir palaukti, kol šis iškeps galutinai. Paskutiniu etapu Baltuma neužsiiminėjo, bet nemano, kad nuo to turėtų pasikeisti tamago, kas, jos galva, yra itin dėmesio vertas ir lengvai pagaminamas skanėstas, skonis.

Kilo le klausimas

Jei galėtumėte, pasirinktumėte būti įžymybe ar duotumėte savo veidą meme‘ui (pvz.: Scumbag Steve, Success Kid, Good Guy Greg ir t.t.) ir kodėl?

Iš ko susideda pastaroji „Trijų muškietininkų“ ekranizacija

Su vaikinu į šį filmą ėjome dėl to, kad prisiskaitėme pakankamai neigiamų nuomonių apie „Tadą Blindą. Pradžią“. Regis, patapome veikėjais tos patarlės, kur apie bėgimą nuo vilko kalba rutuliojasi…

Pastaba: Baltuma nėra tikra, ar TAI galima pavadinti „ekranizacija“.

 Epic trailer fail…

…yra čia. Niekaip neapsisprendžiu, kas yra labiau apgailėtina: tai, kad parinktas garso takelis daugiau nei absoliučiai nesiderina su tuo, kas vyksta ekrane, ar tai, kad nuotaka savo vestuvėse atrodo turinti mažiau emocijų nei eilinė silkė.

Ar kuris nors universitetas norėtų priglausti modulį apie tikėjimą Skraidančiu spagečių monstru?

Anokie tai internetai pasakoja, kad per bioetikos paskaitas VDU dėstoma, va, štai kas:

Baltumai kyla pora klausimų:

1. Nuo kada tokiems kliedesiams vieta universitete modulio pavidalu?
2. Kas per individai yra kai kurie to universiteto studentai, kad tas modulis dar ir liaupsių sulaukia (1, 2)?

Nors… Žinant, kad R. Skrinsko anekdotų puslapėlio adrese raidės „vdu“ turbūt ne dėl atsitiktinumo atsirado, tai tokie „moduliai“ neturėtų stebinti. Šiaip ar taip, šie „deimančiukai“ apie minėtą mokslo įstaigą geros nuomonės susidaryti nepadeda.

Ne per seniausiai Baltuma sukurpė šiokį tokį įrašėlį apie labdarą. Ne itin gera buvo kai kurių žmonių nuomonė apie jį, bet, kaip sako vienos pasakos moralas: gali verstis per galvą, kiek tik tau norisi, ir vis tiek visiems neįtiksi. Natūralu ir suprantama.

Nuorodą į minėtą įrašą ant savo Facebook sienos prismeigė mano kolega ir geras draugas Linas. Ten jį ir pastebėjo ypata, kuri šiame įraše gaus daugiausiai dėmesio. Va, tada absurdo komedija ir prasidėjo. Jūsų dėmesiui — komentarai po nuoroda:

Greičiausiai minėtas nevisprotis nusprendė, kad prisiputoti Facebook negana, todėl paliko komentarą ir po įrašu:

Šiaip ar taip, negaliu būti 100% garantuota, kad Facebook ir po įrašu kliedėjo ta pati persona. Vis dėlto, komentaruose šviečianti įtartinai sutampanti kogitofobinė antilogika, faktas, kad abiem atvejais jie buvo išvemti iš Vilniaus, ir, svarbiausia, įtartinai sutampantis veiksmo laikas leidžia manyti, kad reikalų turim su vienu puspročiu. Netgi jei veiksme jų dalyvavo daugiau, fakto, kad jie yra idiotai, tai nekeičia.

Įdomu, tai, kad antifašistinis pusprotis parašė vos 30-mt (jei teisingai suskaičiavau) žodžių, bet jie yra etaloninis, vadovėlinio švarumo Rokiškio aprašytos kogitofobijos (žmogau, tau už šitą terminą reikia duoti medalį) pavyzdys. Tai yra vanduo be jokių priemaišų, 1-etui lygaus naudingumo koeficiento variklis, teorinė lygtis idealiai veikianti ir praktikoje. Šį egzempliorių galima rodyti kiekvienam, nesuprantančiam ir pagal jį aiškinti, kas per šliužas yra kogitofobas ir kaip jis elgiasi.

Jau iš pirmojo vėplos komentaro Facebook matome, kad mano ir mano įrašo situaciją puikiai apibūdina vienas angliškas žodis — prejudged. Mielasis žioplys nesivargino skaityti įrašo, kad pasidarytų tikslesnes išvadas. Vis dėlto, tai būtų vargiai padėję, nes užkalkėjusios aptariamo kvailio smegenys jau sugebėjo sugeneruoti mintį, kad Baltuma „prijaučia White Pride“. Pasirodo, Baltumos pseudonimas ir logotipas priminė jam minėtą grupuotę. Nieko nuostabaus: tokių idiotų dėmesys visada nukreiptas į menamų „priešų“ ieškojimą.

Savo slaptažodžio kilmę jau aiškinau ne vieną ir ne du kartus. Visų pirma, kai kūriausi elektroninį paštą, Gmail man papasakojo, kad vardas Juoduma jau užimtas. Visų antra, Baltuma, taip, reiškia mano odos spalvą. Visiškai degradavusiems idiotams, kurių smegenys seniai pavirtusios beformiais drebučiais: čia nėra jokio rasinio konteksto! Baltuma esu ne todėl, kad esu europidė, o dėl to, kad mano oda yra išblyškusi. Matėte kada nors lavoną karste? Kažkas panašaus. Baltuma nereiškia, kad aš nesu afrikietė, indėnė ar azijietė. Tai reiškia blyškumą. Aišku, patologiniai tolerastai iki gyvenimo galo bandys įrodinėti, kad čia įvelta White Pride ar dar koks nors jų „priešas“. Jiems turbūt net baltos vestuvinės suknelės siejasi su rasizmu ir KKK. Nenustebčiau. Bet koks žodis, susijęs su balta spalva, tokiems tipams kelia alergiją.

Tuo tarpu logotipas yra mano inicialai. Perskėlus vertikaliai per vidurį gaunasi raidės A (Austėja) ir B (Baltuma). Vėlgi jokio rasinio konteksto ir jokių ryšių su White Pride (atsiprašau, nemieli tolerastai, bet kurdama tą logotipą tikrai negalvojau, ar jis nebus panašus į kokios nors kitos organizacijos ir neužklius tokiems paranojikams kaip jūs) . Linas tai aptariamam tolerastiniam antifašistų puspročiui minėjo, bet ta informacija buvo jo patogiai praleista pro akis. Kitu atveju juk būtų tekę suvokti, jog ne tame kieme „priešo“ ieško. O tokie veikėjai apgailėtiną kapojimąsi su „priešais“ labai mėgsta!

Perskeltas logotipas. Ar yra nematančių A ir B raidžių?

Vėliau idiotas tolerastas vis tik teikiasi perskaityti mano įrašą apie labdarą. Savaime suprantama, randa tai, ko tikisi, nes panegirikos iš labdaros gyvenantiems ypatoms aš neparašiau. Jis grįžta į Facebook, išvadina mano įrašą „šūdais“, o mane — „WP kaip reikiant prijaučiančia mergaite“. WP šiuo atveju — ne WordPress. Tai, kad Linas jį jau informavo, jog su White Pride neturiu nieko bendro, jo smegenų nejaudina.

Nejaudina ir tai, kad įraše buvo užkabinta ir viena lietuviška šeima, greičiausiai net nelabai žinanti, kad egzistuoja toks dalykas kaip kiti žemynai. Svarbu, kad Baltuma užkabino vargšelius iš labdaros gyvenančius veltėdžius, kurių, kaip tyčia, nemenka dalis yra ne baltosios rasės atstovai. Vis dėlto, tokių daugiau nei pakankamai yra visur, tik pasiskirstymas ne vienodas. Greičiausiai, tolerastų nuomone, Baltuma prieš pradėdama kalbėti apie panašias problemas turėtų pavirsti galinga antgamtine jėga ir visoms rasėms „prašančius paramos“ paskirstyti tolygiai. Arba, dar geriau: paversti juos baltaisiais, kad idiotai tolerastai galėtų rypauti, kokia bloga yra baltoji rasė ir kokie geri yra spalvotieji. Reverse discrimination tarp antifašistinių tolerastinių nevispročių labai mėgstama.

Kitu atveju jokiu būdu negalima net užsiminti, kad afrikiečiai turi kokią nors problemą, nes kitaip būsi „užtag‘intas“ kaip „vaitpraidininkas“, rasistas ar dar koks nors antifašistų „priešas“. Aptariamas idiotas greičiausiai net nepastebėjo, kad mano įrašas buvo nukreiptas ne prieš konkrečią rasę, o prieš iš labdaros gyvenančius ir to keisti nesiruošiančius ypatas. Taip elgtis nėra gerai nepriklausomai nuo to, ar tu esi europietis, ar Australijos aborigenas, ar kinas, ar arabas, ar Amerikos indėnas, ar afrikietis, ar marsietis, ar smurfas. Rasė, seksualinė orientacija, gyvenamoji vieta, plaukų spalva ar kiti panašūs faktoriai čia niekuo dėti.

Linas šioje situacijoje pademonstravo pagirtiną pakantumą tokiems vėploms. Jo vietoje, po antro idiotiško komentaro, matydama, kad šneku su asmeniu, kuriam nors kuolą ant galvos tašyk, bet nieko nepadarysi, būčiau informavusi jį apie garbės nedarantį jo IQ ir nukreipusi į vieną įžymų miestelį Peru. Kvailiai nėra tie asmenys, su kuriais mėgstu elgtis gražiai ir maloniai.

Tam, kad nepasirodytų maža, aptariamas nevisprotis atsibastė į mano komentarus ir surypavo, kaip jam gaila, kad čia yra „Eilinį kartą vaitpraid‘ininku grindžiamas neargumentuotumas“. Pardon, ar aš teisingai perskaičiau? Manęs argumentų prašo persona, kurio pačio argumentai yra ne vertingesni nei trimečio vaikiūkščio klyksmai prekybos centre, kai motina nesutinka jam nupirkti 59-os porcijos ledų? Manau, daugiau neverta komentuoti argumentų kiekio jo komentaruose, nes bet kuris sveiko proto žmogus suvokia, kad jų ten tiesiog nėra. Apskritai, šis komentaras įtartinai panašus į reikalavimus pasakyti „visa teisibe“, pūvančius po bet kuriais delfi straipsniais, nesusijusiais su cukinijų konservavimo metodais. Tik patiems komentarų autoriams atskleisti liaudžiai tą „visa teisibe“ kažkodėl neišeina. Įdomu, kodėl?

Verta atkreipti dėmesį į tai, kokiu slapyvardžiu pusprotis save pakrikštijo — Antifa. Trumpai tariant, tai yra atvejis, priešingas „Lietuva lietuviams“ plyšaujantiems idiotams, kurie nori visų homoseksualų ir Nidos Vasiliauskaitės galvas pamatyti pamautas ant kuolų. Prie Antifa taip pat puikiai limpa įvairaus plauko kogitofobiniai besmegeniai. Štai, keletas tokių išgamų, priskiriančių save Antifa, vieną gražią pavasario dieną sumąstė, kad visai neblogai būtų padėti VDU doktorantui Tadui Kavoliui, kaip tyčia tyrinėjusiam skinus, palikti smegenis ant grindinio ir prilupo jį geležiniais strypais. Po įvykio antifašistams auka buvo ne kartą pavadintas fašistu, kai kurie idiotai netgi cypė, kad „taip jam ir reikia“. Antifa tinklapyje kaipmat atsirado įtartinas atsiribojimas nuo įvykio. Nors perskaičius jį peršasi mintis, kad antifašistai tyliai linksi į taktą sadistams atmatoms, įvykdžiusiems išpuolį, o tą tekstuką sukurpė tik tam, kad galėtų paverkti, jog „mes čia nė prie ko, kodėl mus kaltina?“.

Taigi, galime daryti išvadą, kad mano įrašas ir asmuo užkliuvo eiliniam puspročiui kogitofobui, priskiriančiam save antifašistams. Pagal tai ir giesmė giedama. O kiek ji logiška ir pagrįsta, idioto nedomina. Svarbu, kad rado kam priešpastatyti save ir savo kvailumą.

Aš neturiu nieko prieš afrikiečius, azijiečius, homoseksualus, feministes ar kitą visuomenės grupę. Nesu nei radikali antifašistė, nei radikali nacionalistė. Nepriskiriu savęs jokiai panašiai grupei. Tuo labiau nesu „vaitpraidininkė“, o apie White Pride apskritai sužinojau tik tą vakarą, kai į Lino Facebook komentarus atsivilko aptartas nevisprotis. Man patinka tiek Nida Vasiliauskaitė, tiek Artūras Račas, tiek Rokiškis. Andrius Užkalnis taip pat kartais sugeneruoja neblogų minčių. Užtat aš esu labai nedraugiška etiketėmis besisvaidančių vėplų atžvilgiu. Tad, nemielieji, jei čia užsuksite ir pradėsite ką nors aiškinti apie White Pride, Antifa ir „teisibes pasakima“, tai galite nešdintis lauk net nepradėję komentarų rašyti. Jūs čia nelaukiami ir nereikalingi. Menamų priešų, su kuriais galėtumėte pliektis, ieškokite kur nors kitur.